Teatras

Kritikas turėtų būti teatro advokatas

Pokalbis su Kanados teatro kritiku Hervé Guay

Goda Dapšytė

Šiųmetinių „Sirenų“ metu vyko tarptautinis jaunųjų teatro kritikų seminaras „Kaip pritaikyti recenziją konkrečiai žiniasklaidos priemonei“. Seminarą rengė Tarptautinė teatro kritikų asociacija kartu su Scenos meno kūrėjų asociacija. Seminarui, kuriame dalyvavo 10 jaunųjų teatro kritikų iš Lietuvos, Rumunijos, Vengrijos, Slovakijos, Portugalijos ir Serbijos, vadovavo Monrealio (Kanada) dienraščio „Le Devoir“ teatro kritikas ir Monrealio universitetų dėstytojas Hervé Guay.

Ką reiškia būti teatro kritiku Monrealyje?

Dirbu dienraštyje „Le Devoir“, ir toks darbas reikalauja didelės atsakomybės, nes turime nedaug teatro kritikų. Iš viso mūsų apie dvidešimt, o pagrindiniuose dienraščiuose dirba tik 5 ar 6. Pirmiausia esame atsakingi prieš savo skaitytojus ir teatro visuomenę. Taip pat turime nepamiršti, kad nuo mūsų priklauso ir tai, kokias valstybės ar municipaliteto subsidijas gaus menininkai.

Kas, Jūsų nuomone, svarbiau Kanados teatro kritikams: informuoti, pateikti nuomonę, įtikinti skaitytoją?

Manau, kad tenka visa tai derinti. Turime pristatyti ne tik konkretų spektaklį, bet ir visą teatro repertuarą, kuris pas mus nėra toks žinomas kaip Europoje. Tai ypač svarbu, nes klasikinė kultūra Kanadoje nėra labai populiari, o klasikinės pjesės mūsų teatruose statomos nedažnai. Taip yra ne todėl, kad kanadiečiai nelaikytų klasikos savo tradicijos dalimi, o todėl, kad pati tradicija nėra tokia svarbi mūsų kultūroje. Garbinama tai, kas nauja, naujas žodis atrodo svarbesnis.

Mūsų kritikams taip pat labai svarbu rašyti įdomiai ir atitikti skaitytojų poreikius. Tačiau svarbiausia – kalbėti apie spektaklį. Žmogus jau taip sutvertas, kad turi savo nuomonę visais gyvenimo klausimais. Teatro kritikai taip pat turi savo nuomonę, tačiau ją išreikšti reikia itin protingai ir apdairiai. Kita vertus, manau, kad kritikas turėtų būti teatro advokatas. Jis turėtų parodyti, koks svarbus teatras mūsų visuomenei, paaiškinti, kuo teatras, kaip meno rūšis, yra patrauklus. Šiaurės Amerikoje itin svarbu išaiškinti skaitytojams, kad teatras nėra praeities reliktas, kad su juo siejama mūsų ateitis ir kad teatras nėra toks bukas kaip populiarusis kinas, televizija ar kompiuteriniai žaidimai. Šiaurės Amerikoje nėra tradicijos eiti į teatrą pamatyti naujo pastatymo, tai nelaikoma savaimine vertybe. Teatras, deja, nėra toks svarbus kaip kompiuteriniai žaidimai ar kiti laisvalaikio užsiėmimai.

Asmeniškai man teatre svarbiausia kompleksiškumas ir aktualumas. Gyvename kompleksiškame pasaulyje, todėl teatras pasaulį turėtų rodyti kompleksiškai. Jei teatras to nesugeba padaryti, mano pareiga apie tai papasakoti ir skaitytojui.

Taigi Jūs publikos akiračio plėtimą matote kaip vieną iš kritikos tikslų. Ar Kanadoje egzistuoja kritiniai anonsai (preview)?

Taip, tai ypač svarbu Šiaurės Amerikoje, kur kultūra dažnai painiojama su komercija. Populiariąją kultūrą taip pat reikia gerbti, nes kai kurie žmonės nori tiesiog pasilinksminti ir tai nėra blogai. Juk gerai parengta pramoga taip pat vertybė. Tačiau kartu mes, kritikai, stengiamės paruošti publiką sudėtingesniam kūriniui. Turime pasirūpinti, kad atotrūkis tarp rimtojo meno ir vadinamosios „paprastos“ publikos nevirstų bedugne. Prisiminkime, kas atsitiko su vizualiaisiais menais: anksčiau dailė buvo visiems prieinama meno forma, o šiuolaikinis menas tapo suprantamas ir įdomus tik siaurai grupei. Manau, kad teatras neturėtų pasukti tuo keliu.

Teatras yra menas, skirtas publikai, ir jei ryšys su ja nėra stiprus, teatras taip pat kai ko netenka. Esu kilęs iš darbininkų klasės šeimos ir žinau, kad kultūrinis ugdymas užtrunka gana ilgai. Žiūrovas neturėtų gėdytis, kad informaciją apie meno kūrinį gavo iš laikraščių, radijo ar televizijos laidų. Dalis teatro kritikos yra tiesiogiai su tuo susijusi.

Vedate jau ne pirmą jaunųjų kritikų seminarą. Kodėl ėmėtės šios veiklos, ką Jums tai reiškia?

Tvirtai tikiu, kad teatro kritika reikalinga. Kvebeke tai jaunų žmonių profesija, aš esu vienas iš vyriausių. Žinoma, teatrui reikia praėjusių laikų atminties, o kartu ir vyresniosios kartos kritikų. Tačiau ši profesija labai varginanti, kritikų darbo diena išsitęsia iki vėlyvo vakaro. Kol jaunas, esi pilnas energijos ir to nepaprasto entuziazmo, kuris taip reikalingas teatrui. Europoje garbinama patirtis ir konteksto išmanymas. Tačiau teatras yra gyvas veiksmas, ir jaunas žmogus tą veiksmą junta daug geriau.

Siekiant publikai pateikti kuo platesnį nuomonių spektrą, reikalingi visų kartų kritikai. Jaunieji kritikai yra svarbūs, nes turi lydėti savo kartos režisierius ir aktorius. Galime apsimesti, kad visi esame universalaus proto, tačiau iš tikrųjų daug geriau suprantame savo kartos žmones. Jei jums pasiseks, 10–15 metų nagrinėsite vienos kartos menininkų kūrybą, o po to ateis nauja karta ir užims savo vietą.

Kaip praėjo jaunųjų teatro kritikų seminaras Vilniuje, kaip jį apibūdintumėte?

Manau, labai naudingai. Išbandėme naują seminaro dalyvių sudėties formulę: pusė buvo lietuviai, o kita – atvykėliai iš įvairių šalių. Manau, Lietuvoje įsitikinome, kad ši formulė tinkama, nes lietuviai tikrai labai įsitraukė į seminaro darbą. Puiku, kad jie galėjo mus lydėti atrandant lietuvių teatrą. Juk pasižiūrėjęs vos kelis vienoje ar kitoje šalyje sukurtus spektaklius dar nežinai, ką reiškia, kai gerai vaidina tos šalies aktoriai. Aš tuo netikiu. Lietuviai geriausiai pažįsta savo teatrą ir gali po truputį supažindinti mane su savo kultūra. Manau, kad visada vertėtų kiek nepasitikėti žmogumi, kuris pirmą kartą žiūri į žemėlapį ir bando surasti teisingą kelią. Tai nereiškia, kad reikia atsižadėti savo nuomonės, tiesiog kultūra yra labai sudėtingas reiškinys. Kai kalbama apie tarptautinį teatrą, reikia būti be galo apdairiam, nes visada lieka klaidingos interpretacijos galimybė. Tokių pavyzdžių, kai kitos kultūros „perskaitymas“ buvo visiškai klaidingas, teatro istorijoje yra nemažai, prisiminkime kad ir Artaud.

Negaliu nepaklausti, kokie jūsų įspūdžiai po festivalyje pristatytos lietuvių teatro programos?

Turėjau galimybę pamatyti nemažai lietuviškų spektaklių ir jie buvo labai skirtingi: nuo to, ką pavadinčiau daugiau tradiciniu teatru, iki šiek tiek eksperimentinių projektų.

Mane nustebino du dalykai: manau, kad jūsų teatras vis dar labai stipriai remiasi kalba ir kažkodėl jūsų aktoriai kalba itin garsiai. Nenoriu būti nemandagus, bet mane nustebino šaukimas. Nors tai, žinoma, ganėtinai paviršutiniškas komentaras. Be to, didelį įspūdį man padarė aktorių darbas. Manau, kad Kristiano Smedso spektaklyje vaidinusi Aldona Bendoriūtė yra tiesiog lobis. Be to, ir toliau žaviuosi Oskaro Koršunovo darbais. Taigi parsivešiu gana gerus įspūdžius, nors suprantu, kad tai ne geriausi šio festivalio metai. Kaip patyręs kritikas esu prie to pratęs, be to, ne tokie įdomūs spektakliai padeda mums labiau įvertinti geruosius. Manau, kad šiame festivalyje išvydau nemažai įdomių spektaklių, dėl kurių vertėjo čia atvykti.

Dėkoju už pokalbį.