Kinas

Nevasariniai filmai

nauji filmai

iliustracija
"Būti Stenliu Kubriku"

Rugpjūtį kino teatruose pasirodys ir ne visai vasariniai filmai. Skubame atkreipti malonių skaitytojų dėmesį į du iš jų – Briano W. Cooko "Būti Stenliu Kubriku" ir Aleksandro Rogožkino "Sibiro tranzitą". Pirmąjį nuo rugpjūčio 18 d. rodys tik "Skalvija", antrasis pradedamas rodyti didžiuosiuose kino teatruose jau rugpjūčio 4 dieną.

"Būti Stenliu Kubriku"

Johnas Malkovichius garsėja kaip darboholikas, todėl jis beveik neišnyksta iš kino ar televizijos ekrano. Britų komedijoje "Būti Stenliu Kubriku" jis suvaidino autentišką personažą – Alaną Conway’ų, kuris vienu metu Londone sėkmingai prisistatydavo "2001-ųjų kosminės odisėjos" autoriumi. Pateikiame žurnale "Film" išspausdinto interviu su aktoriumi fragmentus.

Didžiulio populiarumo Jūs sulaukėte 10-ajame dešimtmetyje. Ar sentimentaliai prisimenate savo ankstyvuosius filmus?

Nebent 1984 m. Rolando Joffé filmą "Mirties laukai". Tai buvo pirmas svarbus filmas, kuriame vaidinau. Iš esmės mano gyvenimą pakeitė ir 1990 m. sukurtas Bernardo Bertolucci filmas "Po dangaus stogu". Filmuojant jį susipažinau su moterimi, režisieriaus asistente, su ja dabar auginame du vaikus. Tai reiškė vieno mano gyvenimo etapo pabaigą ir kito pradžią. Beje, turėjau vaidinti visai ne aš. Bernardo norėjo pakviesti Williamą Hurtą, bet tada jo draugė laukėsi vaiko ir jis negalėjo priimti pasiūlymo. Neabejoju, kad jis būtų suvaidinęs puikiai, geriau už mane.

Žiūrovai ir kritikai "Po dangaus stogu" sutiko gana šaltai.

Tai buvo pirmasis Bertolucci filmas po "Oskarais" apdovanoto "Paskutinio imperatoriaus". Visi laukė superfilmo. Tačiau aš labai vertinu "Po dangaus stogu" ir manau, kad iš tikrųjų visai nesvarbu, ar žmonės kažką mėgsta, ar ne. Kadaise jiems nepatiko "Pilietis Keinas", "Anglas ligonis" jiems pradėjo patikti tik praėjus keleriems metams po premjeros… Taip jau būna. 1996 m. nusifilmavau Stepheno Frearso filme "Merė Reili". Žmonės tada nenorėjo priimti naujo Julios Roberts įvaizdžio, aš taip pat prie jos netikau. Manau, kad tai puikus filmas, bet jis kainavo 50 milijonų dolerių, o JAV žiūrovams nepatiko, kad Julia nesišypso. Niekuo negaliu padėti.

Jūs dažnai dirbate Europoje, filmuojatės senųjų meistrų filmuose – Michelangelo Antonioni, Manuelio de Oliveiros, eksperimentuotojų, kad ir Raoulio Ruizo…

Mėgstu jų darbo būdą, man patinka jie kaip žmonės. Darbas su tokiais režisieriais kaip Michelangelo ar Manuelis man yra tarsi ryšys su kinu, kuris 10–15 metų jau nebeegzistuoja. Dabar viskas turi būti daroma labai greitai, turi būti "kieta". O tie senieji meistrai kuria filmus, tarsi vis dar gyventų praeityje.

Ar tai ne rizika – vaidinti mažuose europietiškuose filmuose?

Tai ne rizika, tai – laisvė. Suprantu tų veiksmų finansinį aspektą. Jei nori suvaidinti mažame meniškame filme, privalai savo sąskaitoje turėti komercinę sėkmę, kuria užsidirbsi savo išsvajotam kūriniui. Todėl dalyvauju Holivudo filmuose, kad paskui daryčiau tai, ką noriu.

Jūs dažnai vaidinate pradedančiųjų režisierių filmuose. Ar taip bandote jiems padėti?

Nelaikau to socialine veikla. Mačiau daug patyrusių kūrėjų, kurie yra labai prasti režisieriai, ir labai gerų režisierių debiutantų. Skaitau scenarijų, klausausi, ką jauni menininkai nori pasakyti, paskui sutinku arba nesutinku vaidinti. Tai – ne labdaros rūšis. Jei pas mane atvažiuos jaunuolis su siaubingu scenarijumi, aš atsisakysiu.

"Būti Stenliu Kubriku" prototipas Alanas Conway mirė neseniai, tad yra daug medžiagos, kuria buvo galima pasiremti kuriant vaidmenį.

O taip, Conway yra populiaresnis už Klimtą (Malkovichius suvaidino garsųjį austrų tapytoją Raoulio Ruizo filme "Klimtas" – red.), nes pasirodė televizijoje, o juk dabar svarbu tik tai. Tai padaro tave garsenybe. Niekad pats nebuvau jo sutikęs. Tiesą sakant, juk ne jį norėjome parodyti filme. Jis buvo vienas iš tų pilkų Londono tipų, vilkinčių lietpalčiais, kalbančių plonu balseliu. Turėjome jį šiek tiek paspalvinti. Tai nėra filmas apie konkretų žmogų, greičiau filmas apie garsių žmonių imitavimo reiškinį. Beje, Conway taip pat nieko nežinojo apie Kubricką. Juo apsimesdamas jis vadovavosi savo fantazija.

Prieš ketverius metus Jūs sukūrėte filmą pagal Nicolaso Shakespeare’o "Šokėją". Ar nesirengiate vėl stoti už kameros?

Manau, kad "Šokėjas" buvo ganėtinai geras filmas, kad nereikėtų režisuoti kito. Nors gal… Teatre galiu režisuoti, tai užima tik šešias savaites. Užtenka vieno telefono skambučio, kad to imčiausi. O "Šokėjas" man užtruko 8 metus. Kam? Kam spręsti visus klausimus, susijusius su filmo gamyba? Nesiskundžiu, bet nesu toks kvailas, kad to imčiausi per dažnai. Tai susiję su daugybe rūpesčių. Kalbu ne apie režisavimą – tai žavus užsiėmimas, – bet apie visą procesą, kurio dėka filmas gali atsirasti. Apie prodiuserių paieškas, reklamą ir pan. Kai rengiausi kurti "Šokėją", nuolat girdėdavau klausimus: "O kas tas Javieras Bardemas?" (jis tada dar nebuvo žvaigždė) "O kam kuri filmą apie politiką?" "O ką iš tikrųjų norėjai pasakyti?" Neskubu dar kartą patirti kažką panašaus.

Ar domitės politika? Ką manote apie prezidentą Bushą, karą Irake? Dauguma amerikiečių menininkų yra nusiteikę prieš Bushą.

Nesusidarau nuomonės neturėdamas informacijos, o dabar žiniasklaidos perteikiama informacija netikiu. Pavyzdžiui, kai buvau vaikas, man sakydavo, kad Katynės miške naciai nužudė 4 tūkstančius lenkų karininkų. Paskui paaiškėjo, kad aukų buvo keliolika kartų daugiau ir kad tai padarė visai ne vokiečiai. Solženicynas yra pasakęs, kad kvailystė ir paviršutiniškumas yra didžiausios XX a. nelaimės. Niekur to nematyti taip gerai kaip šių dienų žiniasklaidos pasaulyje. Nesu buvęs Irake, nežinau, kas ten vyksta. Pamatysime po 10–20 metų. Greičiausiai tik tada paaiškės visa tiesa. Dabar žinome tik tai, kas pasakyta per BBC ar CNN. Dar per anksti apie tai kalbėti, teisti. Ką tik skaičiau Stalino biografiją – jis mirė prieš 53 metus, o knygos apie jį vis dar rašomos, atrandami nauji faktai. Tikiu tik tuo, ką pamačiau savo akimis, išgirdau savo ausimis, kas kyla iš mano asmeninės patirties. Nepriimu rimtai to, ką kalba žmonės, kol tai netaps istorija, kol neįgysiu atitinkamos distancijos, nes pernelyg daug kartų leidausi įvairiai apgaunamas. Esu skeptikas. Kai ką žinau, kai ką jaučiu, bet ar tikrai? Žinoma, antiamerikanizmas dabar madingas. Mane juokina taikos maršai, į kuriuos eina žmonės, dėvintys marškinėlius su Che Guevaros atvaizdu, o šis sugebėjo šauti paaugliui į galvą. Dažnai girdžiu: "Būk angažuotas!". Nesulauksit!

iliustracija
Aleksandras Rogožkinas

"Sibiro tranzitas"

"Sibiro tranzitas" ("Peregon") – naujausias rusų režisieriaus Aleksandro Rogožkino filmas. "Nacionalinių žvejybos ypatybių" (1998), "Blokposto" (1998), "Gegutės" (2002) autorius ir šįkart liko ištikimas sau: karas jį domina tik kaip įvairiausio absurdo, kuriam žmogus bando pasipriešinti kiek išgalėdamas, rinkinys. Veiksmas nukelia į Antrojo pasaulinio karo laikus. Tranzitu per mažą Čiukotkos oro uostą, kuris vadinasi "Tolimasis", amerikiečiai iš Aliaskos pervaro naikintuvus. Naikintuvai niekam tikę ir apskritai rusai laukia ne jų, o Antrojo fronto atidarymo. "Tolimojo" kontingentas – jauni toliau į Rusiją lėktuvus skraidinantys rusų pilotai, smarkiai išgeriantis komendantas (Aleksejus Serebriakovas), valingas kapitonas (naujoji rusų žvaigždė Danilas Strachovas) ir gudrus politrukas. Be jų, oro uoste trinasi vietiniai čiukčiai, dvi moterys, iš lagerio atsiųstas virėjas – buvęs aviacijos konstruktorius, kuris badavo aštuonerius metus, todėl dabar sugeba pajusti estetinį pasitenkinimą vien žiūrėdamas į valgančius žmones. Visi jie atsiduria akistatoje su amerikiečių lakūnėmis. Romantiški ir tragiški jų ir rusų santykiai – vienas filmo siužetų. Iš viso filme – 40 kruopščiai sukurtų charakterių. Pabaigoje paaiškėja, kad "Sibiro tranzitas" – dar ir detektyvas, nes jau beveik finale atsiranda lavonas, kuris iš pradžių verčia galvoti apie nelogišką siužeto posūkį. Tačiau būtent žmogžudystės tyrimas ir suveda į vieną skirtingas siužetines linijas.

Šios pusiau dokumentinės istorijos pagrindu buvo galima sukurti ir trilerį, ir veiksmo filmą, ir karinę apysaką, tačiau Rogožkinas viso to išvengė. Apie tai, ko jis siekė, režisierius papasakojo žurnalo "Ogoniok" kritikui Kirilui Aliochinui. Interviu pateikiame sutrumpintą.

Nepaisant viso lengvumo, "Sibiro tranzitas" – baisokas filmas. Nuolat jauti, kaip herojus, tarsi nematomo mechanizmo sraigtelius, suka kažkokie nematomi mechanikai – partija, valdžia. Ar specialiai suteikėte filmui tokį laiko pojūtį?

Norėjau parodyti laiko įtampą. Siaubo, tada, žinoma, taip pat buvo. Bet aš laikausi tokio požiūrio: žmogus visada lieka žmogumi, visais laikais, jis negali visą gyvenimą klūpoti. Ir Rozenfeldas, ir Ramadanovskis (filmo herojai, buvę politiniai kaliniai – red.) man labai brangūs. Tie klipatos bando gyventi taip, kad jų nesimatytų, nes išgyveno lagerius ir viską žino. Bet neprarado savo žmogiškumo! Vienam liko humoro jausmas, kitam – orumas.

Ar "Sibiro tranzitas" yra autentiškas?

Siužetas ir personažai, savaime suprantama, išgalvoti. Tačiau istorija visiškai reali: ta trasa egzistavo nuo 1942 m. spalio iki 1945 m. rugpjūčio. Dokumentinis siužetas buvo neįmanomas dėl vienos priežasties: mes negalėjome visko taip tikroviškai ir tiksliai restauruoti, kad net veteranai sakytų: "Taip, viskas taip ir buvo!" Galima sugalvoti tikroviškas situacijas, bet neįmanoma sugalvoti detalių – kažką, kas seniai pamiršta. Aš iki šiol negaliu sužinoti, kiek juodojoje rinkoje per karą kainavo duonos kepalas. Niekas neprisimena! Be to, vaidybinis kinas vis dėlto – ne dokumentinis filmas, jo kitokia struktūra. Tai ne realybės, bet emocinio ir psichologinio suvokimo tikroviškumas. Nors, žinoma, mes laikėmės 1943 m. realijų – "Sibiro tranzito" personažų natūralistiški drabužiai, bendravimo maniera, šukuosenos.

Dabar madingi ryžtingi kino herojai. O "Sibiro tranzitas" ir "Gegutė" – liūdnos pasakos apie silpnus, palaužtus, juokingus žmones. Ar manote, kad tokie filmai yra pajėgūs konkuruoti su kitais?

Kaip aš galiu numatyti? Dabar svarbiausia – ne filmas, svarbiausia – kokiame nors televizijos kanale organizuoti didžiulę reklaminę akciją. Varinėja tokias reklamas: "Sūnau, negi tu dar nepasižiūrėjai šito filmo? Mes su motina užstatėme automobilį, kad galėtume jį pasižiūrėti dvidešimtą kartą!" Esu prieš tokius dalykus, nors suprantu, kad kartais reklama yra būtina. Tačiau jei mūsų kinas staiga įgijo komercinių bruožų, to neatsikratysi nei fiziškai, nei norminiais aktais.

Po "Nacionalinės medžioklės ypatybių" Jūs nenorėjote anekdotinių filmų režisieriaus šlovės. Tačiau "Sibiro tranzitas" ir vėl surinktas iš daugybės anekdotų, vienas čiukčis net pats juos kuria.

Juoktis – normali žmogiška būsena. Taip, vyko karas, bet juk kareiviai taip pat juokaudavo. Kiekvienoje uždaroje struktūroje visada išrenkamas klounas, kuris tampa pašaipų objektu. Juokas – tai įprastas žmogiškas būvis, jie jis kada nors bus prarastas, bus prarastas ir žmogus. Kam atimti iš žmogaus vieną iš jausmų?

Parengė Kora Ročkienė