Ženklai erdvėje

Steponas Šarapovas. "Torsas". 1977 m. A. Baltėno nuotr.

"Gyvenimo troškimas duoda stimulą veiksmui", – po antrosios operacijos savo bloknotėlyje tarp piešinių užrašė skulptorius Steponas Šarapovas (1936–1981), iki šiol draugų vadinamas Užupio karaliumi. Čia prabėgo didžioji jo gyvenimo ir kūrybos dalis. Išsamiau neaprašytas mūsų dailės istorijos puslapis, grimztantis užmarštin: apie neoficialias parodas, dailininkų dirbtuves, susitikimus Užupyje. Eugenijus Guzas rašė: "Prieš akis iškyla toji nereklamuota, autentiška Užupio karalystė, egzistavusi septintąjį ir aštuntąjį praėjusio amžiaus dešimtmečiais. Tiesa, jos žemės buvo gerokai mažesnės, apsiribojo Šv. Baltramiejaus bažnyčia ir šventoriumi bei nepavydėtinos reputacijos Užupio "knaipe", tačiau ir teritorija, ir joje viręs gyvenimas galėtų realiai pretenduoti į dabar taip primygtinai kuriamo vilnietiško Monmartro ištakas. Anuomet tai buvo skulptorių karalystė, realiai įkurta sovietų valdžios paliepimu uždarytą Šv. Baltramiejaus bažnyčią perdavus Dailės kombinato skulptorių dirbtuvėms. Po išniekintos bažnyčios stogu įsikūrė visas menininkų skruzdėlynas. Savo kampelius pertvertose šoninėse navose turėjo ir jaunesni, ir vyresnės kartos skulptoriai, centrinėje navoje buvo lipdomi natūralaus dydžio darbų modeliai, čia pat liejami gipso liejiniai, šventoriuje tarsi geniai kaleno savo darbus akmenyje ir autoriai, ir samdyti meistrai." ("Naujoji Romuva", Nr. 3, 2001)

Galvoju apie laiko tėkmę, apie pokyčius… Ir apie tai, ką laikas bejėgis pakeisti. Rašau norėdama pagerbti skulptorių, kuriam šių metų liepą būtų sukakę 75-eri, o vasarį minėjome 25-ąsias mirties metines. Ir kad iki gegužės 31 d. "Arkos" galerijoje Vilniuje veiksianti skulptūros ir piešinių paroda "Linija. Ženklas. Forma erdvėje" neliktų pastebėta tik mažos grupelės jo kūrybos gerbėjų.

Gausų Šarapovo kūrybos palikimą sudaro monumentaliosios, dekoratyvinės plastikos kūriniai, antkapiai, mažoji skulptūra, portretai, medaliai, piešiniai. Lietuvos dailininkų kūrybinio palikimo pristatymų kontekste ši paroda unikali: dėmesys sutelktas į plastikos idėjų išryškinimą ir suvokimą. Tai ne retrospektyva, apimanti kūrybos raidą, meninių idėjų diapazoną, medžiagas, žanrus ar temas. Šiandienos skulptoriaus savitumo apmąstymas bei noras atskleisti jo kūrybos autentišką individualumą, estetinę ir egzistencinę įtaigą, išprovokavo konceptualią ekspoziciją. Ji leidžia naujomis akimis pamatyti kūrinius šiuolaikinio meno kontekste. Be to, pasaulyje pastaruoju metu kartu su skulptorių darbais įprasta rodyti ir piešinius. Nedidukai S. Šarapovo piešiniai nėra eskizai įprasta mums prasme. Jie rodo tikslią vizualinę minčių, formos atsiradimo eigą. Dailininko piešiniuose užfiksuota daugybė nerealizuotų projektų. Piešiniai – ir skulptoriaus laboratorija, nužymint spontaniškai kylančias plastines idėjas bei intelektualinių apmąstymų trajektorijas, kurias lydi užrašai, ir išbaigti eskizai būsimiems darbams, ir savarankiški tobulos kompozicijos vizualinio meno pavyzdžiai. Profesionalus gebėjimas įžvelgti detalę visumoje ir visumą detalėje – būdinga S. Šarapovo mąstymo ypatybė. Apie tai byloja tikrai rizikingas parodos organizatorių eksperimentas – išdidinti kai kurių piešinių fragmentus ir eksponuoti kaip atskirus kūrinius. Ne visų net labai profesionalių dailininkų piešiniai atlaikytų tokį išbandymą.

Erdvinė-vizualinė ekspozicijos organizacija (autorius Saulius Valius) išryškina fenomenalias S. Šarapovo plastikos ypatybes. Pirmiausia, semantinį formos dialogą su erdve: skulptūros-ženklo judesio skambesį, prasmines transformacijas. Atsidūrę parodos erdvėje, S. Šarapovo darbai ją tarsi įelektrina, sukelia didingos įtampos lauką. Ekspozicija įkūnija paties dailininko teiginį: "Skulptūra yra ženklas (simbolis) erdvėje". Išryškėja mažųjų formų sąrangos bei nedidukų piešinių monumentalumas, minimalistinės abstrahuotos formos minties intensyvumas, dvasinės energijos įkrova. Ypač stebina subtili silueto linijos erdvėje kaita: tarsi balansuojama ant nematomos kritimo ribos, akcentuojamas siluetiškumas, išraiškingai įrėžiąs formą erdvėje. Turime galimybę patirti, kas yra profesinis meistriškumas: skulptorius itin daug reikšmės teikia medžiagoms, profesionaliam atlikimui, įrankiams. Kūriniai pasižymi rankų darbo unikalumu, įtaigia paviršiaus kalba. Tai didelio meistro prisilietimas prie medžiagos, neprimetant jai savęs, bet ir besąlygiškai nepaklūstant. Minimalistinėmis priemonėmis pasiekiamas maksimalus išraiškingumas, akivaizdus skulptūros dematerializavimas. Kai kurie mažosios skulptūros kūriniai, nors skirti žiūrėti iš priekio, yra erdviniai. Ši skirtingų pradų (plokštumos ir erdvės) dermė skleidžia įtampą, tampa pačios tikrovės prieštaringumo metafora.

Ekspozicijos fragmentas A. Dapkutės nuotr.

Apmąstydamas pasaulines modernaus meno tendencijas ir jas jungdamas su lietuvių liaudies skulptūros inspiracijomis, S. Šarapovas sukūrė savitą lietuviško modernizmo atmainą. Izraelyje gyvenantis skulptorius D. Zundelovičius teigia: "S. Šarapovo darbai – ne visai tokia skulptūra, ne visai Lietuvos skulptūra. Nors, tiesą sakant, nežinau lietuviškesnio skulptoriaus, jis kalba tarptautine meno kalba. Jis kalbėjo tuo pačiu metu ir ta pačia kalba, kuria kalbėjo ir I. Noguchi, ir M. Marini, ir daugelis kitų meistrų." Jau laikas nesikuklinti ir pripažinti, kad ir mūsų kultūra buvo pajėgi net sovietmečiu išauginti tokį europinio masto menininką, kurį šiandien drąsiai galime vadinti Lietuvos modernizmo klasiku. Kūrybinį kelią jis pradėjo kaip liaudies meistras – juk vaikystė, jaunystė prabėgo Žemaitijoje, unikaliosios lietuvių kryždirbystės žemėje (gimė Kaunatavo kaime, Telšių apskrityje; 1952–1958 m. mokėsi Telšių taikomosios dailės mokykloje). Su liaudies skulptoriais visą gyvenimą jį siejo tikra draugystė. Jis taip pat aiškinasi mitinių ženklų ir simbolių prasmę, persipiešia liaudies rakandų, verpsčių, liaudies skulptūrų pavyzdžių. Ypač svarbi rūpintojėlio tema. 1961-aisiais iš antro karto įstojo į VDI (dabar VDA), kurį 1967-aisiais baigė su pagyrimu, įgijo skulptoriaus monumentalisto specialybę (1958 m. neįstojo dėl anketos duomenų – "dalyvavo antitarybiniame pogrindyje"). Jis daug piešia, jį domina dailės istorija, filosofija, erdvinė geometrija, matematika, kinetinio meno galimybės.

Svarbūs pokyčiai Lietuvos skulptūroje vyko 8-ame dešimtmetyje, o S. Šarapovas buvo vienas iš to proceso dalyvių. Vietoj keiksmažodžio ar priežodžio jis mėgo sakyti "žalia rūta"! Gaila, žalia rūta, kad Lietuvos dailės vadovėlyje (VDA leidykla, 2002), skyrelyje "Modernizmo sklaida", skulptorius paminimas tik skliausteliuose: "Aštuntame ir devintame dešimtmetyje toliau domėtasi žmogaus figūra (K. Jaroševaitė, Dalia Matulaitė, Algirdas Bosas, Stanislovas Kuzma, S. Šarapovas)". Kokia netiksli chronologinė pavardžių seka. Abejoju, ar žmogaus vaizdavimas gali būti skirstymo kriterijumi, ypač moderniosios skulptūros.

1976 m. mažosios skulptūros kūriniai – jau ne pirmą kartą – nepriimami į respublikinę parodą. Po to skulptorius nustojo dalyvauti oficialiame parodų gyvenime. Ir tuomet pasijuto visiškai laisvas. Nors gal visada toks buvo: laisvas, nepriklausomas, užsispyręs ir įtikėjęs savo – skulptoriaus misija. Mažoji skulptūra pirmą kartą parodyta tik 1983 m., jau po skulptoriaus mirties, apžvalginėje parodoje tuometiniuose Dailės parodų rūmuose (dabar ŠMC). "Jis atrodė tarsi pranašas, besišvaistantis teorijomis ir mintimis; tarsi nujausdamas savo trumpą būtį tarp mūsų, skubėjo dirbti ir padaryti", – prisimena E. Guzas. Šiandien S. Šarapovas – tikrai vienas iš mažosios skulptūros pradininkų Lietuvoje (tai buvo akivaizdu ir 2001 m. "Arkoje" surengtoje išsamioje mažosios skulptūros parodoje).

Dar ne laikas padėti tašką XX a. II pusės Lietuvos moderniosios dailės istorijoje, nors kai kas iš šiuolaikinių kūrėjų be jokios ironijos ir vadintų tai ne menu, o tik užmiršti vertu amatu. Juk šio skulptoriaus kūryba susijusi su Lietuvos dailininkų nusistatymu prieš oficialią konjunktūrą, meno ideologizavimą, kūrybos laisvės varžymą. Viešai buvo daugiausia žinomas kaip monumentalistas – originalių, kontroversiškai vertinamų paminklų, memorialų autorius. O drauge šie darbai suteikė daugiausia nuoskaudų ir kartėlio. Dvigubas žaidimas, žiauri kompromiso kaina, tragiškas likimas – erškėčiuotas kūrybos kelias, sunki liga, po mirties sunaikinti kūriniai...

Skulptoriaus idėjos praaugo tuometines meno konvencijas.. Bet deginamas monumentalisto aistros, vedamas noro išvysti idėjų realizaciją natūroje, o gal ir kūrybinių ambicijų įkūnijimo azarto pagautas, draugystės ir bendradarbiavimo su architektais sustiprintas, negalėjo nekurti – taip atsirado keletas idėjinių monumentų (pvz., memorialas komjaunuoliams, pastatytas 1979 m.). Skulptorius tikėjo, kad jo meninė-plastinė mintis tokia įtaigi, kad ideologizuota dedikacija yra formali, lyg trintuku bus nesunkiai nutrinama. Paradoksalu, bet skulptorius buvo teisus; taip ir buvo iš tikrųjų: monumentų skulptūros, architektūros, gamtos sintezė, t.y. "didžiosios visumos" idėja, kaip ją apibrėžė pats autorius, bei skulptūrinė plastika verta didelio meistro vardo. Tik, deja, Šarapovas juo nebuvo laikytas. Žemintas, nesuprastas, bet donkichotiškai bandęs kovoti su vėjo malūnais, skulptorius, atrodo, beviltiškai švaistė jėgas, o kūrybinius sumanymus "dalijo" kitiems. Tai, vardan ko buvo kuriami šie monumentai, neišgelbėjo kūrinių nuo tragiško likimo: šiandien jie sunaikinti, dalį dar galima pamatyti Grūto parke. Tik graudu – jie tikrai buvo verti išsaugoti. Daug nerealizuotų projektų, kurie, ačiū Dievui, liko užfiksuoti piešiniuose. Tai tie kūriniai, kurie dėl itin naujoviškų sprendimų buvo visai nepriimtini: paminklų projektai L. Gucevičiui Katedros aikštėje (1978–1979, arch. G. Baravykas), M.K. Čiurlioniui dešiniajame Neries krante Vilniuje. Gaila, kad mažai kas žino apie juos, apie tokias originalias, netradicines paminklų idėjas, kad jie dar niekur išsamiau nepristatyti. Jei jie būtų buvę įkūnyti... Gal nebūtų pasikartojusi analogiška istorija su paminklais kunigaikščiui Gediminui, Mindaugui?.. Tad belieka tvirtinti, kad skulptoriaus S. Šarapovo kūrybinis palikimas skirtas ne dabarčiai, bet greičiau ateičiai.

Steponas Šarapovas. "Šaulys". 1976 m. A. Baltėno nuotr.

Mažaraštystė šioje srityje akivaizdi ir dabar. Primenančios žemės reljefą, modernios antkapinės bei dekoratyvinės plastikos kūrėjas ir šiandien lieka nesuprastas. Nelinksmas aplinkos ir plastikos sąveika pasižyminčių darbų likimas: "Tauras" (1975, virintas plienas)Vilniuje, patyręs mįslingas nuėmimo ir grąžinimo istorijas, dabar visai nepastebimas tūno prie užmiršto pastato; "Šaulio" (M.K. Čiurlioniui atminti) Palangos parke (1975–1981, arch. A. Knyva) aplinka ir pati skulptūra taip "pagražinta", "sutvarkyta", kad pasikeitė artima žemės menui koncepcija, o autoriaus idėja sudarkyta. Lietuvos Seimo rūmų eksterjerą puošia du monumentalūs, didžiausi iki šiol Lietuvoje sukurti bronzos reljefai ("Disputas" ir "Kelias", pastarąjį užbaigė D. Zundelovičius, 1979–1981, 5,6 x 4,3 m). Bet, deja, jų paprastas mirtingasis pamatyti nebegali – įėjimas į kiemelį, esantį priešais Seimo fasadą, uždarytas nepermatoma siena.

Paaiškėjo, kad siekis paminklams suteikti modernistinę, naujos kalbos plastiką, yra tik romantiko, fantastiškai savo profesijai atidavusio menininko iliuzija. Gyventi kūryba, atiduoti ką galima geriausio... Įgyvendinti idėjas dabar, o ne vegetuoti. Ta kova su neįmanomybe nebuvo susijusi tik su politikos, ideologijos problema. Tai išryškino laikas po Nepriklausomybės atkūrimo. Nugriauti paminklai, nes juose tik politinis, ideologinis sluoksnis akcentuotas, nepaisant ir nematant meninės vertės.

Gausi, įvairi kūryba – tai tik keturiolikos metų kūrybinio darbo, apmąstymų, įtemptų ieškojimų rezultatas. Kaip profesionalas kurti pradeda trisdešimt vienerių, jau pasiekęs brandą, žinantis, ko nori. 1968 m. suformulavo savo kūrybinę nuostatą: "Mano vienintelis troškimas – išlaisvinti savo skulptūras iš informacinio-buitinio sprendimo. Svarbiausia – mintis, prasmė, o ne gatava, standartinė produkcija: tegul kiekvienas kūrinys virsta muzika, suprantama kiekvienam žmogui. Šito meno moko senosios tradicijos, ir aplamai, norint eiti pirmyn, būtina žinoti, kas paliko pirmajame kelio etape."

Man pačiai dabar pikta, kad apie S. Šarapovą teko rašyti 9-ojo dešimtmečio viduryje: knygai, kuri taip niekada ir nebuvo išspausdinta. Buvo juodas sovietmečio agonijos metas. Tik 2001 m. išleistas reprodukcijų albumas "Steponas Šarapovas. Mažosios skulptūros" (R. Paknio leidykla). Albumas 2001 m. pripažintas gražiausia Lietuvos knyga, 2002 m. atstovavo Lietuvai Frankfurto knygų mugėje.

S. Šarapovo darbai atspindi ne tik individualų menininko kūrybos kelią ir žmogaus likimą ar konkretų Lietuvos skulptūros istorijos etapą. Atsiskleidžia XX a. II pusės kultūros raidos ypatumai, meno ir politikos santykių pobūdis. Mano manymu, nebuvo adekvačiai įvertintas vieno ryškiausių 7-ojo dešimtmečio pabaigos – 9-ojo dešimtmečio pradžios Lietuvos menininkų įnašas. Nespėliosiu, kodėl paroda patraukė tik kelių spaudos atstovų dėmesį, o radijo ar televizijos kultūros laidų kūrėjų visai nesudomino. Juk nieko sensacingo nepateikta. Šiandien laikas yra šios kūrybos sąjungininkas: dialogui mus kviečia patikrintos vertybės.

Aldona Dapkutė