Pamokslas

Galėčiau, pavyzdžiui, aprašyti čia, kaip per šias Kalėdų šventes naujasis kultūros ministras apsidirbo ligi ausų: kaip dalyvavo beveik bukiausioje TV laidoje kartu su Valinsku (nė viena laida neapsieina be šio „genijaus“) – „Top 10“ – ir šalia „top nesąmonės“, „top veikėjo“ ir pan. turėjo garbės apdovanoti „top fiestą“; galėjo pasirinkti arba Naujuosius metus, kuriuos vizualiai reprezentavo girti bernai, bliaunantys ir tuoj pat vemsiantys Katedros aikštėje, arba Kalėdas; „išmintingai“ (paskutiniais išminties likučiais) apdovanojo Kalėdas; ir kaip linksmino susirinkusius „Mūzų malūno“ pobūvyje „Vartuose“ – kaip tikram ministrui ir pridera.

Bet kam rašyti apie tai šiame laikraštyje? Visi skaitytojai čia ir taip mano tą patį apie tokius beviltiškus smukimus. Ar tai nebūtų pamokslavimas jau ir be to atsivertusiems, kaip sako anglai?

Tačiau kur kitur apie tai rašyti? „Respublikoje“? Šis apgailėtinas bulvarinis leidinys tokių straipsnių nespausdins. Nes, kaip cituodama savo redaktorių pasakė žurnalistė A. Jablonskienė, nevykusiai ir dėl to nesėkmingai bandžiusi paimti iš manęs interviu: „Mes – ne kultūros laikraštis“. Suprask, nė vieno straipsnelio apie tai, kas bent jau gulėjo šalia kultūros, nė viename laikraščio puslapyje, net priešpaskutiniame, būti negali. Be to, ir žiniasklaidos kritikuoti nevalia. Dar žurnalistė sakė: „Na ir kas, kad jūs rašote į „7 meno dienas“? Jas skaito 1,5 tūkstančio, o Respubliką – 60 tūkstančių.“ Tai argi jums, Audrone, nesinori, kad tie 60 tūkstančių perskaitytų bent ką nors prasmingesnio, nei visas tas šlamštas jūsų laikraštyje? Argi negalėtumėt pasinaudoti savo padėtimi ir su tų menininkų, apie kuriuos rašote, pagalba padėti tiems 60 tūkstančių avių pamąstyti apie ką nors daugiau, nei ganyklų žolės gardumas ir kitų avių kasdienis gyvenimas? Paskutinę minutę paaiškėjo, kad interviu bus skirtas „tiems, kurie jūsų knygos [turbūt ir knygų apskritai] neskaitė ir neskaitys“. Nieko kritiška ar bent jau apie kūrybos principus išgirsti nepageidavo: papasakokit apie Londoną, kaip ten atsidūrėt, kur gyvenat, kuo dirbat? Kodėl norit nuslėpti, kuo dirbat?.. Kam man reikia tokio „interviu“?

Tuo tarpu „atsivertusiems“ žiemos atostogos – metas pilietiškai atgailauti. Londone per Kalėdas (tik per Kalėdas) atsiranda tiek savanorių, trokštančių oficialiai padėti skurstantiems ir benamiams ir tuo išpirkti savo nuodėmes, padarytas per 12 praėjusių mėnesių, kad savivaldybės nepajėgia jų visų priimti ir turi atsisakyti jų kilniaširdiškų ir nesavanaudiškų paslaugų. Taigi daug nuodėmingųjų ir šiemet liks neišsipirkę.

Anglijoje taip pat egzistuoja „pasižadėjimo Naujiesiems metams“ tradicija: žmonės jaučiasi turį įsipareigoti ateinančiais metais kaip nors pagerinti save ir pasmerkti savo senąjį „aš“. (Dažniausiai tai pasireiškia pasižadėjimu vaikščioti į sporto salę, abonemento visiems metams nusipirkimu ir nuėjimu iš viso tris kartus per metus – pirmąją Naujųjų metų savaitę, taip beprasmiškai prarandant nemažą sumą pinigų.) Pas mus, t.y. Lietuvoje, ši tradicija, ačiū Dievui, dar neprigijo, todėl savęs gerinti aš nežadu. Mums būdinga linkėti ko nors kitiems. Pernai, prisimenu, linkėjau menininkams ir rašytojams turėti ir išreikšti savo poziciją. Šiemet linkiu eiti toliau – erzinti ir piktinti. Bet ne taip, kaip kokie nevykę literatūros kritikai praėjusiais metais, sugebėję įžeisti vien savo kolegas ir moteris apskritai, ir daugiau nieko. Aš manau, daug naudingiau būtų įžeisti žmonių bukumą, inertiškumą, agresyvumą.

Arba, kaip sakė vienas reklamos kūrėjas per TV: „Retušuoti reikia – tai darome dėl meno“.