Viskas apie mano tėvą

Agnieszka Holland

Lenkų kino režisierės, scenaristės Agnieszkos Holland filmuose gausu drastiškų scenų, situacijų, kai personažui iškyla moralinio pasirinkimo klausimas. Gyvendama ir kurdama skirtingose šalyse režisierė sugeba savo kūryboje išvengti kompromisų ir supaprastinimų. Neseniai Lenkijos žiūrovams ji pristatė savo naujausią filmą – „Meistro kopija“ („Copying Beethoven“, JAV, Vokietija, 2005). Ta proga lenkų spaudoje pasirodė daug interviu. Sutrumpintai pateikiame vieną iš jų, išspausdintą žurnale „Wysokie obcasy“. Šiame pokalbyje Holland prabyla apie tai, kas aktualu ne tik garsių saugumo bendradarbių bylas nuolat „atrandančiai“ Lenkijai, bet ir mums, išgyvenantiems panašias moralines ir politines naujųjų laikų dilemas. Su režisiere kalbėjosi Romanas Pawłowskis.

Tautos atminties instituto (IPN – Instytut pamięci narodowej – red.) istorikas Krzysztofas Persakas savo knygoje paaiškino Jūsų tėvo Henryko Hollando mirties aplinkybes. 1961 m. gruodžio 21 d. jis iškrito pro langą, kai saugumiečiai atlikinėjo kratą jo bute. Ant knygos viršelio – prie jo rastų sudužusių akinių nuotrauka. Ką jautėte skaitydama knygą?

Kiek anksčiau istorikas Andrzejus Paczkowskis buvo davęs man kelis dokumentus, susijusius su tėvu, tarp jų ir tardymo protokolą. Kelerius metus aiškinausi jo mirties aplinkybes, pasitvirtino intuityvios nuojautos apie paskutines jo gyvenimo akimirkas. Pirmas emocinis šokas buvo stiprus, dabar jau galiu pažvelgti į tai truputį iš šalies.

Saugumo archyvuose išliko ne tik asmeninių Jūsų tėvo daiktų – akinių, sudužusio laikrodžio – nuotraukos, bet ir paskutinių jo gyvenimo sekundžių aprašymas, nes bute buvo įrengta pasiklausymo aparatūra.

Tos smulkmenos labai žadina vaizduotę, galima įsivaizduoti, ką jis tada jautė ir kaip visa tai atrodė.

Jūsų motina ir draugai buvo įsitikinę, kad saugumiečiai jį išstūmė pro langą. Persakas tvirtina, kad jis nusižudė.

Politinės žmogžudystės versija atrodo logiška. Buvo sunku įsivaizduoti, kad jis pats tai galėjo padaryti, turint omenyje mažą butelį, žiemą, uždarytus langus ir viduje esančius saugumiečius. Tačiau nebuvau nustebinta, kai paaiškėjo, kad tai – savižudybė. Kodėl tėvas taip pasielgė? Manau, kad taip jis tam tikra prasme protestavo. Pasak Persako hipotezės, tėvą nusižudyti paskatino ne tik suėmimas apkaltinus jį šnipinėjimu, bet ir asmeninė katastrofa – skyrybos ir vienatvė. Būtent tai šioje puikioje knygoje man patiko mažiausiai – pernelyg paprasto psichologizmo pagunda. Be abejo, suirusi santuoka paveikė tėvo būseną, bet intuicija man šnabžda, kad jį sulaužė karo patirtis, Holokaustas ir jo šeimos sunaikinimas. Kitas smūgis buvo nusivylimas komunizmu. Jam tai buvo sunku, jis nemokėjo rasti sau vietos pasaulyje.

Kaip jam pavyko išgyventi karą?

Jis buvo Rusijoje, iš jos grįžo slegiamas kaltės. Iš visos Lenkijoje likusios šeimos išgyveno tik jo sesuo. Ji patyrė getą ir priverstinius darbus. Per stebuklą išliko dar dvi tolimos pusseserės, bet artimieji, seneliai žuvo.

Ar kalbėdavotės apie karą?

Niekad. Holokausto patirties jo kartos žmonės niekad neartikuliavo, tai buvo tam tikra psichinė liga.

Ką Jums reiškė tėvo mirtis?

Man tada buvo trylika metų. Be abejo, taip paženklintas brendimas buvo asmenybę formuojanti patirtis. Tai suformavo ne tik mano požiūrį į komunizmą, bet ir apskritai į pasaulį. Man buvo lengviau priimti požiūrį tų, kurie yra atskirti, atsidūrė už pagrindinės srovės ar tiesiog jaučiasi persekiojami.

Tėvo byla paveikė ir vėlesnę profesinę Jūsų karjerą.

Nešiojau jo pavardę ir todėl labai anksti patekau į juoduosius sąrašus. Tėvo mirtis valdžiai buvo nepatogi tema. Prie to dar 1968 m. prisidėjo antisemitizmas. Norėjau stoti į Lodzės kino mokyklą, bet mama buvo perspėta, kas vis tiek neįstosiu, todėl išvažiavau studijuoti į Prahą. Grįžusi bandžiau rašyti scenarijus, bet jie visi buvo atmesti. Kadaise televizijoje nugirdau nustebusių redaktorių pokalbį: „Ko ji čia vaikšto? Niekad neduosime jai jokio darbo.“ Vienuolika metų negavau užsienio paso. Jausmas, kad prieš tave – užkardas, buvo sunkiai pakeliamas. Man buvo dvidešimt, buvau kupina ambicijų ir energijos. Kaskart, kai kreipdavausi paso, saugumiečiai užsimindavo, kad gaučiau pritarimą, bet tik kelionei į vieną pusę. Tai vyko netrukus po 1968-ųjų, kai tūkstančiai Lenkijos žydų paliko šalį, turėdami vadinamąjį kelionės dokumentą.

Ką Jūs atsakydavote?

Kad jie patys gali išvažiuoti, nes tai – mano šalis. Tai buvo lyg žaidimas. Gal būčiau ir išvažiavusi, jei ne tas spaudimas. Juk galų gale gyvenau Prahoje penkerius metus ir šiek tiek atpratau nuo Lenkijos. Gal viskas ir būtų pasibaigę emigracija, bet mane siutino, kad tai nuspręs saugumiečiai.

Kokį įsiminėte tėvą?

Jis buvo puikus kompanijos žmogus, sąmojingas, žavus. Tačiau su vyro ar tėvo vaidmeniu susidorodavo vidutiniškai. Gana anksti supratau, kad galiu jį valdyti, nes moku manipuliuoti jo silpnybėmis. Kol gyvenome kartu, šaipydavausi iš jo. Jis labai mažai laiko skyrė man ir mano seseriai Magdai. Man – šiek tiek daugiau, nes Magda buvo dar mažutė, šešerių metų, o aš jau buvau jo partnerė. Jį domino mano intelektualinė raida ir meniniai interesai, jis lankėsi muzikos, teatro ir kino renginiuose. Bet namuose pirmiausia užsiimdavo savo reikalais, skaitė, rašė. Pamenu, turėjau draugę, su kuria matydavomės kasdien, o tėvas ją pastebėjo tik po metų ir pasakė: „O, turi naują draugę!“ Jis nebuvo geras tėvas. Viskas pasikeitė, kai tėvai išsiskyrė ir jis staiga suprato, ką paliko. Tada jis pradėjo labai mumis domėtis, ateidavo kiekvieną savaitgalį, kur nors kartu eidavome, tada jis pradėjo su manimi užsiiminėti, kalbėtis. Bet man tuo metu prasidėjo maišto periodas: kai jis norėdavo ką nors daryti, aš neturėdavau laiko.

Jūsų namuose jis išgirdo žinias apie Beriją, kurios vėliau tapo jo suėmimo ir tragiškos mirties priežastimi?

Taip, jam papasakojo mano patėvis, kuris tą istoriją sužinojo iš Arturo Starewicziaus (partinis darbuotojas, vienas artimiausių Gomułkos bendradarbių – red.). Tėvas tai perdavė prancūzų korespondentui, kurio bute taip pat buvo įrengta pasiklausymo įranga, ir taip buvo sugautas. Galima pasakyti, kad dėl visko kalta aš: tada sirgau ir mes negalėjome susitikti mieste, tad tėvas ateidavo į namus. Jei būčiau buvusi sveika, gal viskas būtų susiklostę kitaip.

Neseniai vėl žiūrėjau 1978 m. Wajdos filmą „Be narkozės“, sukurtą pagal Jūsų scenarijų. Nustebau, kaip filmo herojaus ir Jūsų tėvo likimai panašūs. Michalovskis, kaip ir Hollandas, yra žurnalistas, kaip ir Jūsų tėvas, jis yra persekiojamas ir žūva paslaptingomis aplinkybėmis. Yra net skyrybų motyvas.

Mama pirmoji pastebėjo tas analogijas, beje, jai tai buvo nemalonu, nes Andrzejaus Seweryno suvaidintas personažas yra šlykštus, visai neprimenantis mano patėvio. Neplanavau parašyti tėvo istorijos. Nei Ewa Dalkowska nebuvo mano mama, nei Sewerynas – patėvis, Zbigniewas Zapasiewiczius tik atsitiktinai fiziškai šiek tiek panašus į tėvą. Scenarijų įkvėpė ne mano šeimos, o paties Wajdos istorija – jis skausmingai išgyveno skyrybas ir kartu visuomenės pjudymą. Tačiau, matyt, rašydama scenarijų, užpildžiau jį savo patirtimi, ir tai liko.

Griūva filmo herojaus asmeninis ir profesinis gyvenimas: jis negauna paso, jam uždraudžiama dėstyti. Tais laikais tokių likimų, be abejo, buvo ir daugiau.

Taip, kai kūrėme šį filmą, Wajdą bandė sunaikinti tuometinis kultūros viceministras Januszas Wilhelmis. Tačiau pirmiausia tai buvo bandymas papasakoti apie totalitarinę sistemą pasitelkus vienos šeimos istoriją. Norėjau, kad skyrybų teismo procesas būtų Stalino laikų procesų metafora.

Ar dabar, kai žinomos Jūsų tėvą užpjudžiusių saugumiečių pavardės, norėtumėte įvykdyti teisingumą?

Tai neįmanoma. Daugumos nebėra tarp gyvųjų.

Bet jei būtų tokia galimybė?

Be gana akivaizdžios Gomułkos kaltės, mano tėvo atveju buvo kalta visa sistema. Kai skaitai protokolus ir liudijimus, matai, kad tėvą tardę saugumiečiai kaip tik buvo gana padorūs.

Nes pakeliui į kratą leido jam nusipirkti cigarečių?

Ne tik todėl. Galima įžvelgti tam tikrą pagarbą, net simpatiją. Gal tai ypatingos tėvo charizmos nuopelnas. Aš pati Prahoje buvau tardoma saugumiečių, ir mano santykiai su tardytoju buvo visai neblogi, nors tai gana pavojinga. Žaidžiau su juo, galų gale buvau pienburnė, niekas manęs nemokė, kaip gintis nuo galimos provokacijos.

Kalbėjotės su tardytoju?

Taip. Pasakojau jam apie Simone Weil ir egzistencialistų knygas, kurios tada man padarė didžiulį įspūdį. Jis į mane žvelgė gana pagarbiai, ir neatrodė, kad apsimeta. Tada čekų saugumiečiai dar nebuvo tikri, kad komunizmas išsilaikys. Net pagalvojau, kad tas saugumietis – visai nieko vaikinas, o paskui iš kelių tarpusavyje nepažįstamų savo draugų čekų sužinojau, kad tai buvo vienas bjauriausių šunų.

Kažkur liko tie pokalbių užrašai, pastabos, protokolai. Ar čekų saugume yra Jūsų byla?

Manau, yra.

Nebijote, kad kas nors bandys ja pasinaudoti?

Labai seniai gavau iš čekų Tautos atminties instituto dokumentą, patvirtinantį, kad nukentėjau. Man sekėsi. Pavyko tą nuotykį baigti nieko nepasirašius, nieko neišdavus, nieko nesukompromitavus.

Jus išdavė lenkų kurjeriai, kurie prie sienos įkliuvo su nelegaliais Prahoje spausdintais leidiniais?

Jau po visko supratau, kaip lengva paslysti, kai pradedi bendrauti su saugumiečiu. Niekas iš mūsų nežinojo, kad negalima su jais kalbėtis, tai atsirado vėliau. Gyvenome šizofrenijos atmosferoje. Visąlaik žaidėme, kad iš tikrųjų esame „už“, bet kitokia forma, žinote, tas „socializmas su žmogišku veidu“. Dauguma mano kartos žmonių taip manė, buvo labai mažai sistemos priešininkų en bloc, sistema atrodė neišvengiama ir Čekijoje, ir Lenkijoje. Dabar vertinti anuometinį pasirinkimą remiantis laisvos, demokratiškos valstybės patirtimi paprasčiausiai neprotinga.

Gomułkos laikai atnešė pirmąją antipatijos inteligentams bangą. Jos auka tapo Jūsų tėvas. Skaitydamas Persako knygą, prisiminiau apibrėžimus, kuriais naudojasi dabartinė valdžia: „netikras elitas“ (łże-elity), „žiniukai“ (wykształciuchy).

Ar ne juokinga, kad termino wykształciuchy autorius yra ministras Ludwikas Dornas, labiausiai išsilavinęs iš visų dabartinių ministrų. Jis turi turėti kažkokį kompleksą. Apskritai, kompleksai yra pavojinga valdančiųjų ir ne tik jų problema.

Į Jus įsikūnijo žiniuko ir netikro elito bruožai: tėvai buvo komunistai, priklausė Lenkijos Liaudies Respublikos elitui. Tėvas prieš karą simpatizavo Lenkijos komunistų partijai, kurios palikuonis medžioja dabartinis premjeras. Kaip Jūs jaučiatės?

Man labai nemalonu, kad grįžta ir tokį didelį atgarsį visuomenėje turi šlykščiausios lenkų ydos. Nemalonu, kad iš inteligentų kilę žmonės renkasi tokio pobūdžio polemiką. Greičiausiai tai kyla iš politinio cinizmo, bet ir iš charakterių patologijos. Premjeras nekontroliuoja savo kalbos, vartoja keiksmažodžius. Jis šiek tiek primena Dostojevskio „Velnių“ herojų, kuris kiekviename žingsnyje gąsdina. Atrodo, kad jam tas drebulys būtinas, kad tai – varomoji jėga. Bet tai pavojinga visuomenės sveikatai. Lenkai turi tam tikrą polinkį į infantilizmą, apie tai rašė Gombrowiczius. Jais lengva ideologiškai manipuliuoti. Jau kelis kartus už tai užmokėjome didelę kainą ir mokame dabar. Mūsų pozicija pasaulyje galėtų būti daug aukštesnė, turint galvoje mūsų tautos drąsą ir talentą. Pasižiūrėkite į lenkų emigrantų situaciją JAV, jų padėtis neatitinka italų, graikų ar kinų padėties. Lenkai priklauso žemiausiai vidutinei klasei, tik retos išimtys prasimušė į elitą.

„Meistro kopija“

Kodėl taip yra?

Dėl kompleksų ir įsitikinimo, kad blogis yra kažkur kitur. Todėl lenkų katalikybė visada buvo filosofiškai labai lėkšta, patriotinė-politinė, o ne teologinė ar mistinė. Lenkai neturėjo jėgų kovoti su savo vidiniu blogiu. Blogis visada buvo išorėje, blogasis visada buvo kitas – rusas, vokietis, komunistas arba žydas. Dabar prie to grįžtama, PiS (valdančioji partija „Teisė ir teisingumas“ – red.) komanda tiksliai suvokė, kad lenkai siaubingai pavargo ir jaučia poreikį supaprastinti pasaulį bei tinkamai įvertinti save. Vienintelis būdas – padaryti blogį išorinį. Pastaruoju metu tie kompleksai beveik legalizuojami, pavyzdžiui, įvedamas absurdiškas ir gėdingas straipsnis į naują liustracijos įstatymą, numatantis kalėjimo bausmę už „viešą lenkų tautos kaltinimą nusikaltimais“.

Tačiau žydams kaltė jau nebeverčiama, bent jau viešai.

Žydai – neparanki politikams tema, ji tiesiogiai nenaudojama, nors jei ištarsi „KPP“, iškart iškils asociacijos su žydais. Premjero pasisakymų kontekste KPP reiškia tą patį, ką sionistai Gomułkos laikais. Ką jau kalbėti apie tai, kad tėvo Rydzyko iškėlimas suteikia platformą antisemitizmui. Tačiau oficialiai svetimas, žydas, blogasis dabar pavirto homoseksualistu. Ir ponų Kaczyńskių, ir pono Giertycho kalboje homoseksualistai atlieka prieškario žydo vaidmenį. Panašiai kaip antisemitai spręsdavo, kas yra žydas, o kas ne, jie dabar sprendžia, kas yra „pedikas“, o kas ne.

Beje, iš pažįstančių Kaczyńskius žmonių girdėjau, kad „privačiai“ jie nėra nei antisemitai, nei homofobai, tačiau naudojasi panašiomis temomis, jei tai leidžia išplėsti jų valdžios erdvę. Deja, tai nėra naujas reiškinys, jis cikliškai grįžta į Europos ir pasaulio istoriją. Kadangi pasaulis atsidūrė kryžkelėje, panašios pažiūros sulaukia gerbėjų. Ne tik Lenkijoje grįžtama prie 4-ojo dešimtmečio idėjų, tas pats vyksta JAV, kur valdo Bushas ir neokonservatoriai, nacionalizmas grįžta Prancūzijoje. Laukiu, kada tai įvyks Vokietijoje.

Lenkų posūkis į dešinę skiriasi nuo amerikiečių neokonservatizmo bangos ar Jeano-Marie Le Peno prancūzų nacionalistų.

Lenkija įsirašo į pasaulinį reiškinį savaip, lenkiškai, „prieškario“ būdu – su sarmatiškais kompleksais ir kartu su polinkiu į autodestrukciją. Mūsų istorinė patirtis siaubinga: elitą naikino fašistai, paskui komunistai. Elito sluoksnis toks plonas, toks vertingas, kad jį puldinėti ir naikinti yra savižudiška. Naikiname patys save.

O gal teisūs populistai, kuriems inteligentai – įtartina grupė, nes ji linkusi į ideologiją. Jūsų tėvo, susijusio su komunizmu, pavyzdys rodo, kad tarp inteligentų yra silpnų, pasiduodančių spaudimui individų.

Egzistuoja tam tikros kilnios idėjos, į kurias labiau linkę intelektualai, nes jie turi ambicijų pakeisti pasaulį, padaryti jį geresnį. Tos idėjos, kad ir komunizmas, dažnai atvesdavo prie visiškai priešingų rezultatų. Tačiau naikinti intelektualų klaidas ir nusikaltimus kartu su visu turtingu intelektualiniu gyvenimu – tai lyg išlieti vaiką iš vonelės kartu su vandeniu, kuriame jis maudytas.

Lenkiją ir pasaulį užvaldė politinė karštligė, o Jūs kuriate filmą apie Beethoveną ir jo natų kopijuotoją, apie muziką, talento kainą, apie kovą tarp vyro ir moters. Kada pagaliau sukursite politinį filmą?

Kai turėsiu sumanymą.

Aplink tiek jaudinančių istorijų apie žmones, kurie nužvarbo užsiimdami politika. Ar nenorėtumėt panagrinėti savo tėvo temos?

Žinoma, net apie tai galvojau, kai pasirodė knyga. Kalbėjomės su Magda apie bendrą darbą, gal prie tos temos dar grįšime. Tačiau dar per anksti apie tai kalbėti. Grįžtant prie Beethoveno ir klausimo, ar neužsiimu eskapizmu. Mes šioje karštoje, viską supaprastinančioje ir žiaurioje realybėje dažnai pamirštame apie dalykus, kurie yra imanentiška mūsų gyvenimo vertybė. Prie jų priskirtinas, pavyzdžiui, grožis, kuriuo jau seniai nebesidomime. Filmas apie Beethoveną man buvo iššūkis, kaip galima nufilmuoti grožį. Sprendžiant iš žmonių reakcijos, ko gero, tai pavyko.

Scena, kai per priešpremjerinį IX simfonijos atlikimą kopijuotoja rodo kurčiam kompozitoriui, kaip diriguoti, iš tikrųjų jaudina.

Palyginti lengva sukelti ašaras pasitelkiant sentimentalumą, sunkiau – filmuojant koncertą. Žiūrovai tą sceną priima labai emocionaliai, net verkia. Būtent čia ir glūdi skirtumas: kai dalyvauju tiesioginėse diskusijose viešomis temomis, jaučiu tam tikrą savo susierzinimą dėl žmonių ar net agresiją, tačiau kai rodau juos kaip kūrėjus, turiu atskleisti visumą.

Ir pasitelkti simpatiją.

Bent jau empatiją. Reikia kažkaip apsivalyti, kad grįžtum prie tokio žmogaus matymo. Susipriešinimas ir žiaurumas egzistuoja abiejose šiuolaikinio konflikto pusėse. Būdama menininkė, neturiu teisės rinktis tokios logikos, nes tai – prokuroro, o ne kūrėjo, kinematografininko ar net intelektualo logika.

Ar filmo tema gali būti Jedvabnės klebono kunigo Józefo Kęblińskio istorija? Jis matė, kaip jo parapijiečiai išžudė visus aplinkinius žydus. Ar galėtumėt sukurti apie jį filmą, pasitelkusi empatiją?

Kodėl ne? Jei galima sukurti empatijos kupiną filmą apie Adolfą Hitlerį? Tik kad lenkų ir žydų santykiai yra tokie sudėtingi, kad apie tai negali kalbėti tiesiai. Labai gerai tai žinau, nes mano tapatybė dviguba: esu pusiau žydė, pusiau lenkė. Emociškai reaguoju ir kai skaitau apie sukilimą gete, ir apie Varšuvos sukilimą. Tą savo dvilypumą vadinu turtu, o ne prakeikimu, todėl kaltės ir nusikaltimo dualizmas yra vidinis.

Buvo dar ir kitas Jedvabnės kunigas, šiuolaikinis kunigas dekanas Edwardas Orłowskis, kuris tvirtino, kad žydai patys buvo kalti, nes kolaboravo su komunistais.

Tai gana banalus personažas. Tokių žmonių atsiranda beveik kiekviename mano susitikime, ypač su Amerikos lenkais. Jie dažnai nežino mano kilmės ir priima mane kaip didžią tautietę, užduoda antisemitinius klausimus, tikėdamiesi, kad jiems pritarsiu.

Vankuveryje sutikau tokį poną: iš pradžių jis padėkojo, kad šlovinu Lenkijos vardą, o paskui atkreipė mano dėmesį, kad Holivudo filmai dažnai tyčiojasi iš kryžiaus. Aš atsakiau, kad nepastebėjau, nes nežiūriu siaubo filmų. O jis pridūrė, kad visada, kai filme tyčiojamasi iš kryžiaus, titruose yra žydiškų pavardžių. Paklausiau, ar negalėtų pateikti pavyzdžio. Žinoma, negalėjo. Laimei, jaunimas ieško jau visai ko kito.

Bet Lenkijoje tokie žmonės iki šiol turi stiprias pozicijas. Neseniai valdančiųjų partijų senatoriai nuvyko į Urugvajaus lenkų organizacijos suvažiavimą. Organizaciją įkūrė Janas Kobylańskis, kurį „Tautos atminties institutas“ įtaria išdavus gestapui žydų šeimą.

Esu labai nusivylusi, kad lenkų elitas toks įbaugintas ir viešai nepasisako šiuo klausimu.

Todėl Jūsų ir klausiu, tikėdamasis drąsaus atsakymo. Kadaise sakydavo, kad Jūs – vienintelis vyras filmų susivienijime X.

Skamba seksistiškai. Jei kas nors turi drąsos ir charakterį, sakoma, kad tai tikras vyras. Dažnai būtent moterys turi drąsos prabilti arba drąsiai veikti. Taip elgėsi Irena Sendlerova (visuomenės veikėja, karo metais išgelbėjusi 2,5 tūkstančio žydų vaikų – red.) ar profesorė Barbara Skarga.

Lenkijoje feminizmas, kaip ir liberalizmas, tapo epitetu. Kaip Jūs manote, kodėl?

Tai iš nebrandumo. Lenkijoje, kaip ir kituose pokomunistiniuose kraštuose, vyksta skausmingos kultūrinės permainos. Vyrai jau nebesugeba vykdyti vyriškų funkcijų, o moterys jau iki galo nebeatlieka moteriškų funkcijų. Manau, kad tai buvo ir viena Jugoslavijos konflikto priežasčių. Tai buvo karas vyrų, praradusių galimybę atlikti savo medžiotojo ir patino vaidmenį, nes suiro tradicinė, dar komunizmo užšaldyta mačo visuomenė. Permainos nevyko palaipsniui, kaip Vakarų Europoje, kur bedarbystės augimas, pasitikėjimo savimi praradimas, profesinis moterų aktyvumas pakeitė vyrų poziciją. Pokomunistiniuose kraštuose tai įvyko greitai, vyrai prarado savo statusą staiga, ir tai sukėlė nematytą agresiją. Įdomu, kad vienas svarbiausių to konflikto ginklų buvo priešo moterų prievartavimas.

Lenkijoje, kur nebuvo lygių teisų edukacijos, reakcija yra archajiška ir isteriška. Feminizmas tapo blogio sinonimu, net moterys taip kalba: „Nesu feministė, bet...“ O kas yra feministė? Tai moteris, mananti, kad privalo egzistuoti teisių ir pareigų lygybė.

Tad „Meistro kopija“ yra labai šiuolaikiška – filme rodoma jauna kompozitorė, kuri nori realizuoti save profesijoje, skirtoje tik vyrams. Nors baigiasi taip, kad vyras diriguoja, o ji jam tik sufleruoja.

Vis dar taip yra, kad vyrai diriguoja, o mes jiems sufleruojame. Gal taip turi būti dar kurį laiką. Beje, kai buvo filmuojama koncerto scena, Beethoveną vaidinantis Edas Harrisas taip pamėgo diriguoti, kad nenorėjo net pažvelgti į kompozitoriaus padėjėją vaidinusią Dianą Krueger. O jų bendradarbiavimu buvo grindžiama visa scena! Turėjau jam net pasakyti, kad elgiasi kaip mačo. Bendraujant turi atsirasti tam tikri kompromisai, juk kiekvienas negali stumdyti kitų ir aiškinti, kad yra pats svarbiausias. Tai tinka ir moterims šeimoje ir visuomenėje. Nebūtų sveika, jie jos staiga imtų reikalauti visko, ko neturėjo šimtus metų. Tai turi būti procesas, visi turime tam subręsti, ir moterys, ir vyrai.

Gal verta apie tai sukurti filmą? Apie moterų ir vyrų vaidmenų permainas pokomunistinėje visuomenėje?

Gal. Bet man labai sunku kurti griežtai politišką filmą apie Lenkiją, nes nuolat gyvendama užsienyje matau viso pasaulio sudėtingumus. Lenkija yra savas užkampis. Žinoma, mane nervina, kai čia vyksta kažkas bloga, bet lenkų problemos neturi įtakos pasauliui. Autoritarizmo grįžimas Lenkijoje negresia pasaulio pusiausvyrai. Tai nereiškia, kad visiškai „atsijungiau“ nuo lenkų problemų.

Dabar kuriu serialą „Ekipa“, kuriame kalbama apie lenkų politiką, bet jo kilmė yra pilietiška. Norime parodyti, kad demokratija yra vertybė, kad politika nėra tik nešvarių interesų žaidimas, o politikai – ne tik vagys ir kvailiai, bet ir žmonės, atliekantys misiją, nepriklausomai nuo to, ar jie daro klaidų, ar turi dramatiškų pasirinkimų, ar pasiduoda įvairioms silpnybėms. Serialo herojai – grupė politikų, susibūrusių aplink premjerą, personažai yra išgalvoti, bet problemos tikros.

Kokios problemos?

Politikai patys kalti, kad griauna visuomenės pasitikėjimą jais visais, neskatina žmonių aktyvumo ir nesidalija su jais atsakomybe už šalį. Visa kita yra tik rezultatai. Ir tai, kad elitas nereaguoja į akivaizdžiai radikalias ir nusikalstamas pažiūras, ir tai, kad žmonės apsiriboja asmeniniais interesais, ir tai, kad savitarpio pasitikėjimo rodiklis Lenkijoje mažiausias iš visų Europos šalių, ir tai, kad lenkai bėga iš šalies, nematydami čia sau vietos. Visa tai kyla iš visuomenės sąmonėje įsigalėjusio politikos funkcionavimo įvaizdžio. Jis toks atstumiantis, kad gali skatinti arba agresiją, arba depresiją, arba pabėgimą.

Įdomu, ar politikai norės tai žiūrėti.

Tikrai norės. Pralaušime tikrovę.

Parengė Kora Ročkienė