Vilniaus garbės vardai

Irena Veisaitė ir Vytautas Miškinis Vilniaus rotušėje A. Rakausko nuotr.

Sausio 16 d. iškilmingoje Vilniaus rotušės aplinkoje miesto meras Artūras Zuokas įteikė Vilniaus miesto tarybos apdovanojimus už nuopelnus kultūrai ir švietimui – Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto medalius – Pedagoginio universiteto garbės profesorei Irenai Veisaitei ir „Ąžuoliuko“ choro meno vadovui, Muzikos ir teatro akademijos profesoriui Vytautui Miškiniui.

Pagerbtieji asmenys nusipelnę visai Lietuvos kultūrai, tačiau šis apdovanojimas ypatingas tuo, kad stipriai akcentuoja vietos dimensiją, išreiškia miesto pripažinimą žymiausiems su juo susijusiems žmonėms. „Esu statistinis vilnietis patriotas“, – savo kalboje pasakė Vytautas Miškinis, ir šis kuklus prisipažinimas turbūt geriausiai nusako apdovanojimo esmę. Patriotizmo sąvoka sietina ne tik su tėvyne plačiąja prasme, bet ir, o gal pirmiausia, su konkrečia aplinka, kuri formuoja asmenybę ir nulemia jos tolesnę veiklą. Tai vietos ir laiko trauka, kuriai paklūsti ir kuriai atstovauji, kad ir kokie platūs būtų kūrybinių užmojų horizontai.

Savojo miesto įvertinimas reikšmingas ne mažiau nei nacionalinės ar tarptautinės premijos, – šią mintį buvo galima justi abiejų laureatų pasisakymuose. Irena Veisaitė akcentavo jaudinantį Barboros Radvilaitės įvaizdį, susiejo jį su Juozo Grušo drama ir Jono Jurašo spektakliu, tėvynės meilės ir pasiaukojimo idėja. Pedagoginė ir visuomeninė profesorės veikla, pasišventimas gimtajam kraštui, aistringas noras, kad jis taptų šviesesnis ir teisingesnis, vaizdžiai patvirtina šias egzistencines maksimas. Asmeniniu pavyzdžiu Irena Veisaitė „užkrėtė“ jomis daugybę savo mokinių ir kolegų.

Vytautas Miškinis kalbėjo apie paveldimas vertybes, apie dvasinius ryšius su gimtuoju miestu, pabrėžė, kad laiko save vienu iš daugelio „Ąžuoliuko“ įkūrėjo Hermano Perelšteino mokinių, kad mokytojo asmenybė nulėmė visą tolesnį gyvenimą. Su „Ąžuoliuku“ vienaip ar kitaip – per tėvus, brolius, seseris, vaikus ir anūkus – susijęs kas dešimtas, jei ne kas penktas vilnietis, – juokavo maestro.

Vakaras buvo šventiškas ir pakilus, dainavo „Ąžuoliukas“ ir „Jauna muzika“, dirigavo „ąžuoliukai“ Vytautas Miškinis ir Vaclovas Augustinas, buvo jūra gėlių.

„7md“ inf.