„Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ byla

Šostakovičiaus operos premjeros ėmėsi Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras V. Jaručio nuotr.

2006 m. minimos kompozitoriaus D. Šostakovičiaus gimimo 100-osios metinės. Vilniaus kongresų rūmuose šią datą Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir maestro Gintaras Rinkevičius sutiko drauge su Lietuvos, Rusijos ir Latvijos muzikantais, atlikdami koncertinį kompozitoriaus operos „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ pastatymą. Rugsėjo 29 d. ši opera Lietuvoje nuskambėjo pirmą kartą.

Akivaizdu, kad daugiau nei prieš 70 metų sukurta partitūra ir šiandien savo turiniu tokia pat aktuali. Galima pasakyti, kad klausydamiesi operoje skambančios muzikos girdime tokį pat šiuolaikišką D. Šostakovičių. Siužeto universalumas, užkoduotas prieš kone pusantro šimto metų sukurtoje Nikolajaus Leskovo apysakoje apie tolimą Rusijos užkampį ir vietinio pirklio šeimos tragediją, sulydytas su kompozitoriaus muzikine kalba, nė kiek nepraranda stiprios meninės įtaigos ir emocinės įtampos.

Šioje operoje atsiskleidžia visa D. Šostakovičiaus kūrybinės fantazijos paletė nuo nuoširdžios lyrikos, nuolat balansuojančios ties lengvos satyros riba, iki gniuždančio grotesko, sugebančio ir tamsiausiose vietose šiepti dantis. Akivaizdu, kad operos gilumoje slypintis pasibaisėjimas žmonių sužvėrėjimu tapo tikra „bomba“ XX a. 4-ajame dešimtmetyje, sukėlusia ant kojų stalinistinį režimą.

Operos partitūra buvo baigta 1932 m. gruodžio 17 d., tačiau naujojo spektaklio repeticijos Maskvos V. Nemirovičiaus-Dančenkos muzikiniame teatre prasidėjo dar spalį. Naują operą pradėjo rengti ir Sankt Peterburgo operos teatras. Premjera abiejuose miestuose įvyko beveik tuo pačiu metu – 1934 m. sausio 22 d. Sankt Peterburge ir 24 d. – Maskvoje. Reakcija po operos pastatymo buvo vienareikšmė, ji sukėlė Stalino pyktį ir lėmė represijas kompozitoriaus atžvilgiu. Vis dėlto po premjeros ir jau išleisto libreto bei klavyro D. Šostakovičius sumanė kai ką pakeisti. 1955–1963 m. kompozitorius radikaliai perdarė tekstą ir muziką, o 1965 m. leidykla „Muzika“ publikavo antrąją kūrinio, pavadinto „Katerina Izmailova“, redakciją.

Dirigentas Mstislavas Rostropovičius 8-ame dešimtmetyje aptiko kompozitoriaus operos rankraštį ir inicijavo originaliosios, 1932 metų, kūrinio versijos įrašą EMI studijoje, o po metų (1979 m.) Hamburgo leidykla „Hans Sikorski“ publikavo rankraščio fotokopiją.

Tad šiandien turime dvi D. Šostakovičiaus operos versijas – 1932 ir 1955–1963 metų, be to, Maskvos ir Sankt Peterburgo teatruose išliko operos premjeros laikotarpio liudininkų: Maskvoje – darbinis operos klavyras, Sankt Peterburgo teatro bibliotekoje saugoma režisieriaus N. Šulgino naudota darbinė partitūra. Palyginus šiuos kūrinio dokumentus, akivaizdi redagavimo tendencija – kiek įmanoma mažinti ir švelninti ar net visiškai išimti šiurkščius, aštrius ir šokiruojančius operos momentus.

Pats kompozitorius gyvenimo pabaigoje vienintele teisinga ir išbaigta laikė antrąją redakciją, kurioje, pavyzdžiui, buvo atsisakyta įvairių instrumentinių efektų – kai kuriose vietose išbraukti trombonų glissando, maksimaliai sušvelninti groteskiniai operos epizodai ir pan. Tačiau muzikos kritikai teigia, kad tokiai kompozitoriaus nuomonei galėjo daryti įtakos jo patirta valdžios nemalonė ir Stalino diktatūra, po kurių sekė ir griežta paties D. Šostakovičiaus savicenzūra, nes dar jauno, stalinistinio režimo nepalaužto kūrėjo laiškuose susiduriame su visiškai priešinga D. Šostakovičiaus pozicija – siekiu apginti satyros ir grotesko sklidiną muzikos kūrinio idėją maestro ir orkestrantų diskusijose per repeticijas 4-ajame dešimtmetyje.

Sudėtinga spręsti, kuris D. Šostakovičius šiandien yra tikras ir kuri operos redakcija – „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ ar „Katerina Izmailova“ – atskleidžia tikrąją kompozitoriaus kūrybinę valią. D. Šostakovičiaus operos vertinimai nuo pat pasirodymo be galo įvairūs – I. Stravinskis jos primityvų realizmą apibūdino kaip „apgailėtinai provincialų“, R. Taruskinas operą dėl seksualinio turinio išvadino tiesiog „pornografine“ ir dar kritikavo kaip „genocido pateisinimą“, D. Žitomirskio nuomone, tai „primityvi satyra“, nors jos paskutinioji scena (katorgininkų paveikslas) vis dėlto išsiskiria „neįtikėtina jėga“.

Minint kompozitoriaus jubiliejų, iš D. Šostakovičiaus simfonijų ar kitų sceninių veikalų pasirinkta būtent ši partitūra, pirmoji operos redakcija. Į lietuvišką akademinės muzikos sceną „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ įžengė nė kiek nesušvelninta, nenugludintais kampais, tokia pat ironiška ir groteskiška, kokia po 1934 m. premjeros kaip reikiant supykdė Staliną.