Filmo nuojauta

Šį šeštadienį Vilniuje prasideda Naujojo rusų kino dienos. Filmai bus rodomi „Skalvijos“ kino centre, tačiau svečiai bei filmai iš Rusijos pasieks ir kitus Lietuvos miestus: susitikimai numatyti Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Ukmergėje, Palangoje, Visagine.

Dienas atidarys Sankt Peterburgo režisieriaus Aleksejaus Učitelio filmas „Kosmoso nuojauta“, 2005 m. apdovanotas Didžiuoju Maskvos tarptautinio kino festivalio prizu. Filmas nukelia į 1957-uosius, tolimą Šiaurės uostą, kuriame susitinka du labai skirtingi personažai.

Aleksejus Učitelis, garsaus rusų dokumentininko Jefimo Učitelio sūnus, savo kino karjerą irgi pradėjo dokumentiniame kine: buvo dokumentinių filmų operatorius ir režisierius. Jis sukūrė kadaise daug diskusijų sukėlusius filmus „Kiek veidų turi diskoteka?“ (1980), „Rokas“ (1988), pirmąkart prabilusius apie jaunąją „perestroikos“ kartą ir jos susižavėjimą roko muzika. 1996 m. sukurtas vaidybinis filmas-debiutas „Žizelės manija“ žymėjo naujojo rusų kino manierizmo pradžią. Didžiausio tarptautinio pripažinimo sulaukė Učitelio biografinis filmas apie paskutiniuosius rusų rašytojo, Nobelio premijos laureato Ivano Bunino gyvenimo metus emigracijoje „Jo žmonos dienoraštis“ (2000) ir „Pasivaikščiojimas“ (2003), tapęs ne vieno šių dienų jaunimo filmo, kad ir „Piter FM“, mėgdžiojimo objektu. Naujausias Učitelio projektas – filmas apie Antrojo pasaulinio karo metais Rusijos šiaurėje veikusi viešnamį jūreiviams užsieniečiams. Jo scenarijų neseniai spausdino žurnalas „Iskusstvo kino“.

Pateikiame kelias režisieriaus mintis apie kiną.

Gyvenu kartu su filmu

Kai kuriu filmą, niekad nesergu. Pabaigęs susergu. Baigęs „Žizelės maniją“ susirgau po kelių mėnesių. Po to, kai gavau „Nikę“ (Rusijos kino akademijos apdovanojimas – red.) už „Jo žmonos dienoraštį“, susirgau po trijų dienų ir išgulėjau pusantro mėnesio. Kaip tai paaiškinti? Nežinau, tačiau man atrodo, kad būtent tą akimirką, kaip prasideda liga, filmas baigiasi.

Nežiūriu savo filmų

Negaliu sau paaiškinti vienos keistenybės. Po to, kai baigiu kurti filmą, padarau pirmąją jo kopiją, jau NIEKAD nebežiūriu to filmo. Nežiūriu ne todėl, kad nenoriu, paprasčiausiai nebegaliu jo žiūrėti.

Aktorius turi būti panašus į savo herojų…

Vienas mano principų – rinktis aktorius ne tik pagal jų profesines savybes. Manau, kad aktorius charakteris turi atitikti filmo herojaus būdą. Tik išorės ir tik aktoriaus meistriškumo dėka ekrane charakterio neapibrėši, reikia sutapimo. Gyvenime aktorius turi būti artimas savo personažui.

Blogas tas režisierius, kuris nesvajoja apie „Oskarą“

Jei režisierius nesitaiko į „Oskarą“, koks jis tada režisierius? Po to, kai „Jo žmonos dienoraštis“ buvo pasiūlytas Geriausio užsienio filmo nominacijai, man labiau paaiškėjo „Oskaro“ technologijos. Šios nominacijos filmai dažniausiai kovoja dėl platinimo Amerikoje, kuris atperka visas filmo gamybos išlaidas. Tiems, kurie patenka į finalinį penketą, siūlomi geri kontraktai Holivude. Filmą šiai nominacijai siūlo valstybė, todėl tai susiję su didžiule reklamine kampanija filmą pagaminusioje šalyje bei masine ataka amerikiečių žurnaluose ir laikraščiuose: tris mėnesius kasdien reikia spausdinti reklamą. Kiekviena kainuoja 12 tūkstančių dolerių. Tokia tvarka.

Kokį kiną mėgstu

Man didžiulį įspūdį padarė trys filmai, deja, sukurti ne pas mus. Tai – Patrice’o Chereau „Intymumas“, Michaelio Haneke’s „Pianistė“ ir Pedro Almodovaro „Pasikalbėk su ja“. Kodėl? Režisieriai rodo visiškai eilinius žmones, minios žmones, bet kiek juose visko daug, kokios audros vyksta jų viduje, kiek daug juose nenuspėjamo, gyvuliško. Pas mus nėra tokio pobūdžio filmų, mes visąlaik stengiamės griebtis kokių nors išorinių efektų. Tai – klaida.

Parengė Kora Ročkienė