Dailė

Dizainas dizainui nelygu...

Pokalbis apie dizaino situaciją Lietuvoje

iliustracija
Paulius Vitkauskas. Projektas „Kudirka“

Rugsėjo 29 d. Vilniaus dailės akademijoje vykusioje konferencijoje „Dizaino inovacijos ir ekonomika Baltijos regiono šalyse“ pristatyti mokymo institucijų, verslo ir pramonės atstovų bendradarbiavimo pavyzdžiai ir aptarta dizaino inovacijų reikšmė. Pranešimus skaitė ir patirtimi dalijosi dizaineriai iš Suomijos, Danijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, Latvijos aukštųjų mokyklų. Apie dizaino situaciją Lietuvoje kalbamės su Grafinio dizaino asociacijos pirmininku VDA profesoriumi Audriumi Klimu.

Elena Černiauskaitė: Konferencijos metu daug kalbėta apie dizaino politiką valstybės mastu, įvairias veiklos strategijas, inovacijų centrus. Tai reikšmingas ir naudingas renginys kuriant Dizaino ir inovacijų centrą Lietuvoje.

Audrius Klimas: Kol kas funkcionuojančio Dizaino ir inovacijų centro Lietuvoje nėra. Jis gali atsirasti tik sukūrus dizainui palankią aplinką. Aišku, pagrindus Dizaino ir inovacijų centrui kurti galima padėti dabar, bet iš tikrųjų tai ilgo laiko klausimas.

E. Č.: Ko reikia, kad toks centras galėtų egzistuoti?

A. K.: Kartą paklausėme Pilies gatvės kavinės padavėjo, kas tai yra dizainas? Jis atsakė, kad tai galbūt kažkas susiję su drabužiais, su mada. Gerai, kad žmogus sieja dizainą su mada ir su drabužiais. Bet ir blogai, jei ir visa kita miglotai sieja tik su tuo. Tai gana tiksliai nusako dizaino būklę Lietuvoje. Žmogus galbūt žino, kas yra dizainas, bet negali tiksliai įvardyti. Kai vartoju žodį dizainas, vartoju plačiąja prasme. Lietuvoje rašo vardas, pavardė ir dizaineris. Normaliame pasaulyje kiekvienas paklaustų, kokios srities tu dizaineris? Ar esi drabužių dizaineris, ar tekstilės, juvelyrikos, grafikos dizaineris, ar architektūrinio dizaino atstovas, ar industrinio? Tai tas pats, kaip parašyti Loreta Bartusevičiūtė, šokėja, – gal ji liaudies šokius šoka, gal breiką, o gal vis dėlto baletą? Tai šokiai, bet skirtingi. Dažnai ir žurnalistai, ir patys dizaineriai nesistengia atskirti. Dizaineris dizaineriui nelygu.

Galima šnekėti apie labai daug dalykų – apie dizaino būklę Lietuvoje, perspektyvas, apie dizaino inovacijų centrą, dizaino propagavimo būdus, apie tai, kad dizainas yra daugiau ekonominė negu meninė sąvoka. Dizainas padeda parduoti. Bet ką? Visoje sistemoje marketingas yra technologija, o dizainas yra kultūra. Koks tai produktas? Dizainas sukuria kiekvienam produktui pridėtinę vertę. Dizainas apsimoka. Nėra taip, kad reikia padaryti gerą dizainą, bet neturime pinigų, todėl darysim blogą dizainą. Vadinasi, gaminsim blogą prekę – blogą baldą, laikrodį, auskarą, logotipą, interjerą. Bet geras dizainas visuomet atsiperka.

E. Č.: Ar Lietuvoje tai suprantama?

A. K.: Galime ieškoti priežasčių, kodėl Lietuvoje to nesupranta arba nepakankamai supranta. Be abejo, Lietuvos industriją, pramonę ir biudžetą formuoja ne dizainas. Svarbiausia yra energetika, tranzitas, vidaus vartojimas. Sakysim, „Achema“ gamina trąšas. Kokio lygio ten dizainas? Tik supakuoti trąšas į didelius maišus. Bet tai – ne plataus vartojimo prekė. Energetika, Ignalinos atominė elektrinė, Mažeikių nafta nieko bendra su dizainu neturi. Todėl atrodo natūralu, kad valdžios vyrai, ekonomistai mano, kad ekonomika tuo ir užsibaigia. Valstybės plėtra į tai orientuota. Tačiau yra ir plataus vartojimo prekių su tam tikru dizainu. Italija gamina 80 proc. visų pasaulio baldų. Ir parduoda. Kodėl? Ne dėl to, kad puiki mediena, labai geras ąžuolas arba laminatas, arba puiki dirbtinė oda. O dėl to, kad geras dizainas. Lietuvoje yra daugybė baldų fabrikų, kurie gamina įvairiausią produkciją. Bet retas pasižymi geru dizainu. Gamyklos dažnai orientuojasi į technologiją. Tačiau technologija be dizaino nieko nereiškia. Galima turėti labai gerų medžiagų ir modernių įrenginių, bet jei bus gaminami prasti produktai, iš jų bus nedaug naudos. Jie, aišku, orientuosis į neišprususių žmonių rinką, į sluoksnius, kurie turi menkiausią perkamąją galią. Jei tie fabrikai nesieks kurti gero dizaino, su kuriuo galėtų išeiti į Europą, jie tik vegetuos. Labai dažnai smulkusis verslas apsiriboja vieno verslininko gyvenimo laiku (maždaug, padarysiu verslą, man užteks). Bet dauguma pramonės įmonių, kurios paremtos dizainu, jau egzistuoja ilgą laiką – kai kurios beveik šimtą metų. Reikia pritaikyti dizaino galimybes, bet lietuviai dizaineriai yra truputį nerangūs ar pritingi, o kartais žvelgia iš dramblio kaulo bokšto: čia jūsų visų toks prastas skonis, nesuprantate, kas yra dizainas, o mes žinome, bet jums nesakysime. Švedijoje buvo panašiai. Prieš kelerius metus atvažiavęs gana žymus švedų dizaineris pradėjo šnekėti apie dizaino propagandą. Ar žmonės Švedijoje žino, kas yra dizainas? Taip, daugelis žino. Bet tam, kad jie sužinotų, labai daug dirbta. Stokholme surengta dizaino laimėjimų ekspozicija, kur sudėti geriausi dizaino pavyzdžiai pradedant nuo pokario metų iki dabar. Na ir kas? Ateidavo trys žmonės per savaitę ar per dieną. Po to atsirado pasišventusių dizainerių, kurie pasižiūrėjo į geltonuosius puslapius, pasirinko įmones, kurioms būtų reikalingas dizainas, ir nuvažiavę į tas gamyklas „plovė smegenis“ – paskaitydavo po 200 paskaitų per metus. Lietuvoje irgi reikėtų tokių akcijų. Kita vertus, daug verslininkų žino, kas yra geras „Armani“ kostiumas arba „Porshe“ automobilis. Tai prabangos prekės, kurios be dizaino neapsieina. Bet jie neįsivaizduoja, kad Lietuvoje taip gali būti. O Lietuvoje gali būti geras dizainas. Žinoma, reikia orientuotis, turėti gerą strategiją. Yra gero lietuviško dizaino, net ne lietuviško, o lietuvių kuriamo užsienyje, pavyzdžių, kurie komerciškai sėkmingi. Tai ne fantastika.

E. Č.: Iš Jūsų kalbų suprantu, kad Lietuvoje dizaino situacija nekokia?

A. K.: Kai paklausiau suomio, kuris skaitė pranešimą apie trijų aukštųjų mokyklų (dizaino, technologijų ir verslo) sintezės projektą, kaip Suomijoje su dizainu, atsakė – prastai. Jeigu jau Suomijoje prastai, tai gal Mėnulyje gerai? Arba Lietuvoje. Visada galima norėti geriau. Iš latvių pranešimo man pasirodė, kad Latvijoje ledai pajudėjo valstybiniu mastu.

E. Č.: Iš Latvijos dailės akademijos Dizaino fakulteto prodekanės doc. Barbaros Abele pranešimo supratau, kad Latvijoje buvo parengtas aiškus projektas.

A. K.: Taip, jie turėjo projektą „Dizainas Latvijoje“, jį parengė dizaino konsultacinė grupė, vadovaujama pasaulyje žymaus dizainerio. Jis turėjo sumanymų, kaip pradėti vykdyti dizaino programas šalyse, kuriose jų nebuvo. Manau, kad Latvijoje tai pavyko, nors iš pradžių daug kas žiūrėjo skeptiškai. Aišku, svarbu iniciatyva. Kalbant apie Dizaino inovacijų centrą, pirmiausiai reikia kalbėti apie dizainui palankios terpės susidarymą – kad atsirastų daugybė idėjų, o tada galima skirstyti, štai čia yra toks labiau tradicinis dizainas, paremtas stilingumu, o čia yra naujoviškas, progresyvus, revoliucingas dizainas. Kol kas Lietuvoje to nėra. Kita vertus, mes nekalbame apie gabius žmones, apie talentus, apie vieną ar kitą dizaino įmonę, kuri pagrįsta dizaino produktais. Be abejo, jų yra Lietuvoje. Čia daugiau kalbame apie tam tikrą dizaino sistemą, tam tikrą struktūrą, galbūt net kažkiek paremtą valstybės iniciatyva, kad pradedant aukštąja mokykla būtų ieškoma ryšių su pramone formuojant programas, kad po studijų jauni žmonės dirbtų pramonėje, kuri naudojasi dizainerių paslaugomis. Kad nebūtų taip, jog atėjo dizaineris į gamyklą, o jam sako gal padėk truputį, bet vis tiek čia tau vietos nėra, nes mes gaminame tokias plokštes ir jas pelningai parduodame.

E. Č.: Ar VDA Dizaino katedra palaiko ryšius su įmonėmis?

A. K.: Yra tie ryšiai; gaila, bet jie užsibaigia diplominių darbų pagaminimu. Baldų fabrikai padeda, gaminiai atrodo kaip tikri, per gynimus visada susilaukia pagyrų. Bet retai patenka į serijinę gamybą. Tai rodo, kad gero ryšio tarp pramonės ir aukštosios mokyklos nėra. Tai viso Lietuvos aukštojo mokslo problema. Kita vertus, pramonė gamina ir parduoda dabar, o aukštoji mokykla turi būti orientuota ir į tai, kas bus rytoj. Galbūt dėl to ir nesusišnekama, nors ir produktai nėra visai profesionalūs – ar studentas, pasimokęs 4 ar 6 metus, gali sukurti gerą produktą? Juk idėja susideda ir iš ekonominių veiksnių – kiek tai kainuos realizuoti, kaip pavyks parduoti, pan. Pats dizainas yra labai išskirtinis ir sudėtingas reiškinys. Negali būti populiaraus ir prasto produkto dizaino prasme.

E. Č.: Kuo užsiima VDA Dizaino katedroje studijas baigę specialistai?

A. K.: Dizainu, be abejo. Tose populiariose srityse – baldų pramonėje, interjero, grafinio dizaino srityse, reklamoje. Poreikis gana didelis. Svarbu, kiek tas poreikis sąmoningas. Ar klientas pasako, aš žinau, kas yra geras dizainas, ir dizaineris iš tikrųjų patiki, kad jisai žino. Bet jis dažniausiai pasako, aš žinau, kas yra geras dizainas, o tu padaryk man ką nors originalaus, bet kad būtų kaip visų. Čia irgi tam tikras problemos aspektas.

E. Č.: Teko susidurti su reiškiniu, kai bet kokią specialybę Dailės akademijoje baigę studentai dirba dizaineriais.

A. K.: Reklamos agentūrose dirba daug tapytojų, skulptorių. Ir kas įdomiausia, labai dažnai į reklamos agentūrą atėjęs, pavyzdžiui, tapytojas, sako: aš nemoku grafinio dizaino programų, nemoku kurti kompiuteriu, bet turiu krūvą idėjų savo galvoje. Ir jį paskiria reklamos direktoriumi. Ateina dizaineris, baigęs Dailės akademiją, o jam sako: tu sėsi prie kompiuterio ir realizuosi tapytojo mintis. Bet niekas nepaklausia, ar dizaineris turi minčių. Nors jis yra ruošiamas kaip kūrybinga asmenybė.

E. Č.: Tampa tiesiog techniniu darbuotoju?

A. K.: Gana ironiška… Aišku, tai nėra taisyklė.

E. Č.: Taigi dizaino pavidalą nulemia viršininko, o ne profesionalaus dizainerio nuomonė?

A. K.: Tai bendrakultūrinė problema. Nesakau, kad taip yra visada ir visur. Labai priklauso nuo žmonių intelekto, kultūros, išsilavinimo. Bet reikia pripažinti, kad iš esmės vizualinė kultūra Lietuvoje yra gana žemo lygio. Pirkėjai visuomet teisūs – [audinio] raštas yra gražus dėl to, kad jo daugiausiai nuperka. Tai byloja apie tam tikrą visuomenės išsilavinimo vizualinėje srityje lygį.

E. Č.: Bet argi specialistai negali paveikti pasiūlos?

A. K.: Tai gamyklų finansinės brandos klausimas. Kai jie atsistos ant kojų, pradės norėti eksperimentuoti, tada ir atsigręš į dizainerius.

E. Č.: O ar institucijų, galinčių „formuoti“ pirkėjo skonį, nėra?

A. K.: Yra profesinės organizacijos – Lietuvos dizainerių sąjunga, Grafinio dizaino asociacija, įsikūrė Kostiumo dizainerių asociacija. Yra tokių visuomeninių organizacijų, kurios galbūt galėtų įtraukti ir tam tikrą švietėjišką veiklą į savo planus.

E. Č.: Pabaigai pakalbėkite apie dizaino ir inovacijų, naujovių santykį.

A. K.: Dizainas labai dažnai remiasi inovacijomis. Buvo daiktas vienoks, po dizaino proceso pasidarė kitoks – naujesnis, aktualesnis, ekologiškesnis, lengviau pagaminamas, gal pigesnis. Bet čia turbūt turėtume kalbėti apie dizaino idėjų naujumą: buvo tradicinio dizaino dalykai, atsirado visiškai naujo dizaino. Dizainas yra labai sintetinis reiškinys – jei nebus naujų technologijų, nebus ir naujo dizaino. Tie dalykai susipynę – dizaineris, dizaino grupė arba dizaino firma yra tik vienas segmentas tame procese. Būtent apie tai reikia kalbėti – kaip panaudojant dizaino galimybes skatinti kitas sritis. Dizaineris tikrai gali būti verslo partneriu, žiūrint ko iš jo pareikalausime – ar tiktai gražios spalvos ir formos, ar šio to daugiau. Dizainas yra ekonominė sąvoka. Sritis, susijusi su gyvenimo būdu, su žmonių įpročiais, žmonių prieraišumu prie vienokių ar kitokių prekių grupių, su žmonių poreikiu – pasirodyti, pasididžiuoti, patenkinti tam tikrus estetinius savo poreikius, kartu jungiant su jų perkamąja galia, sakysim, šiandien važinėji vienokiu automobiliu, galbūt rytoj uždirbsi daug pinigų ir važinėsi visai kitokiu. Bet čia nėra tik daikto grožio reikalas, jis bylos apie daugybę dalykų – pradedant skoniu, baigiant finansinėmis galimybėmis.

E. Č.: Ačiū už pokalbį.