Apie medžioklės naudą

„Trejos Melkjadeso Estrados laidotuvės“

Šeštadienio vakarą įsijungęs LTV, pataikiau į „Eurovizijos“ atranką. Atvirai sakant, į „Euroviziją“ man nusispjaut, bet tai, ką pamačiau, buvo labai pamokoma. Daug sužinojau ir apie lietuvių jaunimą, ir apie tautinį popsą bei jo vertintojus. Jau seniai supratau, kad nenatūralūs, šunelių vardus (atsiprašau savo Marnės ir kitų niekuo dėtų gyvuliukų) primenantys slapyvardžiai yra vienintelis būdas atpažinti esamą ar būsimą scenos žvaigždę. Per ilgą vakarą kilo daug klausimų, į kuriuos, matyt, nėra paprastų atsakymų. Tačiau vienas klausimas jau kelias dienas tūno galvoje. Mat didelį įspūdį padarė paliegėlis be balso ir be klausos (jo vardą pamiršau). Tačiau kur žiūri įvairios, pakankamai gausios etikos komisijos? Kodėl jos nesikiša? Kodėl leidžia tyčiotis iš ligonio? Kodėl niekas negina to žmogaus ir mūsų, žiūrovų, teisių? Bijau, kad atsakymas būtų paprastas – visiško deprofesionalizavimosi laikais profesionalus vertinimas nereikalingas. Gal todėl ir „Eurovizijos“ atrankos komisija labiau dalijosi asmeniniais įspūdžiais bei stengėsi sublizgėti prieš nematomus žiūrovus, nei konkrečiai vertino išklausytų žmonių galimybes ir sugebėjimus.

Kita vertus, ar televizija, atvirai besityčiojanti iš potencialių „Eurovizijos“ dalyvių (arba nedalyvių), jums neprimena iš katilo besišaipančio puodo? Jei panašią atranką televizijos rengtų savo laidų vedėjams, kažin, ar nesijuoktume dar labiau? Pavyzdžių net LTV toli ieškoti nereikia – įvairias misijas atliekančios žvaigždės dažnai verčia gūžčioti pečiais, kaip tokie žmonės apskritai pateko į ekraną. Man tarp ryškiausių pavyzdžių yra viena sodos miltelių valomųjų savybių specialistė ir indų kino vaidybos stilių Lietuvos televizijai bandantis pritaikyti jos partneris.

Kaip anksčiau sakydavo, turiu racionalizacinį pasiūlymą: surenkite televizijos laidos vedėjo atrankos šou. Paskelbkite, kad laukiate visų, kurie norėtų užimti Siaurusevičiaus, Miliūtės, Tapino, Paleckio etc. vietą. Garantuoju, kad reitingai bus aukšti, kandidatų nepristigs, o žmonių iš gatvės įsivaizdavimai apie valstybę, politiką ir nacionalinės televizijos misiją pravers net politikams. Pagaliau atsiras nors vienas originalus šou – ne pavogtas, kaip kad teigia „TV antena“, ne nusižiūrėtas nuo rusų, o savas, lietuviškas. Manau, kad nepristigs ir vertinimo komisijos narių. Aš taip pat mielai dalyvaučiau.

Lietuvių platintojai nemėgsta rimtų filmų, nes jų nežiūri plačiosios masės, jie nenupirko ir vieno geriausių (ar garsiausių) 2005 m. Kanų kino festivalio filmų – Tommy Lee Joneso „Trejų Melkjadeso Estrados laidotuvių“ (LNK, 25 d. 22.40). Filmas pasakoja savaip metaforišką istoriją. ...Teksaso laukymėje rastas nelegalaus meksikiečio imigranto Melkjadeso Estrados lavonas. Vietos valdžia nenori painioti jo nužudymo mįslės, todėl Melkjadesas laidojamas komunaliniame kape. Vienintelis, kuris negali su tuo susitaikyti, yra velionio draugas Pitas Perkinsas (jį vaidina debiutuojantis režisierius, garsus aktorius Tommy Lee Jonesas). Paniurėlis Pitas nusprendžia pats surasti žudiką, jį pagrobti ir priversti nuvežti palaikus per Teksaso ir Meksikos dykumą, kad Melkjadesas būtų palaidotas savo svajonių žemėje. Taip Pitas nori ir priversti žudiką išpirkti kaltę.

Paklaustas, kaip gimė filmo sumanymas, Jonesas sakė, kad su scenaristu Guillermo Arriaga draugauja jau ne pirmus metus ir nuolat susitinka pamedžioti. Kartais su jaus medžioja ir prodiuseris Michaelas Fitzgeraldas. Jonesas: „Kartą važiavome trise ir nusprendėme, kad automobilyje sėdi velniškai daug talentingų žmonių. O gal taip visiems ėmus ir sukūrus filmą?“ Režisierius neslepia: „Filmas yra alegorija. Pitas nori, kad žmonės būtų geri. Jis užaugo tarp dviejų kultūrų: kalba angliškai ir ispaniškai, Meksikos kultūra yra jo aplinkos sudėtinė dalis – tai ir valgiai, ir net įrankių pavadinimai.“

Pasak kritikų, „Trejos Melkjadeso Estrados laidotuvės“ – aukščiausio lygio amerikietiškas kinas. Tačiau seną kaip pasaulis ir universalią kaip mitas istoriją režisierius pasakoja pasitelkdamas skirtingus požiūrius. Daug pagyrimų nusipelno ir garsus operatorius Chrisas Mengesas, nufilmavęs atviras amerikietiškas erdves ir saulės nušviestas panoramas taip, kad jose juntama paslėpta ironija. Filmo autoriai tarsi įrėmina kabutėmis visą laukinių Vakarų mitologiją ir jos kino ikonografiją. Jie palieka mus akis į akį su žmogumi – nuogu, beginkliu, juokingu abejingos ir pergalingos gamtos fone.

Seni filmai keičiasi kartu su mumis ir kartu su kinu. Tai ypač akivaizdu, kai kokį nors filmą žiūri kas dešimt ar penkerius metus. Keičiasi ne tik suvokimas, bet ir vertinimai. Senosios kino istorijos gana rūgščiai atsiliepia apie Marcelio Carné 1938 m. sukurtą „Šiaurės viešbutį“ (LTV2, 21 d. 18.20). Kuo vertinimai naujesni, tuo jie geresni, ir tai suprantama, nes iš sąlygiškosios Carné „poetinio realizmo“ trilogijos – dar joje yra „Ūkų krantinė“ (1938) ir „Auštant“ (1939), – „Šiaurės viešbutis“ bene pats ironiškiausias ir fragmentiškiausias, verčiantis mėgautis puikiais Louis Jouvet ir Arletty vaidmenimis, specifišku jų personažų humoru ir balso skambesiu. Šiame filme Carné pratęsė „Ūkų krantinės“ stiliaus atradimus. Jis vėl rodo savaip paslaptingus (nes yra ką slėpti) personažus, Paryžiaus demimondą ar net nusikaltėlius, žmones, kurie vis dėlto ilgisi meilės, nors ir neturi jokių vilčių ja patikėti. Prie „poetinio realizmo“ atsiradimo prisidėjo ne tik Carné ir scenaristas Jacques’as Prevert’as, bet ir dailininkas Alexandre’as Trauneris, sugebėdavęs net paprasčiausiai scenai suteikti daugiaprasmiškumo ir paslapties. Todėl Paryžiaus priemiesčio viešbutis filme tampa ne tik atsitiktinių žmonių priverstinio susitikimo vieta, bet ir jų likimu ar net vieta, kur pildosi slaptos nuojautos, ir iš kurios neįmanoma pabėgti. Sakyčiau, kad prisiminti filmą įdomu ir todėl, kad poetinis arba juodasis prancūzų realizmas kartu su vokiečių ekspresionizmu ir sudaro dabar vėl tokio madingo amerikiečių film noir estetikos pagrindą.

Senas kinas apskritai yra madingas, todėl siūlau neatsilikti ir Jums, mieli skaitytojai. Štai net amerikiečių filmo „Nuotrauka per valandą“ (TV3, 20 d. 22.10) scenaristas ir režisierius Markas Romanekas prisipažįsta: „Norėjau sukurti filmą apie šiuolaikinį vienišių, kuris primintų 8-ojo dešimtmečio kiną. Įkvėpimo sėmiausi iš filmų „Pokalbis“, „Nuomininkas“, „Taksistas“, „Profesija: reporteris“. Režisierius, matyt, turi gerą skonį. Jo filmo herojus, kurį gana netikėtai suvaidino Robinas Williamsas, taip pat. Tai – fotografas, itin įdėmiai stebintis vienos savo klientės šeimyninį gyvenimą. Fotografas pastebi, kad „vartydami savo fotografijų albumus galime įsitikinti, kad nuotraukose įamžinamos tik laimingos akimirkos. Niekas nefotografuoja to, ką norėtų pamiršti.“

Jūsų – Jonas Ūbis