Pirmasis

Fotografijai ir Londonui

Antanas Sutkus tarptautinėje fotografijos mugėje

Agnė Narušytė

iliustracija
Antanas Sutkus. "Maratonas Universiteto gatvėje". 1959 m.

"Bet iš jūsų laikraščio jau viena yra, – pasakė rūmų darbuotoja, kai užsiregistravau kaip žurnalistė, – va, pažiūrėkit". Pažiūrėjau – Pukytė. Sakau: "Na, mūsų laikraštis ypač daug dėmesio skiria fotografijai ir Londonui". Tačiau jau praėjo dvi savaitės, o apie "Foto London" ji dar neparašė!

"Foto London" – tarptautinė fotografijos mugė, rengiama dar tik trečius metus. Tik visai neseniai anglai sunerimo, kad, palyginti su kitu "išsivysčiusiu" pasauliu, jie neskiria pakankamai dėmesio fotografijai. Jų Fotografų draugija, kaip supratau, vis dar propaguoja XX a. pradžios piktorializmo idėjas, todėl šiuolaikiniai fotografai verčiau būna tiesiog menininkais. Štai ir "Photo-London" katalogą puošia ne kokia nors šiuolaikinė agresyviai spalvota fotografija, o amžinasis Peteris Henry Emersonas, XIX a. pabaigoje fotografavęs idiliškas kaimo sceneles Norfolke ir taip stengęsis atskleisti fotografijos meniškumo paslaptį. Saulėta vasaros diena, valtelė nendrynuose, irkluotojas baltais marškiniais ir moteriškė, renkanti lelijas, – tai "visos Anglijos mintys".

Taigi anglai susizgribo, kad nors fotografija dėstoma universitetuose ir meno koledžuose, nors rengiamos didžiulės parodos, vis tiek trūksta skambaus tarptautinio renginio, kuris ir Londoną paverstų fotografijos centru (tai, regis, amžinos konkurencijos su prancūzais rezultatas, nes Prancūzijoje vyksta ne vienas pasaulinio garso fotografijos festivalis). Tačiau "Foto London" nėra fotografijos festivalis, kaip, pavyzdžiui, Arlio "Fotografijos susitikimai", kur po visą miestą išsibarsčiusios parodos atskleidžia šiuolaikinės fotografijos meno panoramą. Tai – mugė, kur visos Europos galerijos pristato savo fotografus ir stengiasi juos parduoti. Kad nemokamai gaučiau katalogą, teko užpildyti anketą. Ten visi klausimai sukosi apie komerciją: "Ar dažnai perkate fotografijas? – kartą per mėnesį, kartą per du mėnesius, kartą per pusę metų, rečiau nei kartą per metus"; "Atėjote čia kaip – galerininkas, kolekcionierius ir t.t." Tokia kategorija kaip fotografijų neperkantis, bet jas interpretuojantis menotyrininkas ar fotografijos kritikas ten iš viso nefigūravo – pinigai yra vienintelis objektyvus vertinimo kriterijus. Aš juos turbūt šiek tiek nuvyliau.

O toje galerijų mugėje – margumynas. Nuo beveik pačių seniausių XIX a. fotografijos pavyzdžių iki šiuolaikinės XX a. fotografijos žvaigždžių – Williamo Egglestono, Martino Parro, Mario Giacomelli, Henri Cartier-Bressono, Robert’o Doisneau, Roberto Franko – apie ką bepagalvosite, visi ten buvo. Buvo ir du lietuviai – Vysbadeno galerija "Photonet" pristatė Ramunę Pigagaitę, o rusų fotografiją propaguojanti Londono galerija "White Space" (jos savininkė Ana, žinoma, yra už anglo ištekėjusi rusė) – Antaną Sutkų. Kitaip nei normaliame fotografijos festivalyje, ten niekas neturėjo nei savo erdvės, nei teksto, kuris visada fotografijai kuria pridėtinę vertę – prireikė išmokti atmesti aplinkos turgų ir sugebėti įžvelgti niūrias Weegee tamsybes šalia, pavyzdžiui, drastiškų, ryškiaspalvių, kartais perversiškų Nicko Waplingtono "meilės gyvenimui" įrodymų (jį, beje, čia pamačiau pirmą kartą ir iškart įsirašiau į savo mėgstamiausių šiuolaikinių fotografų sąrašą).

iliustracija
Mario Giacomelli. 1961 m.

Dabartis tai dabartis, bet turbūt neįmanoma įsivaizduoti, kad kokioje nors Lietuvos privatininkų mugėje galėtume nusipirkti Josefo Czechowicziaus ar Stanislawo Filiberto Fleury atspaudą. Visa, kas liko, yra tik muziejuose ir yra nedaug. Tai šį tą pasako apie mūsų santykį su fotografija. Kiek teko girdėti, Lietuvoje fotografijos beveik niekas neperka, o turtingiesiems nekyla mintis ja papuošti interjerą. Muziejai taip pat nelabai perka, nes fotografija jiems dažniausiai yra kažkelintaeilis dalykas ir todėl jai nelieka pinigų. O žymių dabarties fotografų archyvų net dovanai neima, nes, atseit, kas prižiūrės? Taigi galima įsivaizduoti, kad po kokio nors šimto metų jokioje lietuviškoje mugėje nebus nei Sutkaus, nei Kunčiaus, nei Macijausko, nei Trimako – keletas jų kūrybos pavyzdžių bus likę muziejuose, kad galėtume schematiškai įsivaizduoti, ką jie yra nuveikę, o visa kita – tikriausiai užsienyje. Tai sakyti turiu rimtą pagrindą, nes mačiau, kaip kolekcionieriai vienas per kitą pirko Antano Sutkaus fotografijas, ir galiu garantuoti, kad nė vienos iš jų, na, gal išskyrus garsųjį "Pionierių", bent jau būsimosios Nacionalinės dailės galerijos kolekcijoje nėra.

Tuo tarpu Londone priešingai – visų laikų fotografija "gyvai" cirkuliuoja realiame gyvenime. Štai, pavyzdžiui, "Foto London" pranešime spaudai skelbiama, už kokias sumas 2005/2006 m. aukcionuose nupirktos fotografijos. Brangiausias turbūt Edwardo Steicheno 1904 m. "Tvenkinys mėnesienoje" – jis parduotas už 1,67 milijono svarų. Vieną popietę turėjau progą apsilankyti kolekcionieriaus Timothy Pruso namuose, kur visas sienas visuose aukštuose juosia lentynos, pilnos kruopščiai saugomų – gal net geriau nei muziejuje – fotografijų. Iki šiol įvairiose fotografijos istorijos knygose buvau mačiusi tik vieną garsaus XIX a. vidurio škotų fotografo Thomaso Annano užfiksuotą tamsų Glazgo vaizdą. Timothy parodė visą kolekciją (įsivaizduokite, kas nors taip iš lentynos išsitraukia Czechowicziaus Vilnių). Paskui – ankstyvą Martino Parro ciklą ir dar keletą man mažiau žinomų fotografų, kurių pavardžių nespėjau įsiminti. Turėjo jis ir albumą senų fotografijų iš Lietuvos. Jį vartydamas Antanas Sutkus atpažino savo gimtąjį kaimą – išblukusį, vos įžiūrimą vaizdą, kurio Lietuvoje turbūt irgi nerasi. Susidarė įspūdis, kad toje kolekcijoje galima rasti viską, ko paklausi. Dabar ten bus ir Sutkus.

iliustracija
Irving Penn. "Dorian Leigh & Maurice Tillet". 1946 m.

Sutkus mano tekste šmėkščioja neatsitiktinai – aš pati tame Londono fotografijos "turguje" (čia jau Sutkaus žodžiai) atsidūriau tik todėl, kad tuo metu jis "White Space" galerijoje (ji įsikūrusi bažnyčioje) atidarė parodą, skaitė paskaitą ir reikėjo vertėjo. Taigi turėjau puikią progą tiesiogiai stebėti, kaip priimamas lietuvių fotografas viename pasaulio centrų, kaip jis atrodo šalia mano jau minėtų žvaigždžių. Rezultatai tokie: Sutkaus fotografija "Maratonas" atsidūrė "The British Journal of Photography" viršelyje; vedamajame žurnalo straipsnyje, kur buvo pasakojama apie "Foto London", buvo ne mažiau kaip penktadalis teksto apie Sutkų ir jo Vilnių, o šalia – per Nidos kopas žygiuojančio Jeano Paulio Sartre’o fotografija; "Foto London" kataloge Sutkus pristatytas trimis fotografijomis, kai tuo tarpu visi kiti turėjo tenkintis viena; jo fotografijas pirko; viena moteriškė tol vartė ir skaitė "Baltų lankų" išleistą Sutkaus monografiją, kol galų gale išprašė, kad leistų ją nusipirkti, nors ji nebuvo parduodama; Sutkaus paskaitos klausėsi pilnutėlė auditorija; jis davė interviu BBC rusų programos laidai, kuri prasidės tikriausiai taip: "Džiaugiuosi, kad po šito pokalbio mane Vilniaus oro uoste pasitiks žmona, o ne "varanokas" su KGB darbuotojais". Kai pagalvoji, mūsų vieta pasaulyje radikaliai pasikeitė, nors skundžiamės, kad ne.

iliustracija
Peter Henry Emerson. "Foto London" katalogo viršelis

Bet labiausiai mane stebino tai, kaip mugėje žmonės ilgam sustodavo prie Sutkaus, tik trumpai žvilgtelėję į šalia kabančius šiuolaikinius rusus. Atrodo, tikėtumeis priešingo rezultato – nespalvota reportažinė fotografija juk tokia "seniena". Toks įspūdis, kad jo nespalvotos 6-ojo – 7-ojo dešimtmečių fotografijos traukė kaip magnetas – galbūt jose užfiksuota žmogiška šiluma, kuri nebeaktuali šiuolaikinei fotografijai, o gal tiesiog Sutkaus herojams būdingais netikėtais žvilgsniais į egzistencijos tuštumą? Ir visi tas fotografijas gyvai aptarinėjo nenujausdami, kad šalia stovi pats autorius ir aš – jo šnipinėjanti ausis. Labiausiai juos domino per kopas žingsniuojantis Sartre’as ir moteris, 1959 m. persisvėrusi per balkoną virš blyškios Vilniaus gatvės, kuria bėga vienintelis maratono dalyvis. Sutkaus fotografijos paliesdavo kažką jų gyvenimuose ir todėl buvo iškalbingos – nepaisant laiko ir geografinio nuotolio, nepaisant "priešiškos" sistemos. Kitaip tariant, jie į visa tai žiūrėjo ne kaip į egzotiškos komunistinės visuomenės etnografiją (o juk tuo, regis, galima sėkmingiausiai sužaisti "stumiant" Lietuvos menininkus), o kaip į universalias patirtis perteikiančius vaizdus. Man tai irgi atrodo geras ženklas.

Tai ir viskas. Daugiau beveik nieko negaliu pasakyti apie "Foto London", nes mano patirtis buvo "fokusuota" į Sutkų – taip pareigos ir funkcijos lemia akiračio plotį. Mugė tik šmėkštelėjo pro šalį, lyg sukantis karuselėje. Nebuvau jokiose paskaitose (jų buvo daug ir intriguojančių, pavyzdžiui, apie kintančias piktorializmo (!) ir siurrealizmo perspektyvas, realybės efektą fotografijoje, to paties Emersono vaizdų kilmę, dar buvo debiutuojančių fotografų prisistatymai ir t.t.) ir jokiuose knygų pasirašymuose (ir kaip gi jas parsiveši, net jei ir įpirksi, bet ačiū "Lietuvos avialinijoms", kurios dabar vadinasi "FlyLAL", kad leido Antanui Sutkui vežtis fotografijas, nors jos sveria per daug). Galbūt kitą kartą. Neabejoju, kad ir tada kas nors pasakys: "Iš jūsų laikraščio jau yra..." Kitaip ir būti negali – lietuvių Londone vis daugėja, o tarp jų pasitaikantys menotyrininkai paprastai turi "7MD" spaudos pažymėjimą – mes juk skiriame ypač daug dėmesio fotografijai ir Londonui.