Kartų dialogas koncertų mozaikoje

K. Vanago nuotr.

Sausio 10 d. kamerinio orkestro „Musica Viva“ pasirodymu Nacionalinė filharmonija pratęs intensyvų koncertų sezoną, vien Vilniuje klausytojams pasiūlydama per 70 koncertų. Apie naujo repertuaro užmačias ir tolesnės veiklos ypatumus kalbamės su Filharmonijos generaline direktore Rūta Prusevičiene.

Ne taip seniai perėmėte generalinio direktoriaus pareigas ir aktyviai pasinėrėte į naujus darbus. Jų imdamasi, ne viename interviu žadėjote, kad nebus jokių radikalių permainų. Vis dėlto, pradedant naują pusmetį, kokių nors veiklos pokyčių turbūt esate numačiusi?

Per porą pirmųjų darbo mėnesių ir pati, ir padedama kolegų, ypač naujai į Filharmoniją atėjusių dirbti ir platesniame kultūros sklaidos kontekste pozityviai į jos veiklą žvelgiančių, įvertinau tikrai didžiules mūsų veiklos galimybes. Turime nepaprastai aukšto lygio atlikėjų pajėgas, tereikia stengtis jas dar efektyviau išnaudoti. Turiu omeny koncertinės veiklos planavimą, informacinę sklaidą, ryšius su partneriais ir rėmėjais, įvairias specialias muzikines akcijas, meninio ugdymo programas ir, be jokios abejonės, – gerokai ankstesnį repertuaro pristatymą. Nėra lengva susitvarkyti su didelės ir gan sudėtingos struktūros įstaiga, turinčia daugybę veiklos atšakų. Įgyvendinti apie 600 koncertų per metus taip pat sklandžiai, kaip kiti įgyvendina 40 ar 100 – didžiulis uždavinys.

Įvertinę dabartinę veiklą ir sukaupę informaciją apie vidaus bei išorinės aplinkos galimybes, manau, būtinai jas išnaudosime. Nevengsim ir naujesnių metodologijų bei marketingo priemonių, labiau orientuotų į jaunąją klausytojų kartą – tą, kuri ypač imli ir naudojasi naujausiomis technologijomis. Aišku, nepamiršime savo pagrindinės misijos – muzikinio švietimo, publikos ugdymo, akademinės muzikos tradicijų puoselėjimo. Neatsisakysime ir tam tikros meninės paramos klausytojui, suteikdami galimybę koncertų klausytis už prieinamą kainą. Juk dirbame būtent klausytojams, o dauguma jų – vidutinės kartos, patyrę ir ištikimi koncertų lankytojai.

Filharmonijos koncertų veiklos atspirties taškas visais laikais buvo repertuaro formavimas. Nuo jo prasideda ir klausytojų vilionės, ir poreikių tenkinimas bei vilčių pateisinimas. Ar yra numatyta kokių nors repertuaro planavimo pokyčių, gal ir patrauklių naujovių?

Norime išlaikyti stuburą, kurį maestro Juozas Domarkas labai gražiai vadina „aukso fondu“. Tai – barokas, klasika, romantizmas, XX a. kompozitorių aukso fondas, pripažinti lietuvių autorių kūriniai – repertuaras, jau įprastas mūsų kolektyvams, visada atskleidžiantis tikrą atlikėjų meistriškumo lygį. Pilasi ir naujų kūrinių užsakymų, premjerų, norėtume, kad jų dar daugėtų. Lietuvių kompozitorių kūrinius intensyviai rekomenduosime įtraukti ir į kolektyvų gastrolių programas.

Man regis, svarbu skatinti pačių mūsų kolektyvų iniciatyvą formuojant repertuarą ir ieškant patrauklių naujovių, lanksčių programų pateikimo formų, siūlant įdomių kviestinių solistų ir dirigentų. Čia ypač daug galimybių turi kameriniai kolektyvai, jie ir eina labai įvairialypių programų paieškos keliu. Įvairesnio repertuaro sulauksime ir iš Lietuvos kamerinio orkestro. Beje, kitais metais numatyta nemažai koncertų, kuriuos orkestrui diriguos žymūs solistai-instrumentininkai, o tai orkestrantams suteikia pasitikėjimo jų pačių lankstumu.

Norėtųsi inicijuoti daugiau vieno žanro ribas peržengiančių koncertinių projektų. Nemaža tokių jau išbandėme, ir kartais, regis, sunku kažką nauja besugalvoti, bet idėjų kyla ir jos skatina imtis „rizikingų“ sumanymų, tokių kaip V. Ganelino, A. Gotesmano ir Čiurlionio kvarteto gruodžio 27 d. įgarsintas 1927 m. nebylus filmas „Kazanova“.

Jau kelerius metus tarp koncertų lankytojų sklando nuomonė, esą Filharmonija pajėgas tausojanti „Vilniaus festivaliui“ ir būtent čia sužiba didžiosios atlikėjų pasaulio žvaigždės, o sezono koncertuose jų pasigendama. Ar šį pusmetį sulauksime festivalio programai tolygių pasirodymų?

Pirmoji „Vilniaus festivalio“ misija buvo generuoti lėšas ir idėjas, orientuojantis į sezono metu neįmanomus ekskliuzyvinius projektus. Dabar, plečiantis ir LNF, ir partnerių galimybėms, vis daugiau išskirtinių projektų galime realizuoti ir per įprastą koncertų sezoną. Pavyzdžiui, šį pusmetį su Nacionaliniu simfoniniu orkestru koncertuos „Vilniaus festivalio“ Lietuvai atrastas vienas įtakingiausių ir ryškiausių dabarties pianistų Denisas Macujevas. Minėčiau ir laukiamus pianistų Sergejaus Babajano, Barry Douglaso, Dang Thai Shono, trimitininko Gaboro Boldoczky, perkusininko Nebojša Jovano Živkovičiaus pasirodymus. Ir solistų, ir dirigentų bei kolektyvų, nenusileidžiančių festivalio lygiui, tikrai bus nemažai.

O festivalis gal išsiskiria tuo, kad išeina į didesnes erdves, suburia bendriems tarptautiniams projektams, turi daugiau laiko ir galimybių konceptualesniam programų kūrimui bei sklaidai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jau dabar esame užsakę naują oratoriją kompozitorei Ramintai Šerkšnytei. Įmanoma būtų tokį kūrinį užsakyti bei atlikti ir sezono metu, bet tuomet nepritrauktume tiek daug ir įvairių klausytojų. O festivalyje tai tampa ir kūrybiniu, ir reklaminiu produktu.

Netrukus įsibėgės antrasis sezono pusmetis. Repertuaras mirgėte mirga koncertais. Visų tikrai neįmanoma pristatyti, bet… kokie būtų pagrindiniai akcentai?

Vienas pagrindinių kone visas programas jungiančių dalykų – sceninė kartų partnerystė. Vyks ir tiesioginiai muzikiniai vyresniosios ir jaunesniosios kartos atlikėjų dialogai (jų visad pateikia pirmiausia patys Filharmonijos kolektyvai), ir savo mokytojų patirtį perėmusių muzikantų pasirodymai, pavyzdžiui, sulauksime Dmitrijaus Baškirovo mokinių koncerto.

Įdomių atradimų turėtų pateikti koncertams į Lietuvą sugrįžtantys įvairių kartų Lietuvos atlikėjai, pavyzdžiui, smuikininkas Aleksandras Štarkas, pianistai Edvinas Minkštimas, Leonidas Dorfmanas, Guoda Gedvilaitė, altininkė Jonė Kaliūnaitė, violončelininkas Vytautas Sondeckis ir kt. Šie sugrįžimai – neatsitiktiniai. Stengiamės būti ta organizacija, kuri nepamiršta buvusių ryšių ir kviečiasi iš Lietuvos jau išvykusius ir pasaulinę karjerą padariusius muzikus. Ateity galvojam ne tik apie jų koncertus, bet ir patirtimi leidžiančius pasidalyti meistriškumo kursus. Norėtume pasikviesti ir visai „užmiršto“ jaunimo. Vilniui rengiantis tapti Europos kultūros sostine, juo labiau būtina susigrąžinti kuo daugiau po pasaulį pasklidusių Lietuvos menininkų.

Nacionalinės filharmonijos ir čia koncertuosiantys kiti kolektyvai tiesia ne tik kartų, bet ir epochų tiltus, pristato įvairių kompozitorių kūrybą. Visad išradingas kompozitorių kūrybos retrospektyvas pateikdavo Valstybinis Vilniaus kvartetas, šiemet užbaigiantis ciklą „Mozartas ir Viena“. Epochų panašumus ir skirtumus atspindi ir ansamblio „Musica humana“ parengtos brandžios programos „Bachas ir Lietuvos muzika“ bei „Bachas ir XX a. muzika“. Tokių programų bus ir šį pusmetį, pavyzdžiui, Bacho kūrybai skirtame festivalyje. Visai kitaip pristatomas Nacionalinio simfoninio orkestro violončelininkas ir kompozitorius Arvydas Malcys – jo kūrybai skirtame koncerte girdėsime ryškius Lietuvos ir užsienio atlikėjus, skambės jiems sukurti premjeriniai kūriniai.

Gražaus kūrybinio bendradarbiavimo aspektus atskleis Taikomosios dailės muziejuje rengiamų kamerinės muzikos koncertų ciklas. Pagrindiniu gausiai čia besirenkančių klausytojų traukos centru visad yra ir atlikėjai, ir įdomiai pateiktos programos. Lankstus požiūris į jas visada pasiteisina, ypač įvairiose erdvėse vykstančiuose kameriniuose koncertuose, tad drąsiai klausytojams siūlome fortepijoninio trio „Kaskados“, smuikininkės Rūtos Lipinaitytės ir pianistės Indrės Baikštytės, altininko Rolando Romoslausko, pianisto Sergejaus Okruško, smuikininkų Algimanto ir Vilijos Peseckų bei pianistės Dalios Balsytės, ansamblių „Vilniaus arsenalas“ ir „Nepaklusnieji“ bei kitų kamerinės muzikos atlikėjų parengtas programas.

Manau, kad iš spalvingos Filharmonijos koncertų mozaikos šį pusmetį publika tikrai turės ką pasirinkti. Koncertuos ir jau mūsų publikai žinomi muzikantai, ir pirmą kartą Lietuvoje viešėsiantys, pavyzdžiui, altistas Avri Levitanas iš Izraelio, pianistė Lucille Chung iš Kanados ar klarnetų kvintetas iš Turkijos, bus ir įdomių džiazo muzikos programų. Gal tam tikra klausytojų dalis repertuare pasiges pramoginių žanrų įvairovės, bet juos gražiai ir subtiliai stengiamės pristatyti koncertų cikle „Visai šeimai“. Čia skambės mušamųjų, pučiamųjų instrumentų, filmų muzikos ir kitokios programos. Jomis bandome publiką pamažėle pratinti prie akademinės muzikos pasaulio, užsiauginti nuolatinius savo klausytojus.

Ar įsibėgės Filharmonijos Mažosios salės veikla?

Kamerinės muzikos koncertams persikėlus į kitas erdves ir labai sėkmingai jose užėmus savo nišą, Mažąją salę ketinam išnaudoti kaip interaktyvių susitikimų erdvę. Čia vyktų pokalbiai su atlikėjais, susitikimai su žurnalistais, meistriškumo kursai, koncertai mažiausiems klausytojams.

Neseniai Filharmonija pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Klaipėdos koncertų sale. Gal numatyta ir daugiau tokio bendradarbiavimo sutarčių?

Labai džiaugiamės šia sutartimi, grįsta tikrai ekvivalentiškais vertybiniais kriterijais, orientuota į išskirtinai profesionalius ir kokybės požiūriu bekompromisius projektus. Jau šį pusmetį kartu įgyvendinsime keturis ryškius koncertinius projektus. Manau, kad dirbant su KKS patikrintus kokybinius kriterijus taikysime ir bendradarbiaudami su kitų miestų kultūros organizacijomis. Pavienių sutarčių esame sudarę labai daug. O ilgalaikių sudarymą lems ne tik salių, bet ir reklamos kokybės užtikrinimas.

O kaip plėtojami tarptautinio bendradarbiavimo ryšiai?

Dabar intensyviai įsiterpta į tarptautines organizacijas ir tinklus. Bendradarbiaujame ne tik formaliai, dalyvaudami generalinėse asamblėjose ar seminaruose, bet ir rengiame bendrus projektus, dokumentus, europinių įstatymų pataisas. Viena iš aktyviausių organizacijų – PEARLE (Atlikėjų menų sektoriaus darbdavių asociacijos europinė lyga), siekianti sklandaus darbdavių ir darbuotojų socialinio dialogo. Šiuo požiūriu Filharmonija gerokai pažengusi, nes turi kolektyvinę darbo sutartį, orkestrų tarybas, LNF meno tarybą. Intensyviai bendradarbiaujame ir su dviem pagrindinėmis „projektinio potencialo“ organizacijomis – ISPA (Tarptautinė atlikėjų menų asociacija) ir IAMA (Tarptautinė atlikėjų vadybininkų asociacija). Čia keičiamės idėjomis, projektais, pristatome savo kolektyvus. Sausį LNF jau trečią kartą savo kolektyvus pristatys tarptautinėje MIDEM mugėje Kanuose.

Tarptautiniai ryšiai lemia ir gan dažnas LNF kolektyvų gastroles užsienyje. Iš atsakingiausių ateities gastrolių paminėčiau per vienas įtakingiausių Londono koncertinių agentūrų rengiamus Lietuvos kamerinio orkestro koncertus su pianiste Fujiko Hemming Japonijoje ir Nacionalinio simfoninio orkestro bei britų pianisto Freddy Kempfo koncertus Jungtinėje Karalystėje. Orkestrams diriguos Robertas Šervenikas. Mūsų atlikėjai koncertuos žymiausiose Tokijo, Osakos, Okajamos, Londono, Kembridžo salėse. Vilniaus kvartetas vėl planuoja koncertuoti JAV ir ten greta Beethoveno, Ravelio ir kitų kompozitorių muzikos atlikti O. Balakausko bei A. Rekašiaus kvartetus.

Pabaigai – gal kiek provokacinis klausimas. Kuris iš trijų pagrindinių koncerto „dalyvių“ – muzikos, atlikėjo ir klausytojo – Jums yra svarbiausias?

Manau, jei nebūtų klausytojų, nebūtų dėl ko dirbti. Neliktų veiklos branduolio, aplink kurį sukoncentruoti visi filharmonijos kūrybiniai, finansiniai ir organizaciniai ištekliai.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Skirmantė Valiulytė