Laiškas iš tolimų Kalėdų

Gintautas Trimakas. „Savas formatas“ (24 x 30). 2006 m.

Esu toli nuo namų ir, kaip visada prieš Kalėdas, turiu užbaigti daugybę įsiskolintų darbų. Kalėdos artėja nepaliesdamos manęs – kažkas papuošia auditorijas girliandomis ir angelais, vestibiuliuose pastato eglutes, kažkur kitur žmonės laksto po parduotuves skubiai pirkdami krūvas dovanų, blizgančio vyniojamo popieriaus, skanumynų, fejerverkų. Tik eidama tuščiomis gatvėmis į darbą (nes šitame rajone nėra parduotuvių) kasdien pastebiu naujus ženklus, perspėjančius, kad ir aš Kalėdų neišvengsiu, kad jos neišvengiamai ateis.

Tie ženklai – tai Kalėdų vainikai ant durų ir pro namų langus spindinčios eglutės. Langai čia, Edinburge, ypatingi – ne tokie kaip pas mus. Vilniuje langai dažniausiai stengiasi pasislėpti išsirikiuodami vienodu ritmu ir užsitraukdami užuolaidomis. O čia kiekvienas namas turi elegantiškai užsuktą, iškilmingai aukštą fasadinį langą. Užuolaidos paprastai parištos virvute su didžiuliu kutu, tad vakarais, kai užsidega šviesos, galima niekieno netrukdomam pasižiūrėti, kaip kas gyvena, kokių baldų turi, ką veikia, kokias knygas skaito ir panašiai – tavęs gatvės tamsoje niekas nemato, o tu viską matai; nė televizoriaus nereikia. Bet dabar visą tą gyvenimo filmą užstoja eglutės – papuoštos taip tvarkingai, lyg būtų ištrauktos tiesiai iš katalogų. Ne taip, kaip mano tėvų eglutė, kur sukabiname visus per gyvenimą sukauptus žaisliukus. Pavyzdžiui, pernai sudužęs baltas namukas – vaikystėje įsivaizduodavau, kad kaip tik jame naktį apsistoja Senis Šaltis (Kalėdų Senio tada dar nebuvo), kuris mums po egle padeda dovanų. Kartoninė tūbelė su blizgučių sijonu man šokdavo ant eglės baletą. Kiekvienas žaisliukas puošiant eglutę atgaivina jo pirkimo momentą ir „tų laikų“ Kalėdų jausmą, dažniausiai – uždraustų Kalėdų.

Edinburgo langų eglutės paslepia gyvenimus, bet kartu ir padovanoja paslaptį – už jų galima įsivaizduoti tik labai iškilmingas Kalėdas su židiniu, muzika, daugybe svečių ir siautėjančių vaikų. Tokiose niekada neteko būti (tik mačiau filme „Fani ir Aleksandras“), bet kaip tik dėl to jos ir apsigyvena už eglučių laukdamos, kol pabaigsiu arba mesiu tuos nepabaigiamus darbus.

Sėdėdama savo mėgstamiausioje darbo vietoje – universiteto bibliotekoje – susipažinau su vienu indu, kuris irgi kasdien čia sėdi iki pat uždarymo, nes ruošiasi disertacijos gynimui. Mudu pasaugom vienas kito kompiuterį, kai reikia kur nors trumpam išeiti. Taip ir įsikalbėjome. Man apskritai Edinburge kažkodėl geriausiai sekasi bendrauti su indais – pasakau jiems savo vardą ir kad tėvai jį rinkdami turėjo omenyje būtent sanskritiškąją „ugnies“ reikšmę, jų veidai nušvinta atpažinimo džiaugsmu (beje, jų atominė bomba – mano bendravardė „Agni“) – ir mes jau draugai. Taigi aš to indo ir klausiu, ar jis kaip nors švęs Kalėdas (mat jis induistas). „Na taip, – sako, – mano žmona katalikė (ji indė, bet užaugo Prancūzijoje), o aš tiesiog prisidėsiu – tai juk šeimos ir susitaikymo šventė.“

Ir netgi daugiau. Pasirodo, kad krikščioniškose šalyse gyvenantys indai galėtų prasmingai dalyvauti švenčiant Kalėdas neišsižadėdami savo tikėjimo, tam metui buvo sugalvota penkiaveidžio dievo Maha Ganapati šventė Panča Ganapati, švenčiama penkias dienas. Šventimo būdas primena Kalėdas – namuose įrengiamas altorius su dievo statula (tarsi prakartėlės atitikmuo), siuntinėjami atvirukai, dalijamos dovanos, giedami himnai, renkamasi kartu smagiai pavalgyti, vaikai Pančai Ganapati kas dieną pasiūlo padėklą su saldainiais, vaisiais ir smilkalais. Tačiau šie papročiai papildomi grynai indišku ritualu „šeimos sadhana“, kurios tikslas – ištaisyti visus nesutarimus, įžeidimus, skausmus, atleisti ir „sukurti tarp artimiausių šeimos narių meilės ir harmonijos virpulį“. Ne šiaip sau meilę, bet virpulį! Per kitas keturias dienas tas virpulys perduodamas kaimynams, bendradarbiams ir taip toliau, kol galiausiai jis apima „visus tris pasaulius“.

Kitaip tariant, man pasisekė, nes šiaip britai jau nebežino, kodėl jie švenčia Kalėdas. Dovanos, saldumynai, atvirukai, net giedojimas ir prakartėlės yra, bet daugiau nėra nieko. Tikriausiai todėl vis dažniau aplinkui girdžiu ir jaučiu nepasitenkinimą Kalėdomis kaip beprasme finansine našta ir tuščiu laiko švaistymu.

Štai tokią nemeilės išraišką radau internete: „Mes be sentimentų žvelgiame į „šventinį sezoną“, kai prisidengiant religingumu paskerdžiami milijonai nekaltų gyvūnų, kai milijonai „švęsdami“ vartoja alkoholį ir narkotikus, kai klesti lėkštas lengvabūdiškumas, lošimai ir kiti laiko švaistymo būdai, kai per daugybę palaidų lytinių aktų užsimezga nepageidaujami šalutiniai produktai, kurie taps visuomenei našta ir dar labiau padidins visų mūsų mokamus socialinius mokesčius“. Nežinau, ar šių žodžių autorius teisus dėl „šalutinių produktų“, bet žmonės čia per masinio apsipirkimo laikotarpį įlenda į didžiules skolas, kurių paskui nesugeba išmokėti iki pat kitų Kalėdų ir bendra šalies skola jau siekia milijardus svarų (lyg 26, bet neprisimenu konkrečių skaičių). Paklausti, kodėl skolinasi, nors ir žino, kad negalės grąžinti, žmonės atsako: „Noriu vaikams padovanoti puikias Kalėdas“.

Ką tai reiškia, mačiau. Mano anglai jau visą mėnesį ant viršutinės spintelės krauna skanumynus, o į palėpę – dovanas, kurios gruodžio 25 dienos rytą nuklos visas svetainės grindis. Vaikai atplėšinės dovanas į jas nė nepažiūrėdami, o paskui Dudlio Durslio (to storulio išlepinto vaiko iš „Hario Poterio“) balsu pareikš: „Bet pernai buvo trisdešimt šešios dovanos, o šiemet – tik trisdešimt penkios!“ Tai maždaug ir visa šventė (neskaitant persivalgymo). Tiesa, mes dar paįvairinimui naktį nueinam į vietos bažnyčią pasiklausyti pamokslo ir pagiedoti giesmių, bet, galiu pasakyti, žmonių ten susirenka gal kokie dvidešimt, nors ir tikru vynu vaišina.

O po Kalėdų skaičiuojami ne tik asmeniniai, bet ir globaliniai nuostoliai. Visa ta karštinė reikšmingai prisideda prie klimato atšilimo, o dovanos namus užgriozdina „baltaisiais drambliais“ – man labai patiko ši metafora, sako, atkeliavusi iš Tolimųjų Rytų.

Ten baltuoju drambliu vadinama viskas, ką brangu išlaikyti, ir kas neduoda jokios naudos, todėl manoma, kad baltąjį dramblį reikia dovanoti priešui, taip tikintis jį sužlugdyti finansiškai. Taigi apsivertę baltaisiais drambliais iškart po Kalėdų britai skuba į parduotuves jų į ką nors iškeisti ar, jei įmanoma, grąžinti, o milijardai atviručių iškart keliauja į specialiai paštuose pastatytas Kalėdinės makulatūros dėžes. Tas dėžes tikriausiai jau galima laikyti pokalėdinio atsipeikėjimo simboliais.

Žvilgsnis į Kalėdas pro Gintauto Trimako kelioninį XX a. pradžios fotoaparatą L. Kreivytės nuotr.

Britų Kalėdos man atrodo panašios, bent jau sprendžiant iš aprašymų, į romėnų vaisingumo šventes Saturnalijas, kurios prasidėdavo gruodžio 17 dieną ir tęsdavosi iki dabartinių Kalėdų. Jų metu romėnai garbindavo „senas geras dienas“, kai valdė Saturnas, nebuvo nei šeimininkų, nei vergų ir viskas buvo paprasta. Per šventes miestas būdavo išpuošiamas amžinai žaliuojančiais augalais, o šie dar būdavo apkarstomi blizgučiais, visi linksmindavosi, vaišindavosi, dalydavosi dovanomis, eidavo į svečius – viskas tas pats. Skirtumas nuo dabarties tik tas, kad Saturnalijų metu gyvenama būdavo atvirkščiai – šeimininkai tarnaudavo vergams, o išrinktas vergas valdydavo namus. Kaip rašoma viename tinklalapyje, „romėnai buvo pakankamai civilizuoti ir paskui to vergo neužmušdavo“.

Taigi IV amžiuje krikščionių bažnyčios priimtas sprendimas būtent Saturnalijų metu švęsti Kristaus gimimą – nes tikrosios jo gimimo dienos iš tikrųjų niekas nežino – pirmiausia buvęs politinis. Tiesiog taip tikėtasi pamažu pakeisti šventės turinį. Tačiau ne tik romėnai kalti dėl datos. Svarbiausias motyvas – pats laikas, žiemos saulėgrįža. Ir pačioje Romoje gruodžio 25-oji vadinta Dies Natalis Solis Invicti – Nenugalėtos saulės gimtadieniu. Kaip tik tą dieną gimė daug įvairiausių kultūrų svarbiausių dievų: Toras, Dionisas, Helijas, Ozyris, Adonis, Mitra, Frėja ir t.t. (nenustebčiau, jei ir Perkūnas būtų tą dieną gimęs). Mat senais ikikrikščioniškais ir ikimoksliniais laikais žmonėms atrodydavo (ir visai teisėtai), kad vis nykstanti saulė tuoj mirs ir pasaulis panirs į amžiną tamsą. Todėl ir prireikė įvairių ritualų, suteikiančių saulei jėgų. Pavyzdžiui, Šiaurės Europos pagonys degindavo specialų rąstą, Skandinavijoje – perkūno dievo Toro garbei, –skaičiuodami žiežirbas, nes tiek kitais metais gims paršelių ar veršelių. O eglė, į dabarties pasaulį atėjusi iš Vokietijos, tiems seniesiems pagonims buvo tarsi koks vilties ženklas – jos amžinai žalios šakos žmonėms liudijo, kad saulei nykstant ne viskas išnyks – jei eglė ištveria, tai ir jie ištvers.

Nors krikščioniškas Kalėdas nutarta švęsti dar ketvirtame amžiuje, jos ilgai neįsitvirtino kalendoriuje. Dėl jų prasmės dar ilgai ginčytasi, nors liaudžiai jos iškart patiko. Bet puritonai griežtai pasmerkė Kalėdas ir Angliją valdant Cromwelliui šventusieji Kalėdas buvo grūdami į kalėjimus už ereziją. Manoma, kad Kalėdų panaikinimas buvo pats nekenčiamiausias įstatymas ir būtent todėl Anglijoje buvo sugrąžinta karaliaus valdžia – karalius bent jau leido visuomenei švęsti Kalėdas. O Amerikoje Kalėdos buvo už įstatymo ribų iki pat XVIII a. pabaigos. Pavyzdžiui, fabrikantai reikalaudavo, kad Kalėdų dieną darbininkai ateitų į darbą penktą valandą ryto – kad tą dieną negalėtų nueiti į bažnyčią (tai labai pažįstama, ar ne?). Ir tik daugybė airių bei Šiaurės Europos imigrantų privertė toje šalyje pripažinti Kalėdas.

Taigi Kalėdos – ir labai sena, ir labai nauja šventė. Man nuostabiausia tai, kad ji per amžius susilipdė iš įvairiausių šalių tradicijų, reikšmių, simbolių, pasakojimų ir net literatūrinių kūrinių (anglus labai paveikė Charleso Dickenso knyga „Kalėdų giesmė“).

Į Kalėdas sudėta visa, kas kada nors vyko – realiai ar pasakojimuose – apie šį laiką nuo gruodžio pradžios iki sausio 6 dienos. Juk ką bendra turi Kalėdų Senis, Kristus ir eglutė? Kalėdų Senis šiek tiek pavaduoja ir Tris Karalius, ir Šv. Mikalojų, ir olandų pasakos personažą Sinterklaasą, bet iš tikrųjų jis elniais kinkytomis rogėmis atskrieja iš tamsiosios Šiaurės. O ant eglutės mirguliuojančios lemputės – tai tikriausiai tų žiežirbų, pagal kurias skaičiuodavo būsimą galvijų prieaugį, palikuonės. Galbūt tai neišvengiama – šiuo metų laiku paprasčiausiai reikalinga pasaka, stebuklo nuojauta, ir todėl niekas negalėjo sutrukdyti jai susiformuoti, supinant tiek daug tarpusavyje iš tikrųjų nesusijusių dalykų.

Skaitinėdama apie senuosius pagonis, bijojusius, kad saulė neužgestų, supratau, kad niekaip negaliu prisidėti prie tų, kurie nepatenkinti Kalėdomis. Tiesiog pamėginkime įsivaizduoti šitą šaltą ir tamsų metą be jokių Kalėdų. Baisu!

Net ir dabar, kai mieste šviesų pakanka (kurį laiką galėtume išsiversti be saulės) ir visi puikiai žinom, kodėl dienos vis trumpesnės ir kad saulė maždaug nuo gruodžio 25-osios pradės po truputį grįžti. Be Kalėdų šis metas būtų tiesiog nepakenčiamas – nykiausia metų rutinos dalis, kurią kažkaip reikia ištverti, kuo tvirčiau įsisupus į paltą ir iki akių užsimaukšlinus šaliką, kuo greičiau įsigrūdant į troleibusą, o iš jo – kuo greičiau namo, kur, tiesa, šilčiau, bet reikia nežmoniškai daug mokėti už šildymą. Ir taip kasdien – šiek tiek sniego, paskui šlitiniuojantis atlydys, purvinos košės kalnais užversti šaligatviai, šlapi ir nuo druskų yrantys batai, amžina žemės ir dangaus juoduma (per debesis ir žvaigždžių juk nesimato). Kalėdos visa tai pertraukia, ir ne vienai dienai, o kiek ilgesniam laikui – tuo ši šventė irgi skiriasi nuo kitų. Būtent dėl Kalėdų vienas žiemos mėnuo – gruodis – pralekia beveik nepastebėtas, skubant viską užbaigti iki tos dienos, galvojant apie dalijimąsi dovanomis su kitais, laukiant gyvenimo, slypinčio už mirgančių eglučių, ir to žadėto meilės ir harmonijos virpulio.

Kita vertus, tam jausmui, tam pertrūkiui būtinai reikia tamsos – ne veltui dauguma Kalėdų ženklų buvo perimta iš šiauriečių, kur šis metas būna tamsiausias. Įsivaizduokim Kalėdas vidury vasaros – jos visiškai nedarytų jokio įspūdžio, atrodytų kaip dar viena iš viršaus nuleista šventė, kurios proga galima masiškai pasprukti į kaimą. Niekas nė nepuoštų jokių eglučių. Tiesą sakant, nesuprantu, kaip Kalėdas gali švęsti australai, Naujosios Zelandijos ir Pietų Amerikos gyventojai.

Tačiau eglės gaila. Juk ji – gyvas daiktas, o paskui kartu su milijonais kitų voliosis kiemuose ir sąvartynuose. Visada sunku ištverti tą vaizdą, apsimetu, kad nežiūriu, kad nematau, kad nerūpi, kad nuogoms eglėms iš tikrųjų nešalta ir neskauda – juk ne gyvūnai. Bet vis tiek reikėtų eglės mirtį irgi kaip nors įprasminti, pavyzdžiui, čia pat, Rotušės aikštėje, ją užkuriant kaip tie pagonys kūrendavo rąstą – ir nepamirštant suskaičiuoti būsimų kiaulių ir karvių. Perkūnas irgi būtų patenkintas.

Agnė Narušytė