Vilnius - Europos kultūros sostinė

Protingasis miestas

Salamanka 2002

iliustracija

Salamanka man visada skambėjo taip, tarsi ji būtų ne miestas – labiau lyg tolima vaizduotės šalis, kur galima nukeliauti tik užsisvajojus karštą vasaros popietę. Bet štai bevartydama Europos kultūros sostinių istorijos puslapius 2002 m. atsiduriu Salamankoje – tikrame intelektualų mieste, garsėjančiame vienu seniausių pasaulyje (iš tikrųjų – antruoju) universitetu ir literatūra.

Auksinis miestas

Salamanka, kurioje gyvena apie 160 000 žmonių, yra 38 pagal dydį Ispanijos miestas, Salamankos provincijos sostinė (taigi neklydau įsivaizduodama, kad Salamanka yra ir šiek tiek šalis). Dar priešistoriniais laikais miestą įkūrė vietos gentis kaip vieną iš fortų, turėjusių ginti jų teritoriją. Žlugus Kartaginai, Salamanka pamažu tapo prekybiniu centru, kuris tuomet vadintas Helmantika ar Salmantika.

Salamanka įsikūrusi plynaukštėje prie Tormo upės, per ją nutiestas 150 m tiltas su 26 arkomis, iš kurių 15 pastatė romėnai, o kitos – XVI a. inžinerijos palikimas. Per amžius Salamankos smiltainio pastatai įgijo ypatingą auksinį švytėjimą – tai jis kaltas, kad Salamanka dažnai vadinama La Ciuad Dorada – auksiniu miestu. Šis specifinis švytėjimas susiformuoja tik smiltainyje, kuris randamas netoli Salamankos esančiame Vilamajoro (Villamayor) kaime.

Miesto centras – tai XVIII a. pastatyta Mero aikštė, po ją supančiomis dengtomis arkadomis telpa 20 000 žmonių, kažkada susirinkdavusių stebėti bulių kautynes, o dabar – pasiklausyti koncertų. Sakoma, kad tai – viena gražiausių aikščių Europoje, kur susitinka „išminčiai, didieji mąstytojai mokslininkai ir humanitarai“. Čia bukinistai pardavinėja knygas, vyksta vaikų teatro spektakliai, groja gyva muzika – nuo džiazo iki klasikos. Aikštėje galima pasiklausyti garsių rašytojų, pažiūrėti įvairių šalių lėlių teatrų spektaklių ir filmotekos filmų. Sakoma, kad jei nori ką nors sutikti Salamankoje, tereikia ateiti į šią aikštę – čia rasi visus.

Turbūt svarbiausiu įvykiu neaudringoje Salamankos istorijoje galima laikyti universiteto įkūrimą 1218 m. karaliaus Alfonso IX iniciatyva. Netrukus universitetas išgarsėjo, o jo kanonų teisės ir civilinės teisės mokyklos traukė studentus net iš Paryžiaus ir Bolonijos universitetų. 1254 m. popiežius Aleksandras IV pavadino Salamankos universitetą „viena iš keturių svarbiausių pasaulio šviesų“. Universiteto klestėjimo metais XVI a. kas penktas Salamankos gyventojas buvo studentas (beveik taip pat yra ir dabar), nuo universiteto priklausė miesto gerovė. Tuo metu čia dėstė Kristupas Kolumbas, studentams pasakodavęs apie savo atradimus, o universiteto mokslininkai sukūrė pirmąjį tarptautinį žmogaus teisių rinkinį, kuriame buvo numatytos Amerikos vietos gyventojų teisės ir laisvės. Čia studijavo tokie visiems žinomi asmenys kaip Miguelis de Cervantesas ir Ignatius Loyola.

Salamanka yra pakankamai didelė, kad joje jaustumeisi kaip mieste, kur iki paryčių šurmuliuoja studentiškas gyvenimas, bet kartu ji – jaukiai kaimiška. Sakoma, kad Salamankos gyventojai kalba „gryniausia“ ispanų kaba, todėl čia iš viso pasaulio vykstama mokytis ispanų kalbos. Ištisus metus, bet ypač vasarą, miestas pilnas turistų, kurie, šalia universiteto, yra pagrindinis miesto ekonomikos ramstis.

Kultūros politikos pinklės

Salamanka buvo trečioji Ispanijos Europos kultūros sostinė (1992 m. buvo Madridas, o 2000 m. – Kompostelos Santjagas). Beje, kovoje dėl šio titulo Salamanka įveikė tokius garsius miestus kaip Valensiją ir Barseloną. Jau nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos miesto vadovai siekė šio titulo, tad kultūros sostinės idėja „įaugo“ į miesto politiką ir šiuo požiūriu Salamankai tikrai pasisekė. Ruošdamasi kultūrinei ateičiai savivaldybė jau paskutiniojo dešimtmečio pradžioje investavo į naujo konferencijų centro statybą, atnaujino senamiestį ir pavertė jį pėsčiųjų zona (ak, kad taip kultūros sostinės metais nutiktų ir Vilniui! Aišku, čia tik nevairuojančios miestietės svajonė...). Visi šie sprendimai lėmė, kad 1998 m. Salamanka pateko į UNESCO pasaulio kultūros paveldo vertybių sąrašą.

Vis dėlto rengdamasi kultūros metams, kaip ir visi miestai, Salamanka neišvengė organizacinių problemų. Vadovaujanti institucija – Konsorciumas – formuota labai lėtai, stengiantis, kad čia būtų atstovaujama visoms politinėms jėgoms ir kultūros institucijoms. Taip kultūros sostinei garantuotas ne tik valdančiosios, bet ir opozicinių partijų palaikymas. Tačiau iš pradžių užsipolitikavus, programos parengimui liko per mažai laiko – tik 2000 m. rugpjūtį pradėta ieškoti „kadrų“ ir tik metų pabaigoje patvirtinti pirmieji programos punktai. Liūdniausia, kad net ir taip stengiantis nepavyko išvengti vadovų kaitos, nes pirmasis organizacinio komiteto direktorius per įtemptą darbą susigadino sveikatą ir atsistatydino. Situacija pagerėjo, kai jį pakeitė du direktoriai: vienas rūpinosi administracija ir ryšiais su žiniasklaida, o kitas – kultūra ir menais.

Mintis, pažinimas, kultūra

Jau nuo seno garsėjanti universitetu ir istorine architektūra Salamanka panūdo tapti ir šiuolaikinės kultūros turizmo centru. Kalbėdami apie kultūros metus jų dalyviai prisimena 1997 m. miesto katedrose vykusią parodą „Žmogaus amžiai“ teigdami, kad būtent šis renginys miesto savivaldybei atskleidė kultūrinio turizmo potencialą. Tad neatsitiktinai vienas kultūros sostinės renginių ir buvo konferencija, skirta kultūrinio turizmo problematikai. Metams tapusi kultūros sostine, Salamanka tiesiog tęsė pradėtą darbą šiuolaikinio meno programa atnaujindama savo senovišką įvaizdį. Tuo tikslu suorganizuota 1100 renginių, juose apsilankė 1 927 444 žmonės.

Visiškai natūralu, kad universitetinio miesto kultūrinės programos tema buvo „minties, susitikimų ir pažinimo miestas“. Tačiau „susitikimo“ sąvoka čia suprasta plačiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio: Salamankoje susitiko ne tik įvairūs žmonės, bet ir tradicinis bei šiuolaikinis menas.

Svarbiausias susitikimų dalyvis ir organizatorius čia buvo teatras. Kultūros sostine tapusi beveik ties pačia amžių ir tūkstantmečių sandūra, Salamanka pasinaudojo proga apžvelgti praėjusio amžiaus Europos dramaturgiją – tai ir buvo vienas pagrindinių projektų, kurį parėmė Europos Komisijos programa „Kultūra 2000“. Programą sudarė penki reikšmingų XX a. Europos autorių pjesių pastatymai, kuriuos režisavo ispanai: prancūzų dramaturgo Bernard’o-Marie Koltčso „Vakarų uostas“ („Quai Ouest“), vokiečio Bertolto Brechto „Opera už tris skatikus“, ispano Ramóno Marios del Valle Inclįno „Bohemijos šviesos“, anglo Haroldo Pinterio „Kolekcija“ ir „Meilužis“, taip pat italo Dario Fo „San Franciskas, Juglar de Dios“.

iliustracija

Šio projekto tęsinys – žvilgsnis į ateities teatrą, pavadintas „Nauji šiuolaikinės Europos dramaturgijos keliai“. Antruoju spektaklių ciklu kvestionuoti nauji teatro metodai, pristatant tris šiuolaikines jaunų Europos autorių dramas: anglės Sarah Kane „4.48 psichozę“, prancūzo Xavier Durringerio „Norą šauti liežuvio galiuku“ ir ispanų grupės „Cuarta Pared“ „Jaunystės trilogiją“.

Kitas išskirtinis Salamankos projektas – tai barokinių operų naujų pastatymų ciklas, arba baroko muzikos ir šiuolaikinio teatro „susitikimas“. Sprendžiant pagal lankomumo statistiką, žiūrovai ypač įvertino Henry Purcello „Fėjų karalienę“. Šį ciklą lydėjo tarptautinis baroko operai skirtas kongresas. Kitas programos akcentas – Auguste’o Rodino skulptūrų paroda naujajame Santo Domingo parodų centre. Kitaip tariant, Salamankoje žvaigždžių netrūko – čia koncertavo grupė „Radiohead“, Montserrat Caballe ir José Carrerasas, Van Morrisonas, „Oasis“ ir t.t. Taip pat minėtinas trisdešimties literatūros skaitymų ir diskusijų su ispanų rašytojais ciklas „Cum Laude“. Šiems ir kitiems įspūdingiems renginiams Salamanka išleido 39,2 mln. eurų.

Akivaizdu, kad Salamanka itin stengėsi būti „europietiška“ – ir ne tik teatro srityje. Čia, pavyzdžiui, surengtas XX a. Europos muzikos koncertų ciklas ir konferencija „Erazmas Ispanijoje – humanizmas ir ispanų Renesansas“. Kaip ir daugelyje miestų, ryškinti bendri visai Europai meno judėjimai ir stiliai, rengtos konferencijos ir debatai Europos temomis. Tačiau tai dar „senoji“ Europa – ją sudarė tik populiariausios šalys: Belgija, Prancūzija, Vokietija, Portugalija ir Jungtinė Karalystė. Apie Rytų Europą 2002 m. Ispanijoje dar negirdėti.

Salamanka dalijosi tais metais titulu su Briuge, bet kartu nuveikta itin mažai – tik kelios bendros produkcijos ir bendra spaudos konferencija Niujorke. Tačiau pastebėta, kad nepaisant to vis tiek suintensyvėjo miestų keitimaisi idėjomis, žmonėmis ir projektais, tik bendradarbiauti trukdė skirtingi miestų tikslai ir interesai – tą patį, kaip prisimename, sakė ir Briugės atstovai. Kita vertus, Salamanka gražiai bendradarbiavo su Portugalijos miestu Portu – pavyzdžiui, pirmąją 2002-ųjų valandą atšventė abu miestai, nes dėl laiko skirtumo jie kartu tą valandą pabuvo kultūros sostinėmis.

Ir kas iš to?

Kaip visada, pasibaigus kultūros metams, pamėginta juos įvertinti įvairiais požiūriais. Mano nuolat linksniuojama ekspertų grupė „Palmer/Rae Associates“ nustatė, kad Salamankoje, pavyzdžiui, 90 proc. buvo profesionalaus meno renginių ir tik dešimtadalis – bendruomeniniai mėgėjiški projektai (tai ir vėl liudija „elitinę“ Salamankos orientaciją), taip pat kad 70 proc. projektų atkeliavo „iš šalies“. Europos kultūros sostinės metų proga buvo atnaujintas Liceo teatras, Scenos menų centras, Sįnchezo Paraķso koncertu ir sporto salė, Salamankos meno centras (šiuolaikinio meno muziejus), o buvęs vienuolynas paverstas Santo Domingo parodų erdve. Šiems infrastruktūros projektams išleista 46,5 mln. eurų, iš jų 22,5 mln. finansavo valdžios institucijos, 1,8 mln. buvo surinkta už bilietus, o 14,8 mln.– iš privačių rėmėjų. Pastarasis skaičius – ypatingas Salamankos laimėjimas, jį lėmė Ispanijos mokesčių politika: kultūros sostinės metus remiančioms kompanijoms buvo gerokai sumažinti mokesčiai. Todėl du trečdaliai renginių galėjo būti nemokami, o į kitus bilietai kainavo ne daugiau kaip 22 eurus. Visa tai savu ruožtu padėjo suintensyvinti miesto kultūros gyvenimą, sukurti naujas kultūrines erdves ir pagyvinti kultūrinį turizmą.

Kadangi Salamanka siekė ilgalaikio ekonominio poveikio, tai būtent šiuo aspektu ir vertintini kultūros sostinės metais nuveikti darbai. Didžiausią poveikį, visų manymu, iki šiol turi infrastruktūros pagerinimas, taip pat tebeegzistuojančios naujai sukurtos kultūros institucijos, o kelios menininkų grupės po 2002 m. tapo žinomos šalyje. Pastebėta, kad Salamankoje daugėja turistų iš visos Ispanijos ir iš kitų šalių. Siekdama savotiškai pratęsti kultūros metus, miesto savivaldybė įsteigė du kultūros fondus – Kultūros miesto fondą ir „Domus Artium“ šiuolaikinio meno centrą, todėl Salamankoje padaugėjo kultūros ir meno renginių, tęsiami kultūros metais pradėti festivaliai (pavyzdžiui, baroko operos ciklas ir tarptautinis gatvės teatrų festivalis). Aišku, sumažėjęs finansavimas ir rėmimas, taip pat politikų kaita trukdo tęstinumui. Tai ypač paveikė penkių didžiausių naujų pastatų, pastatytų specialiai kultūros metams, funkcionavimą. Išskyrus Šiuolaikinio meno centrą, visi kiti veikia ne taip aktyviai. Pavyzdžiui, scenos menų centras tapo atvežtinių spektaklių rodymo vieta, o daugiafunkcinis pastatas, kur daugiausia buvo rengiami koncertai, pasirašė sutartį su privačia kompanija ir dvidešimt penkeriems metams tapo sporto centru. Blogai ir tai, kad skubant statyti nepaisyta kokybės, todėl dabar daugelį šių pastatų jau reikia remontuoti.

Taigi kultūros sostinės metų nauda Salamankoje, regis, tampa vis sunkiau apčiuopiama – kaip ir kitur. Bet ar tikrąją naudą visada galima apčiuopti? Štai netyčia atsivertusi Salamankos universiteto tinklalapį perskaičiau reklaminį tekstą, kurio tikslas – privilioti kuo daugiau užsienio studentų (nes tai – pinigai). Ir ką gi – šalia senų universitetinių tradicijų, aukštos kultūros ir Madrido artumo („tik“ dviejų su puse valandų kelionė autobusu) minimas ir tas faktas, kad Salamanka metus buvo Europos kultūros sostinė. Išvada aiški – šis trumpalaikis titulas miestui tampa papildoma traukos jėga ir pasididžiavimo ženklu.

Parengė Agnė Narušytė