Penktasis pabudimas

Miki Hamanaka ir Aurimas Paulauskas M. Raškovskio nuotraukos

2007-ųjų išvakarėse Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusi „Miegančiosios gražuolės“ užmigimo ir pabudimo drama su laiminga pabaiga reikalauja įdėmesnio žvilgsnio – tai vienas prašmatniausių pastarųjų metų baleto spektaklių, visiškai pateisinantis baleto-fejerijos pavadinimą.

Šis Piotro Čaikovskio spektaklis, sukurtas pagal Ivano Vsevoložskio ir Mariaus Petipa libretą, Lietuvoje statomas jau penktą kartą: 1934 m. Valstybės teatre Kaune jį sukūrė Nikolajus Zverevas, 1955-aisiais jau Vilniuje – Michailas Moisejevas, Klavdija Salnikova ir Vytautas Grivickas, 1967 m. – Erkis Tanas.

Ketvirtąją „Miegančiosios gražuolės“ redakciją daugelis dabartinių baleto žiūrovų dar puikiai pamena: ji po truputį užgeso prieš porą metų, garbingai atlaikiusi politinių, visuomeninių ir kultūrinių permainų vėjus. 1981 metų pabaigoje, pirmąją Šv. Kalėdų dieną pirmą kartą parodytas spektaklis buvo tapęs meistriškumo mokykla net kelioms baleto artistų kartoms – parengtas šviesaus atminimo baletmeisterio, klasikinės choreografijos ir Marijaus Petipa kūrybos žinovo Piotro Gusevo, šis spektaklis savo ryškiais vaizdais, prie kurių nemažai prisidėjo ir scenografas Eldoras Renteris, vis dar pajėgus konkuruoti su naująja premjera, nors režisūriniu ir choreografiniu požiūriu naujausios „Miegančiosios gražuolės“ choreografė statytoja peterburgietė Liudmila Kovaliova stengėsi išsaugoti P. Gusevo redakciją ir pasiūlė tik vieną kitą korekcinį štrichą.

Naujausias prologo ir trijų veiksmų „Miegančiosios gražuolės“ pastatymas gali būti vadinamas scenografo ir kostiumų dailininko Viačeslavo Okunevo benefisu – būtent vaizdinis baleto aspektas pareikalavo daugiausia jo fantazijos bei finansinių investicijų, be kurių neapsieina nė vienas teatras, pasiryžęs prikelti jau daugiau nei šimtą metų pasaulio baleto scenose karaliaujantį P. Čaikovskio ir M. Petipa šedevrą.

Baleto pasauliui gerai žinoma pedagogė L. Kovaliova, Lietuvoje dirbusi ir prieš porą metų atnaujinant P. Čaikovskio „Gulbių ežerą“, rekonstruodama P. Gusevo režisūrinę redakciją, taktiškai ir stilingai papildė ją viena kita detale, pažįstama iš Marijos teatre Sankt Peterburge rodomos „Miegančiosios gražuolės“ – tarp jų ir įspūdingas Alyvų fėjos sukinių solo fėjų scenos kodoje, choreografiškai labiau išplėtotas Alyvų Fėjos ir Fėjos Karabos ginčas prologo pabaigoje. Į spektaklį grąžinta pastaraisiais metais kupiūruota medžioklės scena antrojo veiksmo pradžioje (tiesa, be valstiečių šokių), kitaip sukomponuotos nereidžių pasaulio, iškylančio princo Dezirės vizijose, pradžia, paskutinio vestuvių veiksmo svečių eisena, vykstanti pagrindinės spektaklio uždangos fone, kelios kordebaletinio akompanimento scenos.

Kaip ir „Gulbių ežeras“, „Miegančioji gražuolė“ statytojų pateikiami kaip pasakos-paveikslai: juos pradeda tapytos uždangos, kuriose tarp ornamentinių ir stilizuotų heraldinių motyvų įkomponuota pasakos temą reziumuojanti kompozicija: „Miegančiosios gražuolės“ atveju – grakštaus rūmo griuvėsiai idealizuoto peizažo fone, bylojantys apie šimtą metų trukusį viltingą princesės Auroros sapną. Ryški, spalvinga uždanga, kurią rėmina apvalios marmurinės kolonos bei ant jų rymantis antablementas, papuoštas dviem skulptūromis su vandens ąsočiais – tekančio, bėgančio laiko simboliais, – sumenkino poetišką, paslaptingą fėjų atvykimo scenos nuotaiką, taip įspūdingai atskleistą muzika – pasigirstančia lyg iš tolo, po truputį stiprėjančia ir visiškai užgožiančia tulžingas Fėjos Karabos muzikines temas.

V. Okunevas (tai jau šeštas šio dailininko darbas Lietuvos operos ir baleto teatre) sukūrė įspūdingus prologo ir paskutinio veiksmo scenovaizdžius, kuriuose dominuoja ažūriniai monumentalių statinių motyvai, tačiau dekoracijos kažkodėl optiškai sumažino mūsų teatro scenos erdvę ir šiek tiek konkuravo su choreografiniais brėžiniais. Pirmame ir antrame veiksmuose daugiau gamtiškųjų elementų – grakšti, šakomis susipynusių medžių įrėminta parko aikštė, sulaukusi žiūrovų aplodismentų, elegantiškas ežero pakrantę apglėbęs miškas – tačiau jame norėtųsi daugiau paslapties, bundančių Dezirės jausmų akompanimento. Galbūt išradingiau, pasitelkiant scenos techniką, buvo galima išspręsti Auroros užmigimo sceną – dabar ji tiesiog paguldoma ant priklaupusių pažų kelių, o scena užskleidžiama alyvų kekėmis išmarginta uždanga, kuri dėl šoninio apšvietimo kartais atrodo pernelyg marga.

„Miegančiosios gražuolės“ scenografinė puošmena – panorama, kurios fone drauge su Alyvų Fėja į šimtmečio miege nugrimzdusius Auroros rūmus keliauja Dezirė. Naujame pastatyme panorama kuklesnė, mažiau išradinga, ypač lyginant su E. Renterio sumanymais, pasižymėjusiais keliasluoksnių uždangų ir apšvietimo naudojimu – taip buvo labiau paryškinta simbolinė Dezirės kelionė laiku iki sustingusių fontanų saugomų apšarmojusių rūmų.

Scena iš spektaklio

Formų, stilių, spalvų įvairove pasižymi V. Okunevo sukurtas itin gausus kostiumų ansamblis – karalius ir karalienė, dvariškiai, tarnai, fėjos ir jų palydovai, nereidės bei iškilmingojo vestuvių veiksmo diverstimento dalyviai – C. Perrault ir M.-C. d’Aulnoy pasakų personažai. Dauguma jų – įdomių siluetų, netikėtų faktūrinių bei spalvinių derinių – kaip tik ir suteikia šiam pastatymui margoko, tačiau solidaus prašmatnumo.

Muzikinė „Miegančiosios gražuolės“ partitūra dirigento Martyno Staškaus parengta atsakingai ir įdomiai, atskiriems epizodams suteikiant netikėtų, jaudinančių spalvų, partitūrą papildant ir prologą bei pirmąjį veiksmą jungiančiu muzikiniu epizodu.

Įspūdingas naujojo „Miegančiosios gražuolės“ pastatymo elementas – grąžintas muzikinis antraktas, jungiantis antrą ir trečią veiksmus, sukuriantis svajingą, poetišką nuotaiką, užburiančiai besiliejančią iš po smuikininko Dainiaus Puodžiuko stryko.

Iš visų premjerinio „Miegančiosios gražuolės“ spektaklio šokėjų tik nedidelė dalis šiame balete šoko pirmą kartą. Daugumai solistų bei kordebaleto artistų ši choreografinė medžiaga buvo pažįstama iš ankstesnio spektaklio, kuriame jie vaidmenis parengė per pastarąjį dešimtmetį. Viena iš nedaugelio tikrųjų debiutančių – Nailia Adigamova, 2006 m. baleto „Švyturių“ viltis – atliko Švelnumo fėjos vaidmenį. Jauna artistė šoko grakščiai, saikingais niuansais sugebėjo atskleisti savo fėjos globojamo bruožo esmę. Bus įdomu susipažinti ir su kitais šios šokėjos parengtais „Miegančiosios gražuolės“ vaidmenimis – Alyvų fėja bei Princese Florina. Batuoto Katino ir Baltosios Katytės duetą atliko Igoris Zaripovas ir Tamara Grimer, nediduką charakterinį Raudonkepuraitės ir Vilko šokį artistiškai perteikė Evelina Kiršytė ir Aurelijus Daraškevičius.

Likusios fėjos su savo galiomis bei dovanomis buvo pažįstamos ir anksčiau, todėl premjeroje ypatingų staigmenų nepateikė. Muzikalumu, temperamentu dėmesį atkreipė Žavintos Čičelytės Energijos fėja, užtikrintai ir ryškiai savo variaciją pašoko Inga Cibulskytė – Džiaugsmo fėja. Ši artistė, tapusi 2006 m. „Švyturio“ premijos geriausiai baleto solistei laureate, atliko ir Princesės Florinos vaidmenį, žavėjo muzikalia rankų plastika, nors kai kurias, ypač pirmąsias, variacijos pozas bei veido išraiškas reikėtų dar labiau apgalvoti. Eligijus Butkus (Mėlynasis Paukštis) šoko lengvai ir išraiškingai. Dėmesio nusipelno ir komiškas Milžino ir septynių nykštukų šokis, šioje P. Gusevo redakcijoje itin logiškas, nuotaikingas ir muzikalus, pabrėžiantis septynmylių batų teikiamus privalumus, kuriuos artistiškai ir ekspresyviai perteikia Raimondas Remeikis ir M.K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus mokiniai.

„Miegančiosios gražuolės“ dramaturgijos pagrindas – amžina gėrio ir blogio kova – atskleistas per Alyvų Fėjos ir Fėjos Karabos susidūrimą. Olga Konošenko lengvai ir techniškai atliko sudėtingas Alyvų Fėjos variacijas. Voldemaras Chlebinskas, daugiau nei dvidešimt penkerius metus atliekantis Fėjos Karabos vaidmenį, piktavalį savo personažą kiekviename spektaklyje kuria iš naujo, suvaidindamas visus muzikiniame tekste slypinčius jausmus bei nuotaikas, kurdamas unikalų kaprizingos ir pagiežingos burtininkės įvaizdį – tokio plastiško, įvairiapusio ir įdomaus vaidmens neteko matyti nė viename šio baleto pastatyme.

Pagrindinių Auroros ir Dezirės vaidmenų atlikėjams – Miki Hamanakai ir Aurimui Paulauskui – šis baletas gerai pažįstamas. Baletmeisterė statytoja dar labiau išryškino solistų šokio techniškumą – pasigėrėtinas M. Hamanakos šokio lengvumas, muzikalumas, sukinių tvirtumas, preciziškai nušlifuotos detalės, ištvermė ir pavydėtina pozų pusiausvyra, stebinanti pirmajame veiksme, Adagio su keturiais princais. A. Paulausko šokis – ryžtingas ir aistringas, pateisinantis spektaklio libreto autorių šiam personažui suteiktą vardą.

L. Kovaliovos darbas buvo juntamas ne tik pagrindinių atlikėjų partijose, bet ir kordebaleto scenose – darniuose, ritminguose prologo Alyvų Fėjos palydovių bei antrojo veiksmo nereidžių šokiuose.

Kiti naujosios „Miegančiosios gražuolės“ spektakliai turėtų pristatyti daugiau naujų vaidmenų atlikėjų, labiau išryškinti šio pastatymo režisūrinių ir scenografinių sumanymų logiką. Reikia tikėtis, kad šis spektaklis – baleto trupės profesionalumo ir pajėgumo lakmusas – taps profesionalumo mokykla ne tik dabartinei, bet ir ateinančioms Lietuvos baleto šokėjų kartoms.