Seimas, virtuvė, miegamasis

„Baimė ir drebulys“

Net ir labiausiai masinę kultūrą niekinantis pilietis pripažins, kad serialai turi terapinį poveikį ir atspindi tautos tapatybę, tiksliau, tai, su kuo ji pati save yra linkusi tapatinti. Serialai perkelia į tam tikrą mitinę erdvę, kuri dažniausiai yra buitiška, kasdieniška, bet, nepaisant to, nurodo vietą, kurioje vyksta svarbiausi įvykiai. Todėl serialų kūrėjai renkasi savaip simboliškas veiksmo vietas – ligoninę (lenkų „Ir gėriui, ir blogiui“), modelių namus (TV3 nuo antradienio rodo populiariausią pastarųjų metų rusų serialą „Bjaurusis ančiukas“), kleboniją (lenkų „Klebonija“)... Čia gali susitikti ir išsiskirti skirtingų sluoksnių, amžiaus ir patirčių žmonės, vykti dramos, rutuliotis meilės istorijos.

Naujojo LNK serialo „Nekviesta meilė“ autorius Alvydas Šlepikas jau pirmojoje serijoje (kol kas mačiau tik ją vieną) taip pat apibrėžia mitinę savo herojų erdvę. Tai – Seimas, miegamasis, virtuvė. Panašiai kaip ir „Giminių“ kūrėjai, jis atiduoda pirmenybę patriarchaliniam lietuvio pasaulio modeliui: jo centre yra šeima, giminė, gentis. Tad „Nekviestos meilės“ personažus pirmiausia sieja šeimos ryšiai, paskui – verslo ir erotiniai. Manau, kad lietuvių savęs suvokimo stereotipai įvardyti ganėtinai tiksliai. Panašų šiuolaikinės Lietuvos modelį jau sukūrė masinė kultūra ir žiniasklaida, todėl ir serialo herojais tapo seimūnas, verslininkas, popso žvaigždutė, jų žmonos, vyrai, meilužės ir meilužiai. Stinga tik „žurnaliūgų“ ir krepšininkų, gal dar kokio nors saugumiečio, o iš ankstesnių lietuviškų serialų gerokai pabodę banditai ir mafijozai, matyt, jau nugrimzdo į praeitį. Kaip ir senoji kronika, serialai taip pat yra metraštis, fiksuojantis tautos simpatijas ir antipatijas, gyvenimo būdo ir nacionalinio skonio ypatumus. Palyginkite kad ir „Giminių“ (serialą nuo 9 d. kartos LTV2) ir „Nekviestos meilės“ personažų namų interjerus, drabužėlius ar šukuosenas. Juk Antano Šurnos suvaidintas verslininkas buvo neįsivaizduojamas su Sauliaus Balandžio verslininko šukuosena a la Seimo milijonierius Bosas, medinėmis lentutėmis apkaltose „Giminių“ virtuvėse nebuvo vietos naujamadiškiems stalams ir puodams, kuriuos demonstruoja „Nekviestos meilės“ žmonos. Nesikeičia tik personažų kančioms antrinančios lyriškos dainos, bet juk nesikeičia ir siaubingoji lietuvių estrada.

Manau, kad būtent jos perprodukcija naujametinėse laidose privertė visus pažįstamus tarsi susitarus kartoti, kad per šventes nebuvo ko žiūrėti. Televizininkai tikrai pasistengė: įsijungti televizorių nekilo ranka ne tik man, bet ir visai normaliems žmonėms. Aš pabandžiau porą kartų. Pirmąkart pataikiau ant Druskininkų vandens parko atidarymo: ritmingai ir palaimingai į vulgarios muzikos taktą siūbuojančių seimūnų ir ministrų bei jų antrųjų pusių vaizdas dar ilgai persekios košmariškuose sapnuose. Antrąkart pabandžiau žiūrėti šokių dešimtuką, kurį tuoj pavadins kultiniu (Lietuvoje viskas iškart pavadinama kultiniu, net anksčiau nerodytas filmas). Po pusvalandžio ėmiau intensyviai žiovauti, bet ir tas pusvalandis daug pasakė apie šalį, kurioje gyvenu, apie jos humoro jausmą, ypač įsiminė vestuvinį tortą primenanti ir renginio esmę perteikianti vedėjos suknelė. Ačiū LTV.

Mėgstu kažkur nugirstą frazę, kad optimistai žino, jog viskas gali būti dar blogiau. Tai ypač pritaikytina televizijai, iš kurios išnyko net LTV ilgam žadėtas čekų filmų ciklas. Visi šios savaitės filmai rodyti po kelis kartus, bet kartais ir tarp jų pasitaiko nematytų.

Lietuviškai išverstas ne vienas belgų rašytojos Amélie Nothomb romanas, matyt, paskatins ištvermingus jos gerbėjus pasižiūrėti puikaus prancūzų režisieriaus Alaino Corneau 2003 m. filmą „Baimė ir drebulys“ (BTV, 7 d. 00.45), sukurtą rašytojos autobiografinės knygos pagrindu. Japonijoje gimusi ir pirmuosius penkerius gyvenimo metus praleidusi filmo herojė, skatinama nostalgijos, įsidarbina didžiulėje japonų korporacijoje. Tačiau vos atsidūrusi Tokijuje Ameli pasijunta čia visiškai svetima. Jos kitokia kultūra, darbo etika ir t.t. Pasipriešinusiai kolegų pastangoms sugriauti jos individualybę Ameli tenka ne vienas išbandymas.

Timas Robbinsas sukūrė filmą „Lopšys įsisups“

Žinoma, „Baimė ir drebulys“ – filmas apie civilizacijų skirtybes, apie tai, kad Rytai niekad nesusitiks su Vakarais, bet aš išskirčiau ir Sylvie Testud. Esu ne kartą atkreipęs jūsų, mieli skaitytojai, dėmesį į šią aktorę, manau, ir šįkart dėl jos verta praleisti bemiegę naktį.

Autobiografiška ir Wendello Morriso juodoji komedija „Šokis su giltine“ (LTV2, 8 d. 22.10). Filmo herojus – ciniškas televizijos kūrėjas Teiloras Darsis (Jonathan Silverman), atsidūręs akistatoje su mirtimi (gydytojas jam diagnozuoja vėžį), ligoninėje randa gyvenimo meilę – leukemija sergančią moterį.

Tikri faktai buvo ir Barbeto Schroederio filmo „Apgalvota žmogžudystė“ (LNK, 5 d. 21 val.) pagrindu. Prodiuseris Richardas Crystalas nuo seno žavėjosi garsia 1924 m. byla. Į ją buvo įpainioti du inteligentiški jaunuoliai Leopoldas ir Loebas, suplanavę, jų nuomone, „tobulą“ žmogžudystę, kurios neištirs nė vienas policininkas. Filme veiksmas perkeltas į mūsų dienas, o pasakojimo centre atsidūrė žmogžudysčių tyrėja Keisi (Sandra Bullock). Būtent šis personažas gerokai sušiuolaikina pasakojimą apie protingus jaunuolius, kurie jaučiasi geresni už kitus.

Be abejo, filmo kūrėjai sėmėsi įkvėpimo iš Fiodoro Dostojevskio, jų pačių teigimu, didelės įtakos turėjo Trumano Capote’s knyga bei 2000-aisiais įvykdytas nusikaltimas, kur du vaikinai pramogai nužudė du savo mokytojus. „Apgalvota žmogžudystė“ išsiskiria ir psichologizmu, nebūdingu amerikiečių trileriams.

Snobiškų malonumų žada 1999 m. sukurtas garsaus aktoriaus Timo Robbinso filmas „Lopšys įsisups“ (LNK, 11 d. 22.40). Filmo herojai – 4-ojo dešimtmečio Niujorko meno pasaulis, filme atkuriamas įdomus, bet kartu ir pavojingas Amerikos istorijos momentas, kai menininkai rizikuodami karjera kovojo už meninės išraiškos laisvę. Streikų ir depresijos nualintoje šalyje Niujorkas išsiskyrė savo audringa kultūrine revoliucija.

Būtent tada Nelsonas Rockefelleris (John Cusack) užsakė meksikiečiui Diego Riverai (Ruben Blades) freską savo kuriamame centre. Kita filmo herojė – propagandos specialistė ir buvusi dučės meilužė italė Margherita Sarfatti (Susan Sarandon) – nori parduoti amerikiečiui milijonieriui Leonardo Da Vinci paveikslus ir taip paremti Mussolini karinę galią. Paranojos apimtas pilvakalbys (Bill Murray) bando apvalyti savo trupę nuo komunistų, o jaunasis Orsonas Wellesas (Angus Macfayden) kartu su savo trupe rengia kontroversiško spektaklio „Lopšys įsisups“ pastatymą. Premjeros išvakarėse teatras uždaromas, o įėjimą kontroliuoja kareiviai...

Tarp filmo herojų pamatysime spaudos magnatą Williamą Randolphą Hearstą (John Carpenter), jo meilužę aktorę Marion Davies (Gretchen Mol), dailininkę Fridą Kahlo (Corina Katt), aktorę Olive Stanton (Emily Watson) ir dar daug kitų istorinių asmenybių.

Akcentuoju „tikrus faktus“ ne šiaip sau, o norėdamas atkreipti Jūsų dėmesį, kad ne tik literatūroje vis labiau įsigali dokumentiniai kūriniai, bet ir kinas vis dažniau siekia panašaus efekto. Su tuo siejamas ir pastaraisiais metais vėl suklestėjęs biografinių filmų žanras. Ta proga bus įdomu prisiminti vienu geriausių visų laikų biografinių filmų laikomą Johno Hustono „Mulen Ružą“ (LTV2, 7 d. 16.50, 9 d. 16.55). Šios 1952 m. juostos herojus yra prancūzų dailininkas Henri de Toulouse-Lautrecas. Režisierius sakė, kad jį domina žmogus. Todėl filmas pasakoja ne apie didžiojo dailininko likimo vingius, o apie jo vidinį gyvenimą. Aristokratų atstumtas neįgalusis savo gyvenimo aistra ir kūryba nugalėjo fizinę negalią, todėl jis buvo artimas kitų režisieriaus filmų („Afrikos karalienė“, „Siera Madre lobis“, „Asfalto džiunglės“ – beje, pastarąjį filmą šįvakar, 5 d., 22 val. rodo kanalas TCM) herojams. Įsimintiną pagrindinį vaidmenį sukūrė José Ferreras, bet prašyčiau atkreipti dėmesį ir į operatoriaus Oswaldo Morriso darbą, prisidėjusį prie tradicinės spalvų gamos kine pabaigos.

Jūsų – Jonas Ūbis