Dialogo miestas

Iki 2009-ųjų, kai Vilnius taps Europos kultūros sostine, liko tik dveji metai. Ar jau galima kalbėti apie konkrečius šio įvykio projektus?

Apie konkrečius projektus tikrai dar anksti kalbėti, paprastai programa formuojama keli mėnesiai iki pradžios. Kaip žinia, mes numatę programos atidarymo renginį 2009 m. vasario 16 d. O programos formavimo principai bus paskelbti iki 2007 m. pavasario.

Šiuo metu preliminariai atrinkti vasarą paskelbtos akcijos „Idėjų bankas“ projektiniai pasiūlymai, tačiau kol kas idėjos dar nėra aprobuotos, tinklalapyje www.vilnius2009.lt paskelbėme tiktai projektų pavadinimus ir autorius. Kalbamės su siūlymus pateikusiais paraiškovais ir tikslinamės, kaip jie ketina įgyvendinti savo idėjas, ar jie pajėgūs tai padaryti – ar turės kvalifikuotų specialistų, partnerių, erdvių, kokios yra finansinės galimybės.

Viešajai įstaigai, kurios vadove aš paskirta, pavesta parengti programą ir ją įgyvendinti. Svarbu suprasti, kad ši viešoji įstaiga – ne fondas, ji yra programos kūrėja. Mūsų funkcija nėra tik išdalyti pinigus. Turim nusibrėžti pagrindines programos gaires, o paskui sumodeliuoti beveik metus truksiančią programą.

Gal įvardytumėte svarbiausias temines programos ašis?

Paraiškoje numatyta programos struktūra: atvira istorija, atvira bendruomenė, atvira erdvė ir atvira ateitis. Paskutinis dėmuo kelia daugiausia klausimų, bet ir skatina naujus procesus. Jauni žmonės turi labai daug energijos – vis dar skambina ir klausia, kaip galima dalyvauti, kaip pristatyti savo idėją. Ruošiamės skelbti konkursą „Jauna Europa – jauna ateitis“, kad išryškėtų jaunos pajėgos.

Dabar jau prasidėjo trečias etapas: iš pradžių buvo parengta „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ paraiška, vėliau – „Idėjų bankas“, o dabar pradedame dirbti konstruodami programą „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“.

Ar esate numatę, kiek programoje bus meninių, kiek socialinių projektų? O gal viską lems projekto aktualumas ir kokybė?

Išankstinės nuostatos nėra. Planuodami šių metų biudžetą bandėme išlaikyti pusiausvyrą. Ką parodė „Idėjų bankas“? Priklausome tam pačiam laukui ir daugmaž nujautėme įdomiausius meninius projektus. Ne konkrečiai, bet tuos kertinius stulpus, kuriais remiasi mūsų kultūra. Žinoma, dar ne visas potencialas atsiskleidė. Daug novatoriškų projektų pateikė „Menų spaustuvė“. Išradingų dalykų pasiūlė jauni paraiškovai „Idėjų revoliucija“, „Kaukių akademija“. Jie labiau orientavosi į kultūros sostinės programą, susiejo siūlomus projektus su miestu. Trečia paraiškų grupė – bendruomenės projektai. Daug įdomaus siūlo Užupio menininkai.

O kiek projektų dalyvavo ir kiek atrinkta?

„Idėjų banko“ akciją pradėjo Savivaldybė, kuri užregistravo arti 300 pasiūlymų. Tačiau šis skaičius tėra sąlyginis, nes kartais viename projekte būdavo po dešimt ar daugiau idėjų. Kartais tik vienas sakinys, bet vertas dėmesio kaip idėja. „Idėjų bankas“ skatino pateikti tik bendras idėjas, sudarydamas sąlygas dalyvauti ir patyrusiems paraiškų teikėjams, ir naujokams, jie galėjo pateikti originalų ir įdomų ne tik lokalia prasme sumanymą. Svarbiausia buvo turinys. Pavyzdžiui, ekspertai atrinko Simono Reeso rengiamus pokalbius ŠMC kavinėje, kuriuose dalyvauja įtakingi užsienio meno ekspertai. Tokie renginiai padeda vaduotis iš provincialumo, mąstyti plačiau. Įsisukę į darbus ir neturėdami pažinčių, tokių žmonių nesugebėtume pasikviesti, o juk jų mintys suteikia daug kūrybinių impulsų. Vilniui labai aktualu urbanistinės problemos. Kažką norima griauti, kažką statyti, statomi Valdovų rūmai, svarstoma apie Guggenheimo muziejaus kūrimą, dygsta dangoraižiai dešiniajame Neries krante, vyksta ginčai. Ekspertų dėmesį patraukė S. Reeso pasiūlymas rengti pokalbių ciklą su pasaulio architektais ir menotyrininkais apie tai, kaip įvairiuose miestuose viešoji architektūra gali iš esmės keisti miesto įvaizdį.

Vienas iš įdomesnių projektų – „Litvakų dailė“. Tai labai ambicingas užmojis, projektą galima rengti pagal modelį Vilnius – Paryžius. LDK istorinė erdvė pagimdė daug garsių asmenybių, kurios pradėjo formuotis Vilniuje, o vėliau kūrė Paryžiuje. Šį projektą pristatęs muziejus dar neturi tokio masto parodų rengimo patirties, tačiau sutelkus pastangas viskas įmanoma. Buvau nuvykusi tartis į Paryžių. Prancūzams ši idėja labai patiko. Tai būtų puiki galimybė atvežti Marco Chagallo ir kitų žymių tapytojų darbų – norėtųsi, kad tai būtų rimtai pagrįsta kuratorinė paroda. Galima išplėsti šios subprogramos lauką įtraukiant kitų kūrybos sričių litvakų kultūros atstovus – Emmanuelį Leviną, Jaschą Heifetzą.

Kalbant apie bendruomenės projektus – įdomus atrodo ŠMC projektas „Miesto istorijos“, aprėpiantis Vilniaus priemiesčius. Labai iniciatyvūs žmonės – Užupio bendruomenė. Išsiskiria žmonių su negalia pasiūlytas Sodų–Gėlių gatvių projektas, kuris turėtų atgaivinti stoties rajoną.

Deja, nedaug įdomių projektų peržengė Vilniaus ribas. Įdomi parodos „Europos moderniojo meno ryšiai: M.K. Čiurlionio ir jo amžininkų kūryba“ koncepcija, tačiau negalime jos planuoti tol, kol nepaaiškės, kada bus baigta Nacionalinės dailės galerijos rekonstrukcija.

Mums reikia pateikti programos projektą LR vyriausybei iki kovo mėnesio. Laiko labai nedaug. Tačiau kai Vyriausybė jį patvirtins, procesas turėtų paspartėti. Valstybė įsipareigoja skirti 24 mln., tiek pat ir Savivaldybė. Ir dar reikia pritraukti privačių lėšų. Tai maždaug 15 bendro biudžeto procentų. Palyginti su kitomis kultūros sostinėmis, tai gana daug. Kitur šis procentas sudarė nuo 6 iki 17 (tiek buvo Lilyje).

Kokie buvo projektų atrankos kriterijai?

Sprendė ekspertų komisija. Svarbiausi kriterijai – projekto novatoriškumas, originalumas, europinė dimensija (projekto aktualumas europiniame kontekste, tarptautinių partnerių dalyvavimas, potenciali tarptautinė sklaida), ar projektas atitinka „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ tikslus, paraiškovų kvalifikacija ir patirtis, gebėjimas sudominti plačią auditoriją, projekto tęstinumas po 2009-ųjų ir jo kultūrinė-socialinė vertė. Tai gana daug kriterijų, ir ekspertai analizavo paraiškas labai atidžiai. Buvo įdomių projektų, kurie neturėjo europinės dimensijos – o tai labai svarbu. Kaip ir patirtis dirbant su užsienio partneriais.

Projektai dar nepatvirtinti, dabar vyksta derybos su jų rengėjais, tikslinamos detalės. Kol kas atrinkti 57 projektai, bet tai gerokai daugiau nei 57 renginiai. Žinant juos visus galima modeliuoti programą, ieškoti įvairių sąlyčio taškų. Pavyzdžiui, bendradarbiavimas su Lincu neturi būti atsitiktinis tik dėl to, kad šis miestas taip pat bus 2009 m. Europos kultūros sostine. Kaip pasakė Linco programos direktorius Martinas Helleris, reikia atrasti tai, kas šioje tarsi „priverstinėje“ santuokoje abiem miestams aktualu ir bendra. Pavyzdžiui, naujai pažvelgti į totalitarinę praeitį. Lincas juk buvo Hitlerio mėgstamas miestas, jis turi savo istorijos skaudulius. Vilnius taip pat išgyveno daug krizių, nelaimių ir tragedijų, čia ryškus (daug kam jau atrodantis egzotika) sovietinis palikimas. Beje, tai pirmas posovietinės erdvės miestas, tapsiantis Europos kultūros sostine.

Todėl labai svarbu miesto įvaizdis. Ar jau aiški jo kūrimo strategija?

Kiekviena kultūros sostinė randa savo raktinį žodį. Miesto įvaizdis dar tik kuriamas, tik dabar vyksta miesto įvaizdžio konkursas. Dar neturime kokybinių tyrimų duomenų – kaip Vilnių įsivaizduojame dabar, ką jis reiškia mums ir užsieniečiams. Taigi vadovaujamės nuojauta, bandome rasti programos ženklą, kuris atspindėtų daugiau Vilniaus bruožų nei dabartinis, turistinis. Tomas Venclova labai taikliai yra pasakęs, kad Vilnius – dialogo miestas. Tai ir įvairių architektūros stilių (pradedant gotika ir baigiant modernu) dermė, ir skirtingų konfesijų sugyvenimas, ir daugiakalbystė. Dialogas galėtų būti suprantamas ir kaip sąsajos tarp senų tradicijų miesto ir sparčiai plėtojamų kūrybinių industrijų, šiuolaikinio meno centro, taip pat tarp Europos „naujokės“ ir Europos senbuvių.

Buvęs pramoninis miestas Lilis įvaizdžiui pasirinko „metamorfozę“, o Vilniui galbūt labiau tinka „dialogas“. Remsimės žymių žmonių mintimis apie Vilnių – kaip Šiaurės Atėnus (Oskaras Milašius) arba miestą be vardo (Czesławas Miłoszas).

Pakalbėkime apie sunkumus, su kuriais susiduriate. Juk Jūsų įstaiga įsteigta kiek pavėluotai.

Norėtųsi sulaukti didesnės steigėjų – Kultūros ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės – paramos. Kad netraktuotų mūsų kaip viešosios įstaigos, kuri kaip nors išsikapstys. Kiekviena diena, praleista ieškant kompiuterio ar patalpų, yra prabanga. Lilis taip sėkmingai pasirodė todėl, kad visoms institucijoms tai buvo prioritetinis projektas. Laiko liko tikrai nedaug, todėl būtina sutelktai ir intensyviai dirbti. Labai svarbu ir Kultūros sostinės tarybos pritarimas bei pagalba.

Programa susideda iš daugelio dalių: tai ir rinkodara, ir komunikacija, ir meninė programa, ir socialiniai projektai. Viso to ašis – stipri meninė programa. Dabar svarstoma, kas bus tos meninės programos direktorius, sugebantis aprėpti visas sritis.

Verta prisiminti kitų Europos kultūros sostinių patirtį. Daugelis miestų rinkosi savą programų vadovą, geriau suvokiantį vietines problemas. Tačiau jis dažnai būna vienos srities specialistas, tuomet kitos sferos aprėpiamos nepakankamai, arba vadovas susijęs su viena ar kita institucija. Todėl programa gali tapti vienpusiška. Kai kurios šalys bandė kviestis užsieniečius – Liverpulis samdė direktorę iš Australijos, ji atsistatydino, nors programa prasidėjo tikrai neblogai. Stavangerio, 2008 m. Europos kultūros sostinės, direktorė Mary Miller pakviesta iš Anglijos, yra dirbusi ir Amerikoje. Ji taip pat kiek nerimavo, kad nepakankamai pažįsta kontekstą ir savitą norvegų mentalitetą. Lince nuspręsta samdytis kuratorių iš Šveicarijos Martiną Hellerį. Eidamas į šią poziciją jis paprašė, kad jam būtų suteikta didelė veiklos laisvė. Jis savarankiškai atrenka projektus. Žmonės, kurie nepateko į programą, skundžiasi merui, bet toks yra kontraktas – programos direktoriui suteikta pasirinkimo laisvė ir atsakomybė. Helleris net turi galimybę stebėti procesus iš šalies, daug laiko praleisdamas Šveicarijoje, kur turi kitą darbą. Žinoma, niekam nepavyksta išvengti kritikos. Pasigirsta balsų, kad jis svetimas, kad nepažįsta vietos kultūros lauko, kad daug laiko sugaišta vien susipažinimui su institucijomis. Koks modelis optimaliausias – nežinia, bet jei ilgai neapsispręsim, niekam nebus gerai. Labai svarbu ilgai nedelsiant patvirtinti programos meno vadovą.

Robertas Palmeris, apžvalginės studijos „Europos kultūros sostinės“ autorius, mane įspėjo, kad programa neturi būti projektų ir idėjų rinkinys. Europos kultūros sostinės sėkmė priklauso nuo pasirinktos pagrindinės programos idėjos ir tikslų. O turint idėją ir kūrybingų žmonių galima daug pasiekti.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Laima Kreivytė

Redakcijos prierašas: nuo 2007 m. sausio 17 d. meninės programos vadove pradėjo dirbti Elona Bajorinienė, vykdančiąja direktore – Rūta Vanagaitė.