Intelektualūs žaidimai

L. Miklaševičiūtės nuotraukos

Kultūrų archetipai

Sigito Virpilaičio papuošalai ir mažoji plastika dažniausiai remiasi skirtingais kultūriniais klodais. Jis originaliai jungia skirtingas tradicijas turinčius kūrinius, pabrėždamas unikalų pirminio šaltinio ritmą ir sukurdamas naują nepakartojamą kokybę. Be anksčiau ypač pamėgtų ritualinių indėniškų, afrikietiškų motyvų ir orientalistinių įmantrybių, paskutiniuose darbuose galima įžvelgti tolimas antikos tradicijų užuomazgas, Kretos-Mikėnų kultūros atgarsius.

Didysis fikcijų meistras sukuria netikėtus daiktų derinius. Šie maži daikčiukai traukia akį lyg archeologiniai dirbiniai nedideliame didžiosios Graikijos provincijos muziejuje. Jie yra mįslingi formos ir tariamos funkcijos požiūriu, tad sunku atsekti, kurių kultūrų įtakos daugiau. Jie – lyg muziejaus eksponatai, kurių aprašų neliko, todėl tenka pasitelkti fantaziją, kur ir kaip jie galėjo būti naudojami. Šie nenuspėjamo istorinio laikotarpio menami liudininkai užburia dėmesį kerinčiu formų lakoniškumu, skirtingų medžiagų, spalvų ir dekoro magija. Ekspozicijos salėje jie žiūrovą tiesiog hipnotizuoja.

Ne veltui paslaptingų objektų autorius, komentuodamas paskutinę personalinę parodą, pavadintą „Kitur“ „Lietuvos aido“ galerijoje, rašo: „Tai daiktai, kurie galėjo būti sukurti kitur ir kitaip, nei mes esame įpratę. Stengiausi įsivaizduoti, kaip atrodytų įrankiai, prietaisai kitoje kultūroje, pagaminti kitu laiku ir kitais tikslais... Jaučiuosi, lyg būčiau „juodasis“ archeologas, demonstruojantis iškastus trofėjus savo sėbrams.“

Dadaistinės-futuristinės pakraipos žaidėjams, kurie mintyse sprogdina muziejus ir nekenčia visų praeities atgyvenų, šis „kultūrų archetipų“ žaidimas bus visiškai neįkandamas, kaip ir nuoseklios meno istorijos studijos primityviam meno vartotojui. Man Sigitas Virpilaitis juvelyrikoje yra lyg Mindaugas Navakas skulptūroje – idėjų genijus ir formų meistras. Pabandykite užginčyti!

Formos didybė

Iš pirmo žvilgsnio minimalistinės Sigito Virpilaičio kūrinių formos nėra jau tokios paprastos. Kiekviena smulkmena yra savita, ir tai nėra taip elementaru, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Menininko polinkis į minimalizmą greičiau primena ne konceptualias Solo le Witto paradigmas, o Richardo Serra socialines provokacijas. Labai keistas įspūdis, tiesiog fantastinis Guliverio efektas, kai gigantiškas minimalistines formas perkeliame į kitą mastelį, į jaukią erdvę, kur galingo mastelio pojūtis virsta kameriniais kontrastais. Lakoniškas skirtingų formų, dydžių, medžiagų junginys liudija apie autoriaus pomėgį išgryninti detalę, suteikti jai ypatingos emocinės, sunkiai nusakomos reikšmės. Toji detalė yra tarsi suspausta idėjos spiralė, kuri rutuliojama per atskirus senąsias civilizacijas primenančius motyvus. Medžiagos inspiruotų idėjų samprata moduliuojama prasminiais ratais, akcentuojant netradicinės juvelyrikos bruožus, kai nebeaišku, ką, kaip ir dėl ko puošiame ar nešiojame (papuošalų ciklai „Surdinas“, 2000, „Priekūniai“, 2002). Šiuo požiūriu paskutinėje Sigito Virpilaičio parodoje „Kitur“ intriguoja naujas gintaro interpretavimas ir titaniškas darbas, ieškant kitų medžiagos taikymo galimybių (pavyzdžiui, gintaras trinamas į dulkes, kurios kuria naują formą). Tai trečioji paroda iš ciklo „Kitoks gintaras“ (pirmoji „Gintaras be metalo“ surengta 1999 m., antroji – „Gintaras ir auksas“ – 2005 m., abi eksponuotos Virginijos ir Kazimiero Mizgirių Gintaro galerijoje).

Technikos tobulumas

Sigito Virpilaičio juvelyrika pasižymi ypatingu dėmesiu amatui ir meistrystei. Galime kalbėti apie stiprias viduramžių amato tradicijas, plėtojamas Estijoje, iš kurios ateina į lietuviškąjį metalo plastikos kontekstą. Sigitas Virpilaitis, kaip ir dauguma iškilių mūsų juvelyrų ir metalo plastikos atstovų – Birutė Stulgaitė, Arvydas ir Marytė Gurevičiai, Romualdas Inčirauskas, Vytautas Matulionis ir kiti – baigė mokslus Talino dailės universitete. Profesionalus dėmesys technologiniams procesams ir technikos tobulumui, būdingas šių menininkų kūrybai, pirmiausia sietinas su Estijos mokykla. Kita vertus, Sigitas Virpilaitis prieš kelerius metus, kaip ir dauguma mūsų juvelyrų, padirbėjo garsiojoje juvelyro Aleksandro Šepkaus dirbtuvėje Niujorke, atrasdamas naujus tobulo amato niuansus. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad mūsų autorius laiko save namisėda ir pripažįsta lėtą gyvenimo tempą, tad Amerikoje nepasiliko.

Perfekcionizmas, būdingas Sigito Virpilaičio kūriniams, akivaizdus – užtenka žvilgterėti į menkiausią detalytę, kuri yra kruopščiausiai, su didžiausia atida nušlifuojama ir išdailindama, nepalikdama abejonių nei dėl meistriškumo, nei dėl autentiškumo. Šiandien žiūrėdama į tobulus praeities šedevrus klausiu savęs, ar tai ne Meistro Virpilaičio kūriniai? Nepaleidžia jausmas, kad technikos požiūriu Sigitas Virpilaitis gali sukurti bet ką, o jo darbai – tai senovėje gyvenusių meistrų lūkesčių įsikūnijimas.