Pasiilgusiems prancūzų kino

„Plakti mano širdis nustojo“

Sausio 25 d. Vilniuje prasideda jau antrasis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Šiemet jo filmai bus rodomi ir Kaune, Panevėžyje. Pagrindinę autorinio šių dienų prancūzų kino programą papildys dar viena festivalio naujovė – Jacques’o Audiard’o filmų retrospektyva.

Jacques’o Audiard’o filmų retrospektyva

Garsaus Naujosios bangos scenaristo Michelio Audiard’o sūnus Jacques’as savo kino karjerą pradėjo montažininko asistentu, vienas pirmųjų jo filmų – Romano Polanskio „Nuomininkas“. Vėliau jis tapo scenaristu ir iki šiol kuria ne tik savo filmų scenarijus („Veneros“ grožio salonas“ net pelnė „Cezarį“ už geriausią scenarijų). 1994 m. Audiard’as debiutavo kaip režisierius filmu „Žiūrėk į krentančius žmones“, įvertintu „Cezariu“ už geriausią debiutą. 1996 m. jo filmas „Kuklusis didvyris“ Kanuose apdovanotas už geriausią scenarijų. Audiard’o filmai yra pelnę ne vieno tarptautinio kino festivalio prizą, tačiau pats režisierius laikomas specifiškai prancūzišku kūrėju. Pateikiame sutrumpintą režisieriaus interviu, išspausdintą žurnale „Kino“.

Sako, kad iš pradžių kinas Jūsų visai netraukė, norėjote tapti mokytoju. Ir Jums visai nepatiko tėvo darbai...

Tai perdėta. Man nepatiko jo paties sukurti filmai, bet scenaristas jis buvo genialus. Tikrai norėjau tapti mokytoju, ir tėvas gyrė tokį mano pasirinkimą.

Tačiau kinas Jus įtraukė, dirbote montažininku ir scenaristu. Ar režisūra yra logiškas šios patirties rezultatas?

Kino pasaulis visada buvo mano pasaulis. Man atrodė visai normalu, kad namuose lankosi žinomi aktoriai ir režisieriai, vienas iš jų yra mano krikštatėvis, ir kad pas mus kalbama tik apie kiną. Dėdė buvo prodiuseris, senelis – aktorius, visa šeima dirbo teatre ir kine. Nejaučiau tokios situacijos išskirtinumo. Pasirinkau studijuoti filosofiją ir literatūrą, nes man tai atrodė daug originaliau. Praradau daug laiko. Dabar manau, kad būtų buvę geriau iškart stoti į kino mokyklą. Tačiau mano laikais į tas įstaigas niekas nežiūrėjo rimtai, į jas stodavo vieni nevykėliai. Naujosios bangos režisieriai manė, kad puikūs filmai atsiranda iš įgimto talento. Kaip matote, buvome labai pretenzingi. Režisuoti pasiryžau kartu su draugais įkūręs studiją. Iš pradžių planavome tik rašyti scenarijus, bet greitai paaiškėjo, kad kažkas juos turi įgyvendinti. Tai kliuvo man, nes buvau aistringas kino mėgėjas.

Jūsų filmuose nuolat grįžta tėvo ir sūnaus santykių motyvas. Filmo „Plakti mano širdis nustojo“ herojus nesutaria su tėvu – 1968-ųjų maištininkų kartos atstovu.

Nemanau, kad mano herojaus tėvas yra tipiškas šios kartos atstovas. Nereikia pamiršti, kad tai – Jameso Tobacko filmo „Pirštai“ perdirbinys. Tobacko filmo tėvas mane sužavėjo: tai tikra mitologinė pabaisa. Herojus turi ilgai kovoti, kad galiausiai jį nugalėtų. Filme „Plakti mano širdis nustojo“ mane domino ne kartų tarpusavio santykių analizė, o akimirka, kai visiškai apsikeičiama vaidmenimis. Akimirka, kai mūsų tėvai staiga tampa visiškai beginkliai, o mes pradedame su jais elgtis kaip su vaikais. Patyriau tai asmeniškai ir esu įsitikinęs, kad kiekvienas mūsų išgyveno kažką panašaus.

Kas Jus dar žavėjo Tobacko filme?

Mane sudomino jo žiauri dialektika. Turiu omenyje gėrio ir blogio, grožio ir bjaurumo, moralinių vertybių ir visiško nihilizmo santykius. Čia radau mane masinantį mitologijos lygmenį. Ir tema atrodė labai subtili: ką reiškia būti tėvu, sūnumi, ar galima paneigti tai, ką paveldėjome iš tėvų, ir kaip... Tobackas savo filmą sukūrė 1978-aisiais – tai mano didžiausio susižavėjimo kinu metai.

Tačiau Jūsų filmai daug kuo skiriasi. Ar tame ir slypi savotiško „Audiard touch“ (stiliaus) esmė?

Taip, daug ką pakeičiau, kad ir visuomenės sluoksnį, kuriame vyksta veiksmas. Tobacko herojai yra gangsteriai, mano – nekilnojamojo turto prekeiviai. Norėjau, kad mano filmas būtų labiau realistiškas, mažiau konvencionalus, kad jo neslėgtų žanro taisyklės, kad gėrį ir blogį galėtų identifikuoti patys žiūrovai. Tobacko herojus užmuša savo tėvo žudiką, mano filme tai būtų neįmanoma. Užtat atsirado naujas personažas – vietnamietė pianistė, simbolizuojanti grožį. Norėjau parodyti, kaip žmogus, kuris atrodo amoralus mizantropas, reaguoja į visišką savo priešingybę. Norėjau, kad tvarkos, darbo, disciplinos ir pagarbos kitiems idėją įkūnytų moteris, kuri net negali šių idėjų išreikšti žodžiais, nes nemoka prancūziškai. Tai žmogus, su kuriuo mano herojus negali kovoti, kažkas, kas priverčia suvokti savo paties ribotumą.

Ar scena su žiurkėmis rodo nekilnojamojo turto verslo bjaurumą?

Taip, tai žiurkės. Kaip žiurkės jie ryja vienas kitą. Tokia buvo tos scenos mintis.

Vietnamietė pianistė įkūnija moteriškumą, nepanašų į išlaisvinto Vakarų pasaulio erotizmą.

Erotizmui nebūtinas žodžių srautas ar provokuojantis elgesys. Du žmonės gali bendrauti tylėdami, gestais, žvilgsniais. Apie tai jau kalbėjau ankstesniame filme „Ant mano lūpų“. Susipažinusiam su psichoanalize žmogui šis personažas gali atrodyti kaip motinos simbolis (juokiasi). Santykiai, kuriuos mano herojus užmezga su vietnamiete, liudija apie jo evoliuciją – iš pradžių jis mokėjo tik užsiiminėti seksu ir nežinojo, ką reiškia mylėti.

Tyrinėjate tamsias žmogaus asmenybės savybes, Jus domina akimirka, kai nukrenta kaukės.

Pasakyčiau kitaip: mėgstu dramas, nes jose visada veikia kaukės. Laukiu akimirkos, kai pasirodo mano herojus. Svarbu, kad jis formuotųsi mūsų akyse. Iš pat pradžių supratau, kad „Plakti mano širdis nustojo“ semsis jėgų iš aktorių arba aktoriaus. Tad juos reikėjo rodyti stambiu planu. Pasaulis aplink juos turėjo egzistuoti tik garsų forma arba žmonių, pasakojančių, kas jame vyksta, žodžiais. Tai teatrališkas triukas.

Kodėl išorinis pasaulis didžiojoje filmo dalyje yra nematomas?

Daugumos filmų personažai privalo būti didvyriai. Klausimas, kaip jie turi tokiais tapti? O kas jiems atsitiks, kai jie nebebus didvyriai? Su kokiais iššūkiais jie privalo susidoroti? Aš atsakau į tuos klausimus ekrane nerodydamas išorinio pasaulio. Mano herojus turi brautis per gyvenimą kaip užpuolikų būrys.

Ar rašydamas scenarijų galvojote apie konkretų aktorių?

Niekad nerašau vaidmenų konkretiems aktoriams. Tačiau norėjau padirbėti kartu su Romainu Duris. Jis labai atviras, įvairiapusis ir talentingas. Pasirinkimas įvyko savaime, galima sakyti, kad vaidmuo pats pasirenka aktorių. Filmo „Plakti mano širdis nustojo“ herojus – amžinas paauglys, kuris galiausiai subręsta, tampa suaugusiu žmogumi. Man atrodo, kad Romainas dabar yra panašiame etape. Norėjau įamžinti šią dvasios būseną ekrane.

Herojus komentuoja pats save ir jo gyvenime pradeda kažkas vykti. Tikrovė iš esmės skiriasi nuo šios subjektyvios versijos. Norėjote pažaisti su žiūrovais slėpynių?

Man patinka, kai filmo pradžioje viskas paaiškinama, pasakoma, o paskui paaiškėja, kad iš tikrųjų kalbama visai apie ką kita. Pasaulio pagrindas – kaukių žaidimas. Prisiminiau vieną anekdotą. Kažkas paklausė Charlie Chaplino, kodėl jis triskart kartoja tuos pačius gegus. Chaplinas atsakė: „Pirmą kartą – nes juokinga. Antrą – nelabai protingiems žiūrovams. Trečią – itin protingiems žmonėms.“

Jiems ir kuriate savo filmus?

Kuriu pirmiausia sau. Paprasčiausiai pats norėčiau juos pasižiūrėti kine. Tik paskui galvoju apie kitus. Juk tai – sveiko egoizmo išraiška, tiesa?

Retrospektyvos filmai

„Švari“

„Žiūrėk į krentančius žmones“ („Regarde les hommes tomber“, 1994)

Vaid. Jean Yanne, Jean-Louis Trintignant, Mathieu Kassovitz

Pasenusį sukčių Marksą ir nevykėlį Džonį suveda likimas, jie tampa neišskiriami.

Simonas desperatiškai ieško žmogaus, sužeidusio jo geriausią draugą policininką.

Marksas, Džonis ir Simonas keliauja tais pačiais keliais, bet ne tuo pačiu laiku. Vis dėlto vieną dieną jie susitiks.

„Forum Cinemas“ – 26 d. 17.15, „Skalvijos“ kino centras – vasario 1 d. 21 val.

„Kuklusis didvyris“ („Un héros tres discret“, 1995)

Vaid. Mathieu Kassovitz, Sandrine Kiberlain, Anouk Grinberg, Jean-Louis Trintignant

Palikęs namus ir šeimą šiaurės Prancūzijoje, 1944 m. Alberas pabėga į Paryžių ir apsimeta karo, kuriame nedalyvavo, didvyriu. Jaunuolis taip nuoširdžiai ir puikiai vaidina, kad galiausiai pats nebeatskiria tiesos nuo melo. Kuklusis didvyris pelno žmonių pagarbą ir prielankumą už niekada neįvykdytus žygdarbius.

„Forum Cinemas“ – 28 d. 17.40, „Skalvijos“ kino centras – vasario 2 d. 21.10

„Ant mano lūpų“ („Sur mes levres“, 2001)

Vaid. Vincent Cassel, Emmanuelle Devos, Olivier Gourmet

Karla iš gyvenimo nebesitiki jokių stebuklų. Tačiau vieną dieną darbe pasirodo naujas stažuotojas Polis. Jis – neseniai iš kalėjimo paleistas vagis, be to, tikras gražuolis, o Karla iki šiol tokius matė tik filmuose. Poliui Karla taip pat atradimas – ji moka skaityti iš lūpų.

„Forum Cinemas“ – 27 d. 17.30, „Skalvijos“ kino centras – vasario 3 d. 21 val.

„Plakti mano širdis nustojo“ („De battre mon coeur s’est arreté“, 2005)

Vaid. Romain Duris, Aure Atika, Emmanuelle Devos, Niels Arestrup

Tomas seka tėvo pėdomis ir užsiima nešvariu nekilnojamojo turto verslu. Atsitiktinis susitikimas priverčia jį prisiminti vaikystėje puoselėtą svajonę tapti pianistu. Kultinis Jacques’o Audiaurd’o filmas, pelnęs net devynis „Cesario“ apdovanojimus.

„Forum Cinemas“ – 25 d. 19 val. (atidarymas), „Skalvijos“ kino centras – vasario 4 d. 21 val.

Pagrindinė programa

„Švari“ („Clean“, 2004)

Rež. Olivier Assayas. Vaid. Maggie Cheung, Béatrice Dalle, Jeanne Balibar, Nick Nolte

Po vyro – roko žvaigždės Li – tragiškos mirties ir po pusės kalėjime praleistų metų išėjusi į laisvę Emili nusprendžia pradėti naują gyvenimą. Norėdama iš vyro tėvų atgauti sūnų Džėjų, ji privalo atsisakyti narkotikų ir būti „švari“. 2004 m. Kanų festivalyje už Emili vaidmenį Maggie Cheung buvo apdovanota geriausios aktorės prizu.

„Forum Cinemas“ – 27 d. 22 val., „Skalvijos“ kino centras – vasario 1 d. 17 val., 2 d. 19.10

„Transilvanija“ („Transylvania“, 2004)

Rež. Tony Gatlif. Vaid. Asia Argento, Amira Casar, Birol Ünel

Zingarina iškeliauja ieškoti netikėtai pradingusio mylimojo į jo gimtinę Transilvaniją. Paaiškėja, kad čigonas muzikantas nebenori jos matyti. Zingarina lieka klajoti nepažįstamoje šalyje. Tony Gatlifas („Gatjo Dilo“, „Tremties keliu“) vėl kviečia į kelionę, šįkart skamba muzika iš Rumunijos širdies.

„Forum Cinemas“ – 28 d. 13 val., 29 d. 21.30, „Skalvijos“ kino centras – vasario 2 d. 23.10

„Paryžiuje“ („Dans Paris“, 2006)

Rež. Christophe Honoré. Vaid. Romain Duris, Louis Garrel, Joana Preiss, Guy Marchand, Marie-France Pisier

Paryžiuje žiema be sniego. Pavargęs nuo gyvenimo rutinos trisdešimtmetis Polis grįžta į namus pas tėvą ir pasineria į gilią apatiją. Jaunėlis Džonatanas stengiasi sugrąžinti broliui gyvenimo džiaugsmą. Savo švelniu ir sąmojingu, labai prancūzišku filmu autorius atiduoda pagarbą prancūzų Naujosios bangos kūrėjams.

„Forum Cinemas“ – 27 d. 20 val., „Skalvijos“ kino centras – vasario 4 d. 19 val. (uždarymas)

„Laimės belaukiant“ („En attendant le bonheur“, 2003)

Rež. Abderrahmane Sissako. Vaid. Khatra Ould Abdel Kader, Maata Ould Mohamed Abeid

Mažas žvejų kaimelis Mauritanijoje – tranzitinė vieta išvykstantiems iš šalies. Jaunasis Abdula užtrunka čia ilgiau, nei buvo numatęs. Belaukdamas, kada galės keliauti toliau, jis mokosi vietinės kalbos, stebi kaimo gyvenimą ir su ilgesiu žvelgia į horizontą, svajodamas apie toli jo laukiančią laimę...

„Forum Cinemas“ – 25 d. 17 val., 28 d. 19.40, „Skalvijos“ kino centras – vasario 1 d. 19 val.

„Mano gyvenimo vyras“ („L’homme de sa vie“, 2006)

Rež. Zabou Breitman. Vaid. Bernard Campan, Charles Berling, Léa Drucker

Kiekvienais metais Frederikas su žmona Frederike, vaikais ir būriu giminių atvažiuoja atostogauti į sodybą Prancūzijos pietuose. Netrukus tarp kaimyno Hugo ir Frederiko užsimezga ryšys, kuris iš lėto pradeda griauti šeimos idilę. Naujas aktorės ir režisierės Zabou Breitman („Prisiminti gražius dalykus“) filmas.

„Forum Cinemas“ – 28 d. 21.45, „Skalvijos“ kino centras – vasario 4 d. 16.50

„Aziūras ir Asmaras“ („Azur et Asmar“, 2004)

Rež. Michel Ocelot

Aziūras ir Asmaras nuo lopšio yra kartu, tačiau jie labai skirtingi. Aziūras – mėlynakis baltaplaukis šeimininko sūnus, Asmaras – rudaodis juodų akių auklės vaikas. Prieš savo valią atskirti pieno broliai susitiks praėjus daugeliui metų. Išaugę į narsius jaunuolius, jie bandys išvaduoti užburtą fėją. Animacinė pasaka vaikams ir suaugusiems.

„Forum Cinemas“ – 26 d. 15 val., 28 d. 15.15, „Skalvijos“ kino centras – vasario 4 d. 15 val.

„Dvelksmas“ („Le souffle“, 2001)

Rež. Damien Odoul. Vaid. Pierre-Louis Bonnetblanc, Dominique Chevallier, Maxime Dalbrut

Penkiolikmetis Davidas atostogauja pas dėdę fermerį. Kartą maištaujantis paauglys prisijungia prie kaimo vyrų ir pasigeria „visai kaip didelis“. Alkoholis ir kaitra aptemdo Davidui protą... Debiutinė jauno prancūzų režisieriaus nespalvota juosta.

„Forum Cinemas“ – 26 d. 21.30, „Skalvijos“ kino centras – vasario 3 d. 23.10

„Remonto linksmybės“ („Travaux, on sait quand ca commence...“, 2005)

Rež. Brigitte Roüan. Vaid. Carole Bouquet, Jean-Pierre Castaldi, Aldo Maccione

Advokatei Šantalei puikiai sekasi. Savo nepaprastais sugebėjimais (pavyzdžiui, skraidyti...) ji laimi visas bylas. Tačiau namie jai nuobodu. Vieną dieną Šantalė nusprendžia susiremontuoti butą, tikėdamasi taip pakeisti ir gyvenimą. Akimirksniu lyg grybai po lietaus išdygsta jai padėti pasiruošę visų galų meistrai.

„Forum Cinemas“ – 27 d. 15.30, „Skalvijos“ kino centras – vasario 3 d. 15 val.

„Laukimo būsena“ („Stand-by“, 2001)

Rež. Roch Stephanik. Vaid. Dominique Blanc, Roschdy Zem, Patrick Catalifo

Žeraras nusprendžia išsiskirti su savo žmona Helena likus vos valandai iki jų skrydžio į išsvajotąją Argentiną. Jis išskrenda vienas. Sugniuždyta vyro poelgio, moteris apsigyvena oro uoste.

„Forum Cinemas“ – 25 d. 21.45, 29 d. 17 val., „Skalvijos“ kino centras – vasario 2 d. 17 val.

„Likęs laikas“ („Le temps qui reste...“, 2005)

Rež. François Ozon. Vaid. Valeria Bruni-Tedeschi, Jeanne Moreau, Melvil Poupaud

Trisdešimtmečiui fotografui Romanui viskas klostosi sėkmingai, kol vieną dieną jis sužino, kad serga nepagydoma liga. Jam liko tik keli mėnesiai. Nežinodamas, kaip geriau išnaudoti likusį laiką, Romanas stengiasi būti geresnis, iš naujo atranda save ir pasaulį.

„Forum Cinemas“ – 26 d. 19.30, 29 d. 19.30, „Skalvijos“ kino centras – vasario 3 d. 17 val.