Pamiršti Deleuze’ą

Šiuolaikinė Atėnės Parthenos replika, stovinti „atkurtame“ Partenone Našvilyje, JAV

A. M.: (...) Platonizmo tikslas – išstumti (...) simuliakrą. Man neaišku, kai kalbama apie stebėtojo statusą. „Stebėtojas yra dalis simuliakro, kuris transformuojasi ir deformuojasi priklausomai nuo stebėtojo požiūrio“.

A. S.: Čia kalbama apie sąmoningas deformacijas, daromas, pavyzdžiui, kuriant dideles statulas: jei padarytum jas proporcingas, stovint papėdėje atrodytų, jog galvos per mažos, todėl jos daromos didesnės. Taigi stebėtojo perspektyva įskaičiuojama į patį objektą: objektas deformuojamas, kad įspūdis būtų „teisingas“. Platonui tikra būtų tai, ką gali pamatuoti, nes tai nepriklauso nuo perspektyvos. (...)

A. M.: Pavyzdys įtikinamas, bet labai partikuliarus. O jei imtume ne kokią regioninę, o bendrąją ontologiją?

Baltos lankos, 21/22, Vilnius, 2006, p. 238–239.

Prancūzų filosofui ir menų teoretikui Gilles’iui Deleuze’ui (1925–1995) skirtos „Baltos lankos 21/22“ turi priešistorę – Vilniaus universiteto Greimo centre vykusį Deleuze’o seminarą. Greta poros kitų Deleuze’o tekstų ir Lietuvos filosofų metatekstų leidinyje publikuojamas Nijolės Keršytės išverstas mįslingas veikalo „Prasmės logika“ (1969) skyrius „Platonas ir simuliakras“, jį lydi penkiasdešimties puslapių seminaro diskusija „Deleuze’as, Platonas ir simuliakrai“. Ją skaitant ypač erzina tai, kad raktažodžiai (simuliakras, fantazmas, kopija, imitacija ir kt.) šiame laisvųjų signifikantų rojuje yra kartu ir priešpriešos, ir sinonimai, tarsi seminaro ir leidinio tikslas būtų ne įveikti, bet pratęsti geriausias dialektinio materializmo tradicijas, ne patraukti, bet atstumti potencialius Deleuze’o skaitytojus. Ar įmanoma grąžinti sąvokas į svarumo būklę ir bent apytikriai atspėti, ką Deleuze’as vadino simuliakru? Man, moteriai, „bendroji ontologija“ sunkiai įkandama, bet nesvetima viskas, kas žema, todėl norėdama suprasti Deleuze’ą, kurio teiginių prasmingumu iš anksto tikiu, paieškosiu moters, kūniškos priežasties anapus ženklų paviršiaus. Kitaip sakant, manysiu, kad Deleuze’o kritikos taikiniai – „lingvistinio posūkio“ nesužeistos Platono filosofijos sąvokos – privalėjo būti referentiškos, kad jos nurodė realius daiktus, artefaktus ar pakartotinai materializuojamas normas.

Pasak Deleuze’o, platonizmo nuvertimas turėtų nušviesti platonizmo motyvaciją, o „Idėjų teorijos motyvo reikia ieškoti ten, kur glūdi valia atrinkti, rūšiuoti“. „Sofiste“ Platonas „perskiria į dvi dalis atvaizdų-stabų sritį: viena vertus, kopijos-ikonos, kita vertus, simuliakrai-fantazmai“, atskiria dėl panašumo į Idėją „gerai pagrįstas kopijas ir simuliakrus, kurie visuomet turi trūkumų, nes yra nepanašūs“, o tik sukuria „panašumo efektą“, ir siekia „užtikrinti kopijų triumfą simuliakrų atžvilgiu, išstumti simuliakrus“. Deleuze’ui simuliakras nėra kopijos kopija, nes jo negalima „apibrėžti per santykį su modeliu, primetamu kopijoms, To Paties modeliu, iš kurio išvedamas kopijų panašumas. Jei simuliakras ir turi modelį, tai jo modelis – kitas, t.y. Kito modelis“, tačiau „Kitas nėra vien atvaizdus paveikiantis trūkumas, jis pats pasirodo kaip galimas modelis, supriešintas su geruoju To Paties modeliu“. „Kopija gali būti pavadinta imitacija tiek, kiek ji reprodukuoja modelį, bet kadangi šis imitavimas yra (...) dvasinis ir vidinis, jis yra tikras produkavimas, reguliuojamas esmę sudarančių sąryšių ir proporcijų. (...) Imitacijos apibrėžimas įgauna neigiamą prasmę, vos tik ji pasirodo beesanti vien simuliacija, vos tik ji pritaikoma vien simuliakrui ir žymi vien išorinį, neproduktyvų, gudrybe ar ardymu paremtą panašumo efektą. (...) Platonas patikslina, kaip pasiekiama šio neproduktyvaus efekto: simuliakras suponuoja milžiniškus dydžius, proporcijas bei nuotolius, kurių stebėtojas negali įvaldyti. Kadangi stebėtojas jų nevaldo, jam susidaro panašumo įspūdis (...). Stebėtojas yra dalis paties simuliakro, kuris transformuojasi ir deformuojasi priklausomai nuo stebėtojo požiūrio.“ Apie ką kalba Deleuze’as?

„Valstybėje“ bei „Sofiste“ išdėstytą Platono mimezės teoriją įdomiai interpretuoja Jėnos universiteto lyginamosios vaizdotyros profesorius Lambertas Wiesingas veikale „Platono mimezė ir jos paslėptas kanonas“ (Artifizielle Präsens, Suhrkamp, 2005). Pasak Wiesingo, norint suprasti, kodėl Platonas liepė pamėgdžiojimą išguiti iš valstybės, reikia žinoti, kokiais kanoniniais pamėgdžiojimo pavyzdžiais jis rėmėsi. Nežinant, apie ką Platonas kalba, dalis „Valstybės“ X knygos teiginių atrodo keisti ir beprasmiai. Platonas lyg ir teigia, kad dailininkas tapo kėdę tik dėl to, kad nemoka jos pagaminti, kad stebėtojas atvaizdą palaiko tikru daiktu, kad atpažinti apgaulingus atvaizdus, patikrinti jų panašumą į originalą galima matuojant, skaičiuojant ir sveriant. Lietuviškame Jono Dumčiaus „Valstybės“ vertime ypač stebina vieta, kur Sokrato paklaustas, ar dailininkas „imasi pamėgdžioti kiekvieną gamtoje esantį daiktą, ar tik amatininkų kūrinius“, pašnekovas atsako, jog amatininkų kūrinius. Atrodo, kad Platonas peikia ne atvaizdus, bet amatininkų dirbinių imitacijas, falsifikatus. Ir iš tiesų, į dirbinių imitacijas po šiai dienai žiūrima šnairai, jos daromos tam, kad būtų palaikytos originalu, kiekvienas mieliau turėtų originalų daiktą, o ne imitaciją, kurią atpažinti galima pasitelkus tiksliųjų mokslų metodus, pagaliau imitacijų apgaulingumas yra nusikalstamas ir būtent falsifikuotojai, ne menininkai, persekiojami kiekvienoje teisinėje valstybėje. Vis dėlto Platonas, pasitelkęs falsifikato kritikos kriterijus, kritikuoja būtent atvaizdus (eikon, eidola), kurie nėra imitacijos, bet funkcionuoja kaip imitacijos.

Atrodytų, kad tai turėtų būti kažkokios retos ir ypatingos atvaizdų rūšys, tačiau norint atpažinti Platono mokymą nulėmusius kanoninius atvaizdus, pakanka atkreipti dėmesį į žymiausius jo laikmečio Atėnų meno kūrinius. Vienas jų – tik iš sumažintų romėniškų kopijų žinoma Feidijo Atėnė Parthenos, 438 m. pr. Kr. Akropolio Partenono šventykloje pastatyta 12 metrų aukščio didžiagalvė deivės statula iš aukso ir dramblio kaulo, ant delno laikiusi 2 metrų aukščio Nikę. Senovės graikų kulto atvaizdai, stabai, nebuvo pagalbinės pamaldaus susikaupimo priemonės kaip krikščionybėje, jie ne reprezentavo, o tiesiogine prasme įkūnijo, dirbtinai pristatė dievus. Deivės statula graikams ir buvo pati deivė, jie ją garbino ir jai aukojo. Šiame vaizdavimo ir kulto praktikos kontekste Feidijo Atėnė (kaip ir Dzeusas) tapo maištu ir provokacija, nes skulptorius atmetė reikalaujamą pamėgdžiojimo, kaip imitacijos, principą, pritaikė stabui meninės iliuzijos strategiją ir taip pažeidė stabmeldystę. Šį blogą pamėgdžiojimą, iliuziją, apgaulę Platonas ir siūlė demaskuoti išmatuojant ir apskaičiuojant, nes neketino leisti, kad „autonomiškas“ kūrinys, ne nuosekliai atkuriantis atskiras Idėjos dalis, bet tik sukeliantis bendrą įspūdį, vaizdinį stebėtojo galvoje (nepanašus, sukurtas pagal Kito modelį), įgytų imitacijos, gyvavaizdžio, stabo statusą. „Valstybės“ X knygoje kalbėdamas apie tapybą, Platonas veikiausiai nurodė scenovaizdį: su čia nutapytais daiktais spektaklio aktoriai ir žiūrovai turėjo elgtis kaip su tikrais daiktais, vadinasi, iliuzinis atvaizdas pretendavo būti imitacija, kopija. Tokių pretenzijų neturėjo vazų tapyba – jos stebėtojas neprivalėjo manyti, kad čia pavaizduoti kūnai yra tikri, esantys čia ir dabar.

„Sofiste“ Platonas aiškiai apibrėžė skirtumą tarp imitacijos ir vaizdavimo, atskyręs du pamėgdžiojimo būdus: mimesis eikastike ir mimesis phantastike – gyvavaizdį, imitaciją, ikoną ir fantazmą, t.y., atvaizdą, kuris nėra pagrįstai panašus, o tik toks atrodo. Pasak Wiesingo, Platonas nesmerkęs mimesis phantastike, dailei svarbaus pamėgdžiojimo būdo, jis kritikavęs tik atvaizdus, drįsusius varžytis su imitacijomis.

Taigi turime Platono ikoną ir fantazmą bei Deleuze’o kopiją-ikoną ir simuliakrą-fantazmą. Ikona esą imituoja Idėją, tiksliai reprodukuoja modelį, tačiau Platono teorijos kontekste šie kriterijai labiau tinka ne atvaizdams, o amatininkų dirbiniams. Imituoti idėją, t.y. mėgdžioti amatininkų darbą, dailininkui prireikia tuomet, kai jis kuria dievų atvaizdus – stabus. Deivės pavidalo idėja jos imitatoriui prieinama dėl to, kad Dzeuso palieptas Hefaistas pirmąją moterį, Pandorą, apdairiai nulipdė pagal deivių provaizdį. Deivės atvaizdas, ikona, tėra kuo tikslesnė moters kūno imitacija, o teisingasis pamėgdžiojimas susijęs su nykoka atspaudų, vaško išliejų, natūralistinių muliažų praktika. Tą teigia ir Deleuze’o seminare dalyvavęs Arūnas Sverdiolas: „Kopija yra atspaudas: imi substratą ir jame atspaudi. Čia išvis nėra vidaus, visi ryšiai, kokie gali būti, tik išoriniai. Kopijavimo logika remiasi išore, o vidų išranda, kad patvirtintų, kaip notaras, jog kopija reikia tikėti, ji identiška originalui.“ Idėjos dėka deivės ikona tampa jos antrininku, gyvavaizdžiu, įgaliotuoju atstovu, arba, kaip sako Deleuze’as, gerai pagrįstu pretendentu.

Platono fantazmas – tai dailininko vaizduotė ir įgūdžiai, gebėjimas sukurti panašumo į Idėją efektą. Fantazmas nuo ikonos skiriasi tuo, kad yra neišvengiamai susijęs su stebėtojo žiūros tašku, o ikonos, t.y. imitacijos, panašios į provaizdį iš visų pusių, jas net galima paliesti ar apkabinti. Atėnės grožis ir didybė žavėjo tik stovinčius jos papėdėje, sumažintos didžiagalvės statulos kartotės atrodo keistos ir juokingos. Kai menininko vaizduotės ir įgūdžių rezultatas pretenduoja į ikonos statusą, nėra gerai, nes tuomet jau nedaug betrūksta iki paties menininko sudievinimo. Regis, Platonas buvo aiškiaregys, numatęs avangardistų ambicijų mastą. Ar jis ropštėsi Partenono palubėn, kad pamatytų, kaip prakilni deivė virsta pasigailėtinu monstru?

Sąvoka kopija-ikona Deleuze’as apibūdina ir Platono mimesis eikastike, ir platoniškąjį filosofinės reprezentacijos modelį, kuris esąs „Tas Pats ta prasme, kuria Platonas sako, kad Teisingumas yra ne kas kita kaip tai, kas teisinga“. Nuversti platonizmą reiškia padaryti perversmą reprezentacijos pasaulyje, „priversti iškilti simuliakrus, teigti jų teisę [būti] tarp ikonų arba kopijų. (...) Simuliakras nėra degradavusi kopija, jame glūdi pozityvi galia, neigianti ir originalą, ir kopiją, ir modelį, ir reprodukciją.“ Tačiau Deleuze’o simuliakras-fantazmas nėra tapatus Platono mimesis phantastike, tai ne (tik) spekuliatyvus meninis vaizdas. Simuliakras, deja, nėra ir tas atvejis, kai fantazmas veržiasi užimti imitacijos arba kopijos-ikonos vietą, kai jis lyg stabas nori būti laikomas tikru, – tai pagal Deleuze’ą būtų falsifikacija, kopijos kopija arba imitacijos imitacija. Tai kas pagaliau yra tas simuliakras? Veikiausiai kažkas dirbtinis, kuris taip gerai pakeičia tikrą, kad tikras tampa ne tik nebereikalingas, bet ir iš esmės neįmanomas. Simuliakrai įsigali visose žmonių mąstymo ir veiklos srityse: „Modernybė apibrėžiama simuliakro galia.“

Gal jau laikas „užmiršti Deleuze’ą“? Pasaulis prigrūstas degradavusių kopijų. Situacionistų vadas Guy Debord’as, iškoneveikęs spektaklio visuomenę (žr.: Guy Debord, Spektaklio visuomenė, kitos knygos, 2006), apsiverstų kape, išvydęs nūdienį stabmeldystės triumfą. Antai šiandien net vaikai žino, kad popkultūros „žvaigždės“ netikros, padarytos (kaip jos daromos, rodo televizija), bet daugelis vis tiek jų geidžia, jas garbina ir joms aukoja – vartodami jų produkciją, informaciją apie jas ir jų reklamuojamas prekes.

Kartą Hannah Arendt taip išsamiai studentams dėstė totalitarizmo ištakas, kad vienas jų neištvėręs paklausė, ar ji pagaliau esanti už, ar prieš tą totalitarizmą. Deleuze’as rašo: „Tyrinėdamas simuliakrą ir sustodamas ties jo bedugne, vienu nušvitimo akimirksniu Platonas atranda, kad jis nėra tiesiog neteisinga kopija, bet kad jis kvestionuoja pačias kopijos (...) ir modelio sąvokas“ ir taip pats nurodo platonizmo nuvertimo kryptį. Ar Deleuze’as taip pat nurodė begėdiškai iškilusių simuliakrų nuvertimo kryptį?