Dailė

Projektas „Erozija“: kur, kaip ir kodėl?

Pokalbis apie parodas Klaipėdoje

iliustracija
Katarina Radovič (Serbija). Iš ciklo „Sukurtos tikrovės“

Gruodžio mėnesį Klaipėdoje atidarytos trys parodos, užbaigusios metus trukusį Klaipėdos kultūros komunikacijų centro (KKKC) ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus jau antrą kartą organizuotą projektą „Erozija“. Klaipėdos parodų rūmai, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras ir LFS Klaipėdos skyriaus fotografijos galerija virto trikampe kultūrine senamiesčio erdve, kurioje iš parodos į parodą migravo svečiai iš visos Lietuvos ir užsienio šalių. Kas pusvalandį atidaromos parodos (tarptautinė grupinė paroda „Erozija“, A. Valiaugos personalinė paroda „Tylusis identitetas“ bei G. Didžiapetrio, A. Kasilovskos ir J. Remeikytės paroda „Tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje“) suteikė neįtikėtiną parodų maratono pojūtį, kuris tarsi ragino toliau eiti ir atidaryti dar bent kelias parodas. Apie patį projektą, jo metu atidarytas parodas, dalyvių darbus buvo ne kartą rašyta įvairiuose Lietuvos leidiniuose ir pačiame KKKC internetiniame portale (www.kulturpolis.lt). Vis dėlto pasibaigus projektui kyla natūralus noras paanalizuoti projekto „Erozija“ unikalumą bei svarbą Klaipėdos ir visos Lietuvos kultūros įvykių kontekste. Šia tema kalbinami trys šio projekto organizatoriai: Gytis Skudžinskas (projekto kuratorius), Ignas Kazakevičius (KKKC direktorius), Remigijus Treigys (LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas ir projekto vadovas), taip pat Klaipėdos parodų rūmų vadybininkas ir kultūrinių renginių koordinatorius Darius Vaičekauskas.

Kuo Jums, Klaipėdai ypatingas projektas „Erozija“?

Gytis Skudžinskas: „Erozija“ išsiskiria kaip atviras ir konceptualiai apibrėžtas projektas, tokių labai pasigesdavau uostamiestyje. Anksčiau rengtos didelės grupinės parodos remdavosi tokiais anachronistiniais kriterijais kaip priklausymas menininkų sąjungoms, valstybinis/politinis užsakymas ar žanrinis apibrėžtumas. „Eroziją“ galima apkaltinti žanrinio „rasizmo“ nuodėme, bet tai būtų nelabai tikslu. Fotografija čia pasirinkta tik kaip išeities taškas ir autoriai net prašyti sąmoningai perženginėti jos ribas. Fotografija tampa tik priemone sumanymui įgyvendinti, o juk ir ji pati bemaž kasdien nustatinėja savo santykį su kitomis vizualinio meno formomis, integruojasi į jas. Į projekto parodas buvo galima patekti keliais skirtingais būdais: pateikti savo darbus konkursinei programai, būti pasiūlytam kieno nors iš partnerių ar projekto dalyvių ar tiesiog būti tokiam geram, kad mes patys labai norėtume jus pakviesti. „Erozijoje“ dalyvaujančių menininkų svarba šiandienėje kultūrinėje situacijoje rodo ir tai, kad autoriai net tuo pačiu metu dalyvauja kituose projektuose skirtingose valstybėse ar kontinentuose. O Klaipėdai tai puiki proga pamatyti vizualiosios kultūros aktualijas.

Ignas Kazakevičius: Klaipėdai šis projektas svarbus tuo, kad akivaizdžiai pristato šiuolaikines fotografijos meno tendencijas ir parodo, kaip turėtų atrodyti projekto strategavimo, plėtros ir pristatymo procesas. Iki jo Klaipėdoje nieko panašaus nebuvo. Šiuo metu jis vyksta trijose erdvėse. Iki baigiamosios parodos vyko, berods, aštuonios parodos, skirtos ir studentams, ir profesionalams – kiekviena jų pasižymėjo skirtingu rakursu, galimybe pristatyti eksperimentinę kūrybą ir debiutuoti. Baigiamoji paroda nėra apšildančių parodų mozaika, o pati stipriausia projekto dalis. Gerai ir tai, kad kultūrą generuojančios ir pristatančios įstaigos vienijasi, dalijasi darbais ir atsakomybe. Šis projektas stimuliuoja meninį judėjimą Klaipėdoje.

Remigijus Treigys: Mano nuomone, „Erozijos“ projektas išskirtinis tuo, kad parodos vyko visus metus skirtingose Klaipėdos kultūrinėse erdvėse ir susilaukė didelio susidomėjimo.

Darius Vaičekauskas: „Erozija“ – tai projektas, pasižymintis itin aiškia koncepcija, veiksmų (parodų ciklas, informacijos sklaida, katalogas ir pan.) strategija. Kryptingai dirbant, turint aiškiai užsibrėžtą tikslą, pavyko ypač suaktyvinti fotografijos meno sklaidą Vakarų Lietuvoje. Tarytum naujai atgimęs merdėjantis fotografijos meno gyvenimas Klaipėdoje – aiškiausias ir svarbiausias šio projekto rezultatas.

Kas buvo įdomiausia, sunkiausia organizuojant tokio masto projektą?

G. S.: Sunku pasakyti, nes neįdomūs dalykai, kūriniai patys atsisijojo, o tai, kas liko, nėra „įdomiau“ ar „mažiau įdomu“, tiesiog papildo vieni kitus ir leidžia projektui būti vertingam. O sunkiausia buvo pasakyti „ne“ pasiūlymams ir autoriams, kurie tikrai būtų dar labiau sustiprinę projektą, bet dėl lėšų trūkumo ar kitų nepriteklių mes negalėjome jų parodyti.

iliustracija
Ted Hiebert (Kanada). „Atsitiktinis autoportretas 1“

R. T.: Man įdomiausias autorių paieškos procesas. Manau, Gyčiui tai puikiai pavyko. Kiek žinau, didelių sunkumų nebuvo.

Koks didžiausias „Erozijos“ privalumas?

G. S.: Atvirumas ir aktualumas. Į projektą sugebėjo įsitraukti ir jauni, pradedantys autoriai, ir gebantys keistis bei mąstyti fotografijos „vilkai“. Projekto aktualumą patvirtino paraiškų konkursinei programai gausa ir vėliau tiesiogiai visiškai su projektu nesusijusių užsienio kultūros veikėjų pateiktos nuomonės.

I. K.: „Erozija“ – tai ne parodų ciklas, tai procesas. Kol kas tai tik pradžia, bet...

R. T.: Didžiausias privalumas – priartėjimas prie šiuolaikinės fotografijos (parodoje dalyvauja daugiausia jauni autoriai). Išėjo tarsi savotiška fotografijos išklotinė nuo Klaipėdos iki Kanados.

D. V.: Aiški ir įdomi koncepcija, orientuota į ilgalaikiškumo dimensiją, nacionalinis ir tarptautinis projekto dalyvių lygmuo, fotomenininkų, o kartu koncepcijų bei žanrų dialogas, projekto tęstinumas.

Kokius išskirtumėte svarbiausius įvykius?

G. S.: Paties projekto programose visos dalys buvo ir yra svarbios, kad iki galo būtų suvokta organizacinė ir konceptuali „Erozijos“ schema. Galime pasidžiaugti baigiamąja ekspozicija, kurioje susikerta visą projekto laiką plėtotos sumanymų kreivės. O dėl svarbiausio įvykio... Tai priklauso nuo to, iš kokios pozicijos į projektą žiūrėsime: iš menotyrinės tai bus vieni dalykai, iš geopolitinės kiti. Man įdomesnis kūrybinis konceptualusis aspektas, todėl ir išskiriu suomio Tuomo Rainio videodarbus, serbės Katarinos Radovič fikcijas ar kanadiečio Tedo Hieberto ritualinę choreografiją.

R.T.: Manau, kad svarbiausi įvykiai – baigiamoji paroda ir rimtas katalogas bei „Erozijai“ skirtas laikraščio „Klaipėda“ kultūrinio priedo „Durys“ numeris. Taip pat LFS Klaipėdos skyriaus ir KKKC bendradarbiavimas rengiant šį projektą.

D. V.: Projektas jau savaime yra didžiulis įvykis provincialumo kompleksų turinčiai Klaipėdos kultūrinei situacijai. Atskiros parodos išskirti negalėčiau, visos jos svarbios.

Kuo ypatingas Klaipėdos kultūrinis gyvenimas? Kuo prie jo prisideda „Erozija“?

G. S.: Situaciją reikėtų pavadinti „Niekieno žemė“. Čia jei ir yra keletas projektų, kuriuos galėtume pavadinti šiuolaikinio meno renginiais, jie embrioninės stadijos ir labai abejotinų intencijų. Vyresnioji karta, besiremianti modernistine tradicija, vis dėlto neturi išskirtinių asmenybių ir neinicijuoja kokių nors ryškesnių kultūrinių renginių. Pajūryje net nėra elitinių menininkų ar autsaiderių, galbūt tik Benas Šarka paradoksaliai atstovauja šioms abiem kategorijoms. Žinoma, kartkartėmis nudžiugina kokybiški ir aktualūs kultūros renginiai, bet dažniausia tai yra atvežtiniai arba ne klaipėdiečių sukurti produktai. Verta susimąstyti, ar ne dėl to kūrybingas jaunimas reaktyviniu greičiu emigruoja į sostinę ir tolimesnius kraštus. O projektas „Erozija“ visomis išgalėmis siekia šią situaciją keisti.

I. K.: Kaip ir visoje Lietuvoje, Klaipėdoje vizualiųjų menų situacija gana sudėtinga. Žmonėms reikia aiškinti – kas ir kaip. Su muzika viskas paprasčiau – ją žmogus tiesiog priima arba ne ir niekas pernelyg nesiaiškina kodėl. Na, o vizualiniai menai kliūva – veikiausiai dėl to, kad ir tradicinė dailė, ir konceptualūs dalykai pristatomi tose pačiose erdvėse, išskyrus ŠMC. Žmonės pripratę prie standarto, tradicinių dalykų, tradicinių erdvių ramybės ir nesudėtingų vaizdų. „Erozija“ šiuo požiūriu atlieka ir edukacinę misiją.

D. V.: Klaipėdos kultūrinis gyvenimas ypatingas ir unikalus savo neišnaudotomis galimybėmis, maža kultūros organizatorių, menininkų konkurencija. Čia ypač mažas jaunų menininkų skaičius, pastebimas menininkų apatiškumas ar pasyvumas. Galimybių daug, o norinčių organizuoti ar dalyvauti dažnai trūksta. Labiausiai norėčiau palinkėti visiems nesirgti įvairiausiais sindromais ar kompleksais, būdingais periferiniams miestams. Klaipėda – išskirtinis miestas, kuriame tikrai labai daug galima nuveikti...

Ačiū už pokalbį! 

Kalbino Eglė Deltuvaitė