Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui – 80

Gruodžio 1 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus atšventė savo 80-metį. Nors įvairūs renginiai vyko visus metus, ši diena tapo ypatinga pirmiausia dėl to, kad patys darbuotojai šią šventę įprasmino įspūdingais sumanymais: teatralizuota konferencija, „Laiko mašinos“ atvykimu, rankine kamera demonstruojamu nebyliuoju kinu ir sveikinimais.

Šviesaus atminimo teatro dailininkas Liudas Truikys tikrai pasakytų, kad šia švente džiaugėsi visi: ir mirę, ir gyvieji. Anot jo, menininkų sielos mėgsta grįžti ten, kur „nugula“ jų darbai, ten, kur saugomas jų dvasinis palikimas.

Teatro muziejaus sumanytojai buvo Balys Sruoga ir Vincas Krėvė. 1926 m. per spaudą jie kreipėsi į visuomenę, ragindami tautiečius perduoti lietuviškų vaidinimų programėles, nuotraukas, afišas ir kt. Pirmuosius eksponatus Kauno universiteto humanitarinių mokslų fakultete kaupė pats Balys Sruoga – jais tapo Sankt Peterburgo lietuvių teatro draugijos veikėjo Antano Jasūdžio (1878–1963) surinkta medžiaga. Muziejus yra sukaupęs įspūdingas dailininkų Mstislavo Dobužinskio, Liudo Truikio, Stasio Ušinsko, aktorių Unės Babickaitės, Onos Rymaitės, dirigento Mykolo Bukšos, dainininko Kipro Petrausko, choreografės, dailininkės Olgos Dubeneckienės ir kitų garsių teatro veikėjų kolekcijas. 1936 m. Teatro muziejus buvo perkeltas į Valstybės teatrą ir veikė visuomeniniais pagrindais. Talkinant muziejaus tarybai, juo rūpinosi Stasys Pilka. 1940 m. muziejuje jau buvo apie keturiasdešimt tūkstančių eksponatų. Patyręs įvairius išbandymus (potvynį, sovietmečio valdžios antiglobą), šiandien muziejus pamažu įgauna civilizuotą veiklos ritmą: jame dažnai keičiamos ekspozicijos, vyksta įvairūs renginiai (kaip ir kadaise, grafienės Umiastovskos valdose Trakų gatvėje Nr. 2), leidžiami profesionalūs leidiniai, darbuotojams sudarytos sąlygos tobulinti profesines žinias.

Mažieji Radvilų rūmai, kuriuose šiandien veikia Teatro, muzikos ir kino muziejus, savajame kieme turi puikų amfiteatrą, kuriame „Laiko mašinos“ atvykimu ir prasidėjo teatralizuotas jubiliejaus minėjimas. Iš mažučio retro automobilio išsiropštę Albertas Einsteinas ir Charlie’is Chaplinas kartu su šarvuotais Žalgirio mūšio karžygiais gausiai susirinkusius žiūrovus nuvedė į konferencijų salę.

Muziejuje dirba žmonės, susiję su profesionaliuoju lietuvių menu: teatro skyriuje dirba aktorės ir teatrologės, muzikos – muzikologės, dailės – dailėtyrininkės, kino – teoretikės, restauravimo – restauratoriai, muzikai, todėl jiems nebuvo sunku persikūnyti į teatro ir muzikos istorijos personažus Olgą Dubeneckienę, Mykolą Bukšą, Unę Babickaitę, kurie konferencijos prelegentams Reginai Lopienei, Zitai Kelmickaitei, Helmutui Šabasevičiui ir Skirmantui Valiuliui oponavo, savo klausimais ir replikomis papildydami teatro, muzikos ir kino paveldui skirtus samprotavimus; prie jų prisidėjo ir šmaikščiai, gyvai su prelegentais bei žiūrovais bendravę Charlie’is Chaplinas ir Albertas Einsteinas.

Kaip konferencijos dekoraciją muziejininkai panaudojo „Scenos vaizdelius“: manekenai, aprengti šio iš atminties dar neišblėsusio Lietuvos folkloro teatro spektaklio drabužiais, tapo skoningu šventės akcentu. Muziejininkams netrūko išmonės ir pašmaikštauti: dvi manekenės po kurio laiko pasirodė esančios gyvos – atsiskyrusios nuo savo „pavidalų“, jos sukėlė smagų žiūrovų juoką. Argi tai ne teatras?

Gyvojo teatro meno muziejus šiandien tęsia profesionaliosios lietuvių kultūros pradininkų sumanymą ir kaip ir anksčiau tikisi didesnės valdžios, visuomenės paramos.

Daiva Šabasevičienė