Ilgai laukta premjera

Julius Juzeliūnas A. Baryso nuotr.

Tos dienos teko laukti ilgai – beveik keturiasdešimt metų! Pagaliau sausio 26 d. Vilniuje, Kongresų rūmuose, pirmą kartą suskambės dar 1968 m. sukurta Juliaus Juzeliūno opera „Žaidimas“ pagal žinomą šveicarų rašytojo Friedricho Dürrenmatto apsakymą „Avarija“ (1975 m. jis tapo pagrindu ir V. Žalakevičiaus televizijos filmui).

Kaip žinia, pirmoji J. Juzeliūno opera „Sukilėliai“ pagal to paties pavadinimo V. Mykolaičio-Putino romaną apie 1863 metų sukilimą Lietuvoje partinių funkcionierių 1957 m. buvo uždrausta statyti dėl ideologinių motyvų ir laukė premjeros dvidešimt metų. Šį kartą antrajai J. Juzeliūno operai kelią į sceną užkirto pirmiausia jos pernelyg moderni tiems laikams muzikos kalba.

Opera „Žaidimas“ buvo sukurta netrukus po to, kai J. Juzeliūnas, ryžtingai atsisakęs tautinio romantizmo klišių, įžengė į naująjį savo kūrybos etapą, pasižymintį radikaliu raiškos priemonių atnaujinimu, savitos komponavimo sistemos kūrimu. Kompozitoriaus kūrybos posūkį paženklino jo simfoninė siuita „Afrikietiški eskizai“, Poema-koncertas styginių orkestrui, monumentalūs simfoniniai kūriniai – tragiškoji Pasakalija (poema), „Pelenų lopšinė“, Koncertas vargonams, smuikui ir styginių orkestrui, Trečioji vokalinė simfonija „Žmogaus lyra“, kamerinės muzikos šedevrai – du pirmieji styginių kvartetai, Concerto grosso. Naujame kelyje įgytą patirtį J. Juzeliūnas ryžosi panaudoti ir sceninėje muzikoje.

Būtent tada, 1966 m., jis susipažino su tik ką lietuvių kalba pasirodžiusiu F. Dürrenmatto apsakymu, kuris giliai sujaudino paradoksalia forma keliama žmogiška moraline problematika. Kompozitorius nusprendė pagal šį apsakymą sukurti operą. Apie savo sumanymą kartą išsipasakojo pats J. Juzeliūnas:

„Kai perskaičiau šitą apsakymą, mane pirmiausia patraukė jo pagrindinė idėja – žmogaus asmeninė atsakomybė už savo veiksmus. Kai pagrindinis personažas daro niekšingą darbą, faktiškai įvykdo žmogžudystę, jis net nesusimąsto. Tik paskui, kai įvyksta tas tariamas teisminis procesas, kuriame įrodoma, kad jis padarė itin rafinuotą, epochos masto nusikaltimą, jis iš savo nesupratimo pradeda manyti iš tikrųjų esąs didvyris, nors tėra savo poelgių auka...

Sovietmečiu mes buvome įpratinti už visus kitus atsakyti; koks nors šmikutis padarė kokių eibių, – ir mes visi mušamės į krūtinę: „Mes kalti, pražiūrėjome, laiku nesiėmėme priemonių...“ Visi kalti, tik ne tikrasis kaltininkas. Tokia tad buvo nuostata. Mano nuomone, reikšmingiausias dalykas yra atsakomybė už savo paties jausmus, poelgius. Manau, tai nėra vien mūsų tautinė, bet visai žmonijai bendra ir aktuali problema.

Dürrenmatto apsakyme vyksta savotiškas žaidimas: žaidimas su sąžine, su gyvenimu, su žmonėmis. Atsakomybės jausmas čia įgauna gilesnę prasmę: žmogus tarsi žaidžia su savo esybe, su pačia gyvenimo esme. Štai kodėl, sumanęs rašyti operą, ją pavadinau „Žaidimu“ (čia ir toliau panaudotas autoriaus pokalbio su J. Juzeliūnu 1995 m. lapkričio mėn. įrašas).

Nenorėdamas savosios būsimo veikalo vizijos derinti su kolegomis literatais, J. Juzeliūnas operos libretą nusprendė parengti pats.

„Man ne naujiena buvo daryti libretą iš esamo teksto, vienaip ar kitaip jį perdirbant. Aš pats geriausiai žinau, ko man reikia. Žinau savo pageidaujamus prasminius akcentus. Pagalvojau – jeigu susirasiu kokį nors rašytoją, duosiu jam užsakymą, kad jis kažką padarytų – iš to gali nieko neišeiti, tiktai laikas bus sugaištas.

Dürrenmatto tekstas labai lakoniškas, imlus, čia netuščiažodžiaujama. Poetinis eiliavimas man buvo nereikalingas, kuriant muziką jis būtų tiesiog trukdęs.“

Operos librete J. Juzeliūnas maksimaliai rėmėsi autentišku F. Dürrenmatto tekstu. Tačiau kartu jis žvelgė į libretą kompozitoriaus akimis, galvodamas apie kūrinio muzikinę dramaturgiją.

„Rašydamas žiūrėjau į šią operą kaip į simfoninį kūrinį. Man svarbiausia buvo jo muzikinė koncepcija, simfonizmas. Šis dviejų dalių kūrinys turėjo būti tarsi dviejų dalių simfonija.“

„Žaidimas“ yra artimas XX a. Vakarų Europoje paplitusioms kamerinėms operoms, apsieinančioms be masinių scenų, chorų, baleto divertismentų; operoms, sutelkiančioms klausytojų dėmesį į psichologinį situacijų atskleidimą. Daug J. Juzeliūno operos bruožų liudija ir ankstesnėse epochose susiklosčiusių muzikinės dramos tradicijų tąsą. „Žaidime“ gretinami atviros struktūros epizodai, naudojami leitmotyvai, vietoje kantileninio dainavimo į pirmą planą iškyla rečitatyviškumas. Svarbus orkestro vaidmuo, jo padedamas kompozitorius siekia įgyvendinti užsibrėžtą operos simfoninę koncepciją.

Operos muzikos kalba grindžiama to meto J. Juzeliūno kūriniams būdingomis atrinktomis intonacinėmis ląstelėmis, iš jų sudarytomis trimis dvylikagarsėmis tonų eilėmis – serijomis. Dėl neįprastos intervalinės struktūros solistų partijos nepasižymėjo dainingumu, kėlė nemaža atlikimo sunkumų. Tuo labiau kad operos teatro dainininkai, pripratę prie jame vyravusio klasikinio repertuaro, dar buvo nepakankamai pasirengę atlikti moderniomis priemonėmis sukurtą veikalą.

J. Juzeliūno opera „Žaidimas“ buvo įtraukta į Akademinio operos ir baleto teatro 1970 m. pastatymų planą. Tačiau vos prasidėjus pirmosioms repeticijoms, operos rengimo darbai ėmė strigti. Kompozitorius kategoriškai atsisakė paklusti teatralų reikalavimams pakoreguoti solistų partijas, taip pat pataisyti vietas, kuriose žodžių kirčiai nesutapo su muzikiniais akcentais.

1971 m. įvyko darbinė operos „Žaidimas“ perklausa. Teatro koncertmeisterė Birutė Šernaitė paskambino operos klavyrą, o dirigentas Jonas Aleksa išdainavo visas solines partijas. Taip buvo parodyta, kad kūrinys iš principo yra visiškai „įkandamas“. Vis dėlto operą statyti atsisakyta.

„Aš nemanau, kad „Žaidimas“ – kūrybinė nesėkmė, nors opera ir nepastatyta kelios dešimtys metų po parašymo. Aišku, galbūt mūsų sceninės kūrybos istorija būtų šiek tiek kitaip pakrypusi, jeigu šis mano kūrinys būtų savo laiku išvydęs rampos šviesą. Vienaip ar kitaip tai būtų rezonavę į kolegų kompozitorių kūrybinį darbą. Ką gi padarysi – mūsų vokalo meno atstovai nepriaugę prie tokio tipo muzikinio mąstymo. Dabar gal ir būtų galima operą realizuoti scenoje, bet reikia, kad atsirastų entuziastų, kad kas nors panorėtų tai padaryti.

Jaučiu, kad aš savo darbą padariau, savo misiją atlikau. Samprotauju taip: jeigu man pavyko sukurti kažkokią vertybę, tai ji niekur nedings, anksčiau ar vėliau ji pasirodys, kiek beužsitęstų operos atlikimas. O jeigu tai yra kūrybinė nesėkmė – tai tuo labiau dėl to nereikia jaudintis. Kad ir kaip ten būtų, mano kelyje tai buvo reikšmingas darbas, juo aš patenkinau nemaža savo kūrybinių interesų.“

Artėjant J. Juzeliūno 90-mečiui, Lietuvos kompozitorių sąjungai kilo mintis prikelti iš nežinios šį nepelnytai užmirštą veikalą. Idėjai nuoširdžiai pritarė šviesaus atminimo dirigentas J. Aleksa. Bet tada prasidėjo nauji J. Juzeliūno operos „kryžiaus keliai“.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktorius Gintautas Kėvišas suabejojo J. Juzeliūno veikalo komercine sėkme ir kiek padvejojęs atsisakė praturtinti teatro repertuarą vertingu nacionaliniu spektakliu. Kauno muzikinio teatro vadovai, pusmetį vartę gautą operos medžiagą, ją sugrąžino Kompozitorių sąjungai. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vyr. dirigentas Juozas Domarkas, pasiteiravus apie galimybę su šiuo orkestru parengti koncertinį operos atlikimą, dalyvauti tokiame projekte atsainiai atsisakė.

Pasirodo, iš pat pradžių reikėjo kreiptis teisingiausia linkme. J. Juzeliūno operos muzikiniam įkūnijimui mielai sutiko vadovauti Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius, su šiuo kolektyvu jau atlikęs dvylika operų. Pakviestas režisuoti spektaklį Nerijus Petrokas subūrė grupę entuziastingų jaunesniosios kartos solistų (Tomas Ladiga, Mindaugas Zimkus, Rafailas Karpis, Arūnas Malikėnas, Egidijus Dauskurdis, Jovita Vaškevičiūtė, Joana Gedmintaitė). Choro partiją parengė Gintauto Venislovo vadovaujamas kamerinis choras „Brevis“.

Keturiasdešimt metų – pakankamas laikas bet kurio kūrinio aktualumui ir meniniam reikšmingumui patikrinti. J. Juzeliūno operos tematika tapo dar aktualesnė mūsų dienomis, kai „laukinio kapitalizmo“ moralinės nuostatos įsivyravo ne kažkur užsieniuose, bet pačioje Lietuvoje. Muzikiniu atžvilgiu ši opera, kaip ir daugelis kitų to meto emociškai įtaigių ir meistriškai suręstų J. Juzeliūno kūrinių, pagaliau galės užimti jai priklausančią vietą pokario metų Lietuvos muzikos istorijoje. Šiaip ar taip, operos „Žaidimas“ premjera deramai užbaigia ištisus metus trukusį J. Juzeliūno jubiliejui skirtų renginių ir koncertų ciklą.