"Kino pavasario" dokumentika

"Geltonojo šuns ola"

Festivalio "Kino pavasaris" žiūrovams bus pasiūlyta ir intriguojančių bei verčiančių susimąstyti dokumentinių filmų.

Austrų dokumentininko Michaelio Glawoggerio filmas "Dirbančiojo mirtis" teigia, kad vienintelis dalykas, kurį įmanoma daryti aštuonias valandas per parą, yra darbas. Režisierius apkeliavo Ukrainą, Indoneziją, Nigeriją, Pakistaną ir Kiniją, kad užfiksuotų daugybę jaudinančių kadrų apie paprastus žmones, kurie dirba neįsivaizduojamai sunkius ir pavojingus darbus, kad tik galėtų išlaikyti savo šeimas. Ukrainoje vyrai leidžia dienas bet kurią akimirką galinčioje užvirsti nelegalioje šachtoje. Indonezijos jaunuoliai renka sieros gabalėlius iš dar neužgesusio ugnikalnio kraterio ir po to ryžtasi pavojingai kelionei žemyn, kad galėtų parduoti gražiausius radinius turistams. Didžiausioje Nigerijos skerdykloje po atviru dangumi dirbantys žmonės didvyriškai kenčia kraujo, ugnies, dūmų rutiną ir negalvoja, kas jų laukia rytoj. Pakistane vaikinai plikomis rankomis mėgina išmontuoti likimo valiai paliktą didžiulį laivą, o vienintelį kartą suklydę nukris iš 80 metrų aukščio.

Pernai šis filmas Europos kino meno akademijos geriausio dokumentinio filmo apdovanojimui buvo nominuotas kartu su Arūno Matelio juosta "Prieš sugrįžtant į Žemę".

Režisierius Aleksandras Maničius sukūrė linksmą ir ironišką dokumentinį filmą "Šutkos rekordų knyga", kuriame kino gerbėjai nesunkiai atpažins vieną populiariausių čigonų Bajramą Severdzaną, kurį išgarsino pagrindinis vaidmuo Emiro Kusturicos filme "Katytė balta, o katinas juodas".

Šutka – pasaulio čigonų sostinė, vietiniai žmonės išsiskiria išradingumu, todėl čia vyksta daug neįmanomų dalykų. Visi miestelio gyventojai turi bendrą tikslą – tapti čempionais. Čia vyksta populiarių aktorių pavardėmis pavadintų žąsinų kautynės, tarakonų lenktynės, turkiškų dainų konkursai, kavos gėrimo varžybos ir net vampyrų medžioklės seansai. "Šutkos rekordų knyga" supažindina su tokiais čempionais, apie kuriuos neteko girdėti jokiose olimpiadose, tačiau kartą juos pamatęs neužmirši ilgai.

Jauno britų režisieriaus Beno Hopkinso dokumentinis filmas "37 būdai panaudoti negyvą avį" nukelia į dar vieną pasaulio pakraštį. Beveik 30 metų Rytų Turkijoje gyvenančių kirgizų genties palikuonių rimtį sudrumsčia vaidybinį filmą kurianti anglų ir turkų kūrybinė grupė. Filmo kūrėjai nori papasakoti unikalią šios genties istoriją: kaip dėl didžiulės antipatijos komunizmui šie žmonės buvo ištremti iš Sovietų Sąjungos, kaip nepritapo diktatoriaus Mao valdomoje Kinijoje, kaip nukentėjo nuo rusų kariuomenės invazijos į Afganistaną ir atsidūrė kalvotoje Turkijos provincijoje.

Nuotykių ieškotojas gamtininkas amerikietis Timothy Treadwellas 13 gyvenimo metų paskyrė grizlių stebėjimui, bet 2003-ųjų spalį tragiškai žuvo vieno iš savo numylėtinių nasruose. Šis žmogus tapo garsaus vokiečių režisieriaus Wernerio Herzogo ("Fickaraldo", "Voicekas", "Nosferatu") dokumentinio filmo "Žmogus-grizlis" herojumi. Filme režisierius panaudoja ir paties Treadwello daug metų filmuotus kadrus.

"Šutkos rekordų knyga"

"Jei bent akimirkai parodysiu silpnumą, tai iš karto mirsiu. Jie manęs nepasigailės, jie nuraus man galvą, jie mane sudraskys į skutelius. Todėl aš stengiuosi būti atkaklus ir ištvermingas", – kalbėjo Timothy Treadwellas, kuris po vos mirtimi nepasibaigusio narkotikų perdozavimo nusprendė radikaliai pakeisti gyvenimo būdą. Jis išvyko į Aliaską, apsigyveno laukinėje gamtoje ir pradėjo stebėti pavojinguosius grizlius, kuriuos laikė geriausiais savo draugais, o tiksliau – tiesiog žmonėmis su lokių kostiumais. Ekscentriškas gamtininkas Treadwellas nebijojo su jais artimai bendrauti, parašė apie juos knygą, įkūrė laukinių gyvūnų išlikimu besirūpinančią ne pelno organizaciją.

Jaunosios kartos britų dokumentininko Gary Tarno juostos "Juoda saulė" herojumi tapo menininkas Hugues de Montalembertas. Vėlyvo 1978-ųjų pavasario vakarą Niujorke jis tapo dviejų jaunų vagišių auka. Vienas nusikaltėlių papurškė dažų tirštiklio tiesiai menininkui į akis. Kitą rytą dailininkas atsibudo, kaip jis pats sako, "visiškai naujoje realybėje". Pasibaigus sudėtingam reabilitacijos procesui, Hugues de Montalembertas atgavo savo nepriklausomybę, vienas pats apkeliavo daugelį Europos ir Azijos šalių, parašė knygą. Pagrindinis "Juodos saulės" personažas nepasirodo nė vienoje scenoje. Tik trumpame epizode šmėkšteli jo rankos, bet už kadro beveik be pertraukų skamba Hugueso de Montalemberto balsas. Režisierius bando parodyti vaizdus, kuriuos galbūt mato regėjimą praradęs žmogus.

Mongolijoje gimusios ir Miuncheno kino institute studijavusios režisierės Byambasuren Davaa ("Sakmė apie raudantį kupranugarį") naujausias filmas "Geltonojo šuns ola" yra savotiškas eksperimentas ties kelių žanrų riba – aktorinės patirties neturintys vietiniai gyventojai vaidina pagal jiems pateiktą scenarijų, kuris remiasi Mongolijos tautosakoje populiaria legenda apie geltonąjį šunį. …Vieną dieną mergaitė Nansal randa mažą šuniuką, kurį nedvejodama parsiveda namo. Tačiau griežtas tėvas kategoriškai uždraudžia laikyti keturkojį gyvūną ir liepia vaikams kuo greičiau atsikratyti nereikalingu įnamiu. Jis labai bijo, kad šuns skleidžiamas kvapas po kelių dienų į gyvenvietę privilios vilkus, o tie išskers avis. Bet Nansal nepaklauso tėčio nurodymų ir pradeda draugiškai rūpintis šuniuku, kurį pavadina Zochoru (Taškeliu). Kai klajoklių šeimai ateina laikas persikelti į kitą gyvenvietę, tėvai pririša vaikų numylėtinį prie medžio ir palieka likimo valiai. Tačiau vyriausiųjų šeimos narių rūstybė atslūgsta, kai iš pinklių išsilaisvinęs Zochoras didvyriškai išgelbėja jų mažojo berniuko gyvybę.

Parengta pagal "Kino pavasario" inf.