Blogas dizainas

Tau atrodo, kad rašai poeziją proza. Tikiesi, kad kalbi apie būtį, universalią žmogišką patirtį, apie neviltį ir viltį, ir žmogiškąją tragediją. O paskui sužinai – iš kitų, – kad, pasirodo, rašai feljetonus.

Arba per kokį nors renginį Lietuvoj tenka pabendrauti su kokiu nors stambiu žmogum, turinčiu didelę dirbtuvę senamiestyje. Klausaisi jo paistalų ir galvoji: "Dieve Dieve, koks siauras akiratis, koks atsilikimas, koks kemsynas, tačiau koks pasitikėjimas savim!" O paskui sužinai, kad tas veikėjas, pasirodo, sprendžia, koks turi būti visos Lietuvos kultūrinis veidas.

Wernerio Herzogo filme "Žmogus-grizlis" (žr. mano str. vasario 17d. "7MD") Werneris nuvyksta pas buvusią pagrindinio herojaus (kurį suėdė lokys) merginą ir atiduoda jai jo laikrodį, ištrauktą iš lokio vidurių. Nenoromis, tačiau neišvengiamai atmintyje iškyla Tarantino "Bulvarinis skaitalas" – istorija apie tėvo laikrodį… Po to (na, gal ne iš karto po to, bet vis tiek po to) rodoma, kaip herojus, dar gyvas būdamas, pasilenkia prie lokio ekskrementų, susižavėjęs liečia jį ir graudindamasis sako: "Šitas ką tik buvo jo viduje!" O ta buvusi mergina irgi, suprantama, susigraudina ties atneštuoju laikrodžiu, tačiau jos ausyse linksmai kabalduoja itin tinkantys šiai progai auskarai – sidabrinės lokių figūrėlės.

O Rembrandtas savo paveikslo "Gerasis samarietis" pirmajame plane pavaizdavo šunį, iš visų jėgų atliekantį savo "didelį" reikalą. Na kodėl taip?!

Arba dar būna – eini gatve, balandžiai – tos žiurkės su sparnais – painiojasi po kojomis ir nė nemano pasitraukti, o kai jau beveik užlipi ant jų, tai pakyla skristi – bet ne tolyn nuo tavęs, ne ne! Tiesiai tau į veidą.

Kažkokia lietuvaitė, dirbanti Anglijoje sūrių fabrike, paklausta vieno anglo, ar lietuvių kalba labai panaši į rusų, džiaugsmingai sako: "Taip taip, labai panaši!"

Dėl panašumo: vienas Michaelo Jacksono antrininkas – kinų tautybės – aną dieną per televiziją piktinosi, kad kitas Michaelo Jacksono antrininkas, vaidinęs Jacksoną jo teismo proceso "atkūrime", kurį transliavo "Sky" televizijos kanalas, buvo visai į Michaelą nepanašus. Sakė: "Mano tėvas būtų buvęs panašesnis!"

Tuo tarpu Italijos kunigai siūlo Michaelui įdainuoti su muzika popiežiaus Jono Pauliaus II maldas. Nenuostabu – kaip prieš gerą dešimtmetį rašė vienas muzikos žurnalas: "Jacksonas yra muzikos Michelangelo, o jo "Trileris" – Mona Liza".

Kažkokios apklausos Amerikoje duomenimis populiariausiu visų laikų amerikiečiu išrinktas Jėzus Kristus.

O BBC aną savaitę rinko geriausią visų laikų britų dizaino pavyzdį. Išrinko, aišku, tą, kuris jau nebenaudojamas – Konkordą. Per kitą kanalą buvo vardijamas blogiausio interjero dizaino penkiasdešimtukas. Visko ten buvo: mezginiuotų užuolaidų, reljefinių vonios plytelių, trafaretinių sienų ornamentų, tačiau niekas nė karto, nė karto nepaminėjo dviejų čiaupų vienoje kriauklėje!

O Lietuvos spaudoje perskaičiau makabrišką žinią: teatralams žada padalyti auksinių kryžių. Čia kad ant kapų galėtų pasistatyti atėjus laikui, ar mažesni bus, tokie ant stalo pastatomi, arba ant židinio atbrailos? Sakykite, ką norite, o Lietuvoje žodis "kryžius" asocijuojasi tik su kryžiumi kapuose arba ant kokio nors kalno, arba, kaip sakiau, išimtiniais atvejais, gali būti ir mažesnis – ant naktinio stalelio pasistatyti. Kuo tie Kristoforai buvo blogai? Ir apskritai, kokia jau čia to kryžiaus vertė, jei tik už vienerių metų laimėjimus dalijamas? Kad būtų bent už viso gyvenimo laimėjimus.

Ir dar vieną dalyką tai jau tikrai norėčiau žinoti: kodėl filme "Žiedų valdovas" blogio pasaulis atsiveria moters lyties organo pavidalu? Ar negalima buvo kokio nors kito dizaino parinkti?