Kinas

Be traukulių

rodo TV

iliustracija
"Nepakenčiamas žiaurumas"

Vieną didžiausių psichologinių tyrimų apie televizijos įtaką mūsų protui 10-ojo dešimtmečio pradžioje atlikę amerikiečiai Robertas Kubey ir Mahaly Csikszentmihaly nustatė, kad žiūrėdami televiziją žmonės atsipalaiduoja, jų protinis aktyvumas yra žemesnis. Išjungus televizorių, atsipalaidavimas bematant dingsta, bet sumažėjęs protinis aktyvumas išlieka. Kiekvienam mūsų yra tekę pastebėti, kad televizijos žiūrėjimas žmogų paverčia pasyviu, sugeria energiją, sukelia išsekimą. Atsitraukus nuo televizoriaus, daug sunkiau pavyksta susikoncentruoti. Kai kas lygina pripratimą prie televizoriaus su priklausomybe nuo narkotikų. Žinoma, televizija gali mokyti, linksminti, pateikti įdomios informacijos (deja, neturiu omenyje lietuviškų televizijų), tačiau ji tampa rimta ekonomiškai išsivysčiusių šalių problema: statistiškai vienas gyventojas skiria televizijai tris valandas per dieną. Tai daugiau nei bet kuriam kitam veiksmui, išskyrus darbą ir miegą. Tokiu intensyvumu žiūrint televizorių visą gyvenimą, 75 metų žmogus prie televizoriaus praleistų net devynerius gyvenimo metus. Kartu su neigiamu poveikiu protinei veiklai televizija kelia ir kitų grėsmių – stipri pulsuojanti šviesa ir ryškios spalvos gali sukelti traukulius. Ypač jautriai į panašius dirgiklius reaguoja mergaitės ir moterys nuo 7 iki 20 metų. Tačiau galiu ir pradžiuginti: tyrimai parodė, kad daug mažiau laiko prie televizoriaus praleidžia protingesni ir geriau išsilavinę žmonės. Yra net receptų, kaip to pasiekti. Jei jaučiate, kad pernelyg daug laiko skiriate televizijai, kelias dienas užsirašinėkite visas pasižiūrėtas laidas, o tada prisipažinkite, ar viskas, ką žiūrėjote, tikrai buvo vertinga. Gerai veikia ir sąrašas darbų, kuriuos galėtumėte nuveikti, ar pramogų, kurioms skirtumėte laiką, paprastai praleidžiamą prie televizoriaus. Pavyzdžiui, užsirašyti į baseiną, susitikti su draugais, ilgiau vaikščioti su šunimi, skaityti knygas. Galimybių rinktis turi kiekvienas. Veiksmingas būdas yra išjungti televizorių, jei po dešimties laidos minučių supranti, kad ji tau neįdomi. Taip pat galima nuspręsti, kiek laiko skirsi televizijai, ir nustatyti žadintuvą, kad jis skambėtų terminui pasibaigus. Jokiu būdu negalima žiūrėti visko, kas pasitaiko, būtina planuoti iš anksto, ką žiūrėsi. Svarbu turėti namuose tik vieną televizorių ir pastatyti jį tokioje vietoje, kuri mažiausiai tinka patogiai žiūrėti televizorių.

Po šios rimtos, LTV orų mergaičių monologus primenančios įžangos turiu pasakyti, kad JAV kartais rengiamos akcijos "Savaitė be televizoriaus". Pasirodo, tokia savaitė gali sukelti abstinentinį sindromą, t.y. susierzinimą ir agresiją. Kad nebūtume agresyvūs gražiausią vasaros mėnesį, pasiūlysiu kelis filmus. Be abejo, prie tokių priskirtinas brolių Coenų "Nepakenčiamas žiaurumas" (TV3, rugpjūčio 6 d. 20.15). Dauguma mano kolegų dėl šio filmo keikė brolius Coenus išsijuosę, bet manęs jis nesuerzino – tai grynas pramoginis kūrinys, pasižymintis puikiu tempu, gerais dialogais, juokingais gegais, ironija ir humoru, bet pirmiausia tiksliau parašytais ir groteskiškai George’o Clooney bei Catherinos Zeta-Jones suvaidintais pagrindiniais personažais. Filmas pasakoja apie advokatą – skyrybų bylų žvaigždę Mailzą, kuriam viskas klojasi puikiai, kol jis nesutinka savęs vertos priešininkės – vedybų avantiūristės Merilyn.

Net ir kurdami pramoginį filmą, Coenai neatsisako pasišaipyti iš saldžių holivudinių melodramų ar teisminių dramų, kuriose nugali ne argumentai ir faktai, o advokato sugebėjimas įtikinti, sužavėti prisiekusiuosius, neatsisako ir patyrinėti žanro istorijos, todėl filmo atmosfera primins tą, kurią taip mėgsta senų gerų Howardo Hawkso ir Billy Wilderio komedijų gerbėjai.

Neliks nuvilti ir ispano Antonio Banderaso gerbėjai. LNK (6 d. 00.05) primins pirmą tikrą amerikietišką pasisekimą aktoriui atnešusį filmą – 1992 m. sukurtą Jonathano Demme "Filadelfiją". Šio filmo tema kėlė kontroversijas, juolab kad "Filadelfija" pasakoja apie advokatą, kuris buvo atleistas iš darbo vien už tai, kad susirgo AIDS. Be abejo, filmo centre atsidūrė Tomo Hankso kuriamas advokatas, tačiau Banderaso suvaidintas jo lyriškas, mirštantis meilužis Migelis padėjo geriau atskleisti advokato asmeninę dramą.

Visai kitoks Banderasas 1999 m. Johno McTiernano filme "Tryliktas karys" (TV3, 30 d. 20.15). Tai vienas tų retų Holivudo "blokbasterių", kurie gali sudominti ir intelektualinės veiklos dar neatsisakiusius žmones. Veiksmas nukelia į X amžių. Jaunas ir turtingas arabas Achmedas turi problemų – jis susidomėjo ne ta moterimi. Už bausmę jį išsiunčia su diplomatine misija kuo toliau nuo Bagdado. Kelionėje Achmedas sutinka dvylika paslaptingų karių. Tai – vikingai, kurie turi susikauti su jų žemę niokojančia kanibalų gentimi. Režisierius norėjo, kad Banderasas atrodytų šalia vikingų kaip žaisliukas, talismanas, todėl vikingų vaidmenims ieškojo aukštų skandinavų aktorių (ne žemesnio kaip 190 cm ūgio). Filme skamba norvegų ir lotynų kalbos. Pasak Michaelo Crichtono, kurio knyga tapo filmo pagrindu, taip siekta autentiškumo efekto.

Lietuviai mėgsta pasakas apie Tibetą, todėl, manau, nereikia net agituoti prisiminti Jeano-Jacques’o Annaud filmo "Septyneri metai Tibete" (LNK, 30 d. 21.35). Jo kūrėjai pasinaudojo austrų alpinisto Henricho Harrerio dienoraščiais. Harreris (Brad Pitt) 1939-ųjų rudenį kartu su savo draugu Peteriu (David Thewlis) išsirengė į Himalajus turėdami tikslą – užkariauti vieną aukščiausių viršūnių. Tačiau netrukus kilo karas, ir du draugai atsidūrė britų karo belaisvių stovykloje. Pabėgę iš ten, po sunkios kelionės jie pasiekė Tibeto sostinę Lhasą. Čia Hammeris tapo tada dar visai jauno Dalai Lamos mokytoju ir patarėju, mokė jį ne tik anglų kalbos, geografijos, bet ir suprasti Vakarų kultūrą. Septyneri Tibete praleisti metai ir susižavėjimas budizmu visiškai pakeitė filmo herojų ir jo gyvenimą.

"Septyneri metai Tibete" sulaukė netikėtų kliūčių – Kinija išsigando, kad filmas šlovins Dalai Lamą ir neleido filmuoti Tibete, todėl jis buvo kuriamas Anduose. Prasidėjus filmavimui, buvo paskelbti dokumentai, kad Harreris 1933 m. įstojo į nacių partiją, o 1939-aisiais tapo SS nariu. Tačiau Annaud tvirtino, kad žinia apie herojaus praeitį tik sustiprino filmo ištarmę, nes tai pirmiausia pasakojimas apie savęs, vidinės harmonijos atradimą.

Paskutinis vasaros mėnuo kupinas įvairiausių pažadų sau ir kitiems. Tegu jie išsipildo.

Jūsų – Jonas Ūbis