Dėmesio – kalba batai

Martyno Švėgždos von Bekkerio batai

Lapkričio 27 – gruodžio 2 d. „Akademijos“ galerijoje pristatyta pirmoji jaunos menininkės Dovilės Budreikaitės fotografijų paroda. Sunku pasakyti, kas smalsuolius traukė labiau – po didinamuoju stiklu atsidūrę žymūs Lietuvos kultūros veikėjai ar netradicinis autorės požiūris į portreto žanrą.

Batai. Jie gali išduoti savininko statusą, lytį, profesiją, pomėgius, atskleisti ne vieną charakterio bruožą. Avalynės istorija kupina įdomių faktų. Mokslininkai sako, kad batai – vienas pirmųjų žmogaus išradimų, sukurtų apsaugoti pėdas nuo aštrių uolienų ir karšto smėlio keliaujant ieškoti maisto. Maždaug III a. pr. Kr. romėnų moterims drausta savo avalynę puošti auksu ar brangakmeniais. Viduramžiais galiojo griežtos avalynę ir aprangą reglamentuojančios taisyklės, kurių tikslas buvo pabrėžti klasių skirtumus. XVI a. Prancūzijoje priimtas įstatymas, reguliuojantis batų nosies ilgį – kilmingiesiems leista avėti batus su iki 60 cm nuo kojų pirštų nutolusiais galais. Prieš Prancūzijos revoliuciją didelės basos kojos negatyviai sietos su neturtingais valstiečiais bei darbininkais ir tik elitas galėjo sau leisti nedideles batuotas kojytes. XVIII a. moterys avėjo įmantrias metalines apsaugas nuo purvo elegantiškiems bateliams apsaugoti, o Ispanijoje po bulių kautynių damos mėtydavo savo batelius į matadorus, kad atkreiptų jų dėmesį. Japonijoje gatvėje avima avalynė paliekama prie laukųjų durų saugant namus nuo gatvės dulkių ir purvo. Iki šiol brangiausiai parduoti batai yra raudonos kurpaitės, kurias aktorė Judy Garland avėjo filme „Smaragdo miesto burtininkas“ (1939 m.), o Neilo Armstrongo botai, su kuriais jis 1969 m. vaikščiojo Mėnulio paviršiumi, niekada nebus parduoti aukcionuose, kadangi jie buvo išmesti į kosmosą bijant parvežti kokį nors užkratą.

D. Budreikaitė, įkvėpta Vincento van Gogho ar Deimanto Narkevičiaus, eksponuoja dar 21 porą batų. Šįkart tai Lietuvos kultūros istorijai nusipelniusių veikėjų „portretai“. Anot autorės, projekto idėja gimusi Vokietijoje pamačius parodą, pristatančią Berlyno visuomenės ir kultūros veikėjus svajotojų pozomis. Kartu su filosofu J. Dagiu D. Budreikaitė susimąstė, kas galėtų pristatyti Lietuvos kultūroje dirbančius žmones, ir nusprendė užfiksuoti juos netradicine portreto kalba. Menininkė kreipėsi į muzikos, teatro, šiuolaikinio meno, filosofijos barų atstovus, prašydama parinkti jų asmenybę atitinkančią avalynę. Taigi pusantrų metų rinktoje kolekcijoje atsidūrė menininkų Gedimino ir Nomedos Urbonų, Alvydo Lukio, Dainiaus Liškevičiaus, filosofų Audronės Žukauskaitės bei Nerijaus Mileriaus, eksperimentinio kino tėvo Jono Meko, režisierių Rimo Tumino ir Jono Jurašo bei dar daugybės kitų veikėjų avalynė.

Ir ką gi galėtų pasakyti dažniausiai pjedestalu esantys, o šį kartą patys ant pjedestalo atsidūrę batai? Dauguma sutikusiųjų dalyvauti projekte avi komfortabilią ir praktišką avalynę. Ilgą laiką avimi batai įgauna savininko kojos formas, juos išmargina laiko žymės – tai batams suteikia jų šeimininkų charakterius ir pasakoja asmenines istorijas.

Nors darbai intriguoja smulkmenomis, tačiau atpažinti portretuojamąjį ne itin lengva – dažniausiai „atpažįstama“ tik perskaičius pavardę.

Projekte užfiksuotos tik keturių moterų batų poros, bet reikėtų pasakyti, kad visos jos atspindi didesnį stiliaus paieškos interesą. Pavyzdžiui, ypač charakteringi scenografės Jūratės Paulėkaitės bateliai rodo kūrybingą, prie pilkos masės nesiderinančią asmenybę.

Didelio formato darbuose baltame lape žvilgsnis norom nenorom koncentruojasi į padidintus, arčiau žiūrovo pritrauktus objektus. Kai kurie jų nerūpestingai atmetę raištelius, „atsipalaidavę“ pozuoja menininkės objektyvui, kaip, pavyzdžiui, Alvydo Lukio batai. Kiti, visada nepriekaištingai atrodantys ir bylojantys vidinę eleganciją, išnyra prieš žiūrovą pasitempę – kaip Audronės Žukauskaitės bateliai.

Daugelyje darbų į objektus žiūrovas (arba objektai į žiūrovus) žvelgia fiksuojami en face arba trijų ketvirčių rakursu, tačiau yra viena išimtis. Tiesą pasakius, šią išimtį lengva pastebėti ne tik dėl „portretuojamojo“ rakurso, bet ir dėl jo turinio. Mat kituose darbuose matome sportinius, aulinius, išeiginius ar kasdieninius batus ir batelius. O štai filosofo Nerijaus Mileriaus pateikta projektui avalynė – naminės šlepetės. Ne vieną nusišypsoti privertusioje fotografijoje matome paprasčiausias šuns apgraužtas ir savo amžių atitarnavusias šlepetes. Gal dėl to jos melancholiškai nugręžtos nuo žiūrovo, atsukusios sudėvėtą 42 dydžio lipduką, tarsi gėdytųsi parodyti savo tikrąjį veidą. Bet kodėl gi ne, jei savininkui svarbi namų šiluma.

Detales dar labiau išryškinanti iš pažiūros spengianti tuštuma, fotografijų kompozicijoje supanti batus, nėra tokia jau sterili. Ne kartą teko atidarymo metu stebėti arčiau portretų priartėjantį žiūrovą. Tik į salę įėjusiojo akiai reikia įsitikinti, kokia technika atlikti „portretai“. Kartais gali pasirodyti, kad stebi hiperrealistinės tapybos darbus: vietomis vaizduojamą objekto ryškumą sujaukia atsiradę tarsi teptuko palikti potėpiai, kitur fone galima įžvelgti išryškėjančią faktūrą. Šią tapybinę iliuziją sukuria autorės naudojama technika. Ofortinis popierius padengiamas pačios autorės pasidaryta fotoemulsija, ant kurios vėliau fotografinėmis priemonėmis projektuojamas vaizdas. Itin tapybiškai šią techniką galima būtų pailiustruoti smuikininko Martyno Švėgždos von Bekkerio batų fotografija. Ekspresyvūs fotoemulsijos potėpiai darbui suteikia dinamikos, pabrėžia raukšlėtą batų faktūrą.

Pasak autorės, parodoje eksponuota dalis surinktų „portretų“, o projektas vis dar tęsiasi ir kolekcija pamažu pildoma.