Pirmasis

Yra toks teatras

Teatro dienai artėjant

Rasa Vasinauskaitė

iliustracija
D. Matvejevo nuotr.

Kažkada režisierius Anatolijus Efrosas rašė: "Ar yra toks teatras, kuriame: žinotų, kad yra tokios sąvokos kaip sena ir nauja ir kad jos be paliovos keičiasi; nespręstų apie spektaklio sėkmę pagal publikos juoko garsą ir plojimų kiekį; suprastų, kad spektaklis – subtili muzika, o ne pianino klavišų daužymas; nežvilgčiotų piktai tie, kurie naujame spektaklyje nevaidina, o draugystė ir meninis tarpusavio supratimas tęstųsi; aktoriai ateitų į repeticiją ne dešimt minučių vėliau, bet anksčiau; prieš repeticijas mankštintųsi ir neatrodytų apsnūdę ar amžinai kažkuo susirūpinę; jaustų spektaklio visumą ir stengtųsi ją išsaugoti; nesėdėtų per repeticijas abejingi, o jaudintųsi dėl dirbančių partnerių; kurtų savarankiškas menines programas; nešauktų vienas ant kito užkulisiuose; puikiai suprastų, kas yra primityvu ir mokėtų to išvengti; mylėtų meną, o ne save mene, kaip kažkada pasakė keistuolis Stanislavskis. Žinoma, toks teatras yra. Tik kur jis? Ir kaip į jį nueiti?"

Rašė Efrosas prieš ketvirtį amžiaus. Ar nuo to laiko kas nors pasikeitė? Žinoma, taip. Ir... žinoma, ne. Jei šiam per anksti išėjusiam režisieriui tektų dirbti šiandien, jis pasidžiaugtų savo kolegų gerove – ne tik naujais spektakliais, bet ir naujais pastatais. Tuo, apie ką anuomet galima buvo tik pasvajoti.

Klausausi Valerijaus Fokino – Rusijos prezidentas rado lėšų pastatyti ir įkurti teatrą-mokyklą – Vsevolodo Mejerholdo centrą. Čia, neįprastoje salėje, rodomi spektakliai; repeticijų kambariuose vyksta jaunų režisierių užsiėmimai. Centras atsirado ne tik norint šiandienos režisieriams, aktoriams tęsti Mejerholdo idėjas; Fokinui svarbu, kad jauni teatro žmonės susipažintų su režisūros mokslo pagrindais. Tai – mokslas, kurį "perkandęs" vėliau gali daryti ką nori. O kad šis mokslas svarbus šalies teatro kultūrai ir jos ateičiai, centras įrengtas kaip vienas moderniausių teatro pastatų.

Mes tokio centro neturim. Jauni režisieriai mokosi dirbdami. Per šiuos šešiolika valstybės statymo metų neprisimenu, kad viešai ir entuziastingai būtų aptarinėjami ne verslininkų, bet teatro žmonių poreikiai – suteikiamos lengvatos ne ieškoti apleistų erdvių, o įsikurti naujuose pastatuose; padedama ne išvykti, o būti reikalingiems. Be abejo, naują teatrą turime – Vilniaus mažąjį; turėsime ir teatro, šokio, kino kompleksą, pakeisiantį senąją "Menų spaustuvę". Pastaroji prisiėmė jaunųjų "inkubatoriaus" vaidmenį – mažiukėje jos salėje režisieriai ir aktoriai turi teisę ieškoti ir mokytis iš savo klaidų. Čia patarimai nedalijami, saujelė palaikančiųjų yra ir vertintojai. Negriežti, kad neužgesintų vilties.

Dar – rekonstruojamas Kauno valstybinis dramos teatras. Apie rekonstrukciją svarsto Jaunimo teatras. Kiek jaukiau, gerėliau laikosi Šiaulių ir Klaipėdos dramos teatrai, bet užtat nepavydėtina Panevėžio situacija. Teatro menininkai, regis, yra savo pačių aplinkos įkaitai, ir jos nepavydėtiną įtaką puikiausiai atspindi spektakliai. Vienur – skuboti, paviršutiniški, linksminantys iki užsimiršimo, kitur – pikti, kupini nevilties, dar kitur – abejingi. Ir labai retai "išnešioti" – atsiradę todėl, kad negalėjo neatsirasti, sugėrę visas kūrėjų jėgas ir suskambantys kad ir tyliau, bet priešingai nei bendras, statistinis unisonas. Retai, nes tokie spektakliai nepageidaujami. Jie nesurinks pilnų didžiųjų salių, nepapildys biudžeto ženkliomis įplaukomis, nesutelks visos trupės. Sukurti kelių "savižudžių", jie ir skirti bus keliems išrinktiesiems. Stebuklas, jei (ir kai) tų išrinktųjų skaičius didėja. Stebuklas, jei tokių, kuriems teatras – ne vien pramoga, yra.

Nes teatras šiandien – ir publikos įkaitas. Ne tos, kuri anksčiau godžiai sekdavo kiekvieno kūrėjo meninę biografiją ir augdavo su teatro darbais. O tos, kuriai ne teatras reikalingas, bet kuri reikalinga teatrui. Ji pakeitė ankstesnę, teatrą mylėjusią ir gerbusią už jo dvasios stiprybę, už laisvę mąstyti ir geismą gyventi. Dabartinė nori ilsėtis, ir teatras gali pats atsipūsti. Anksčiau griebdavęsis metaforų ir mokęs publiką Ezopo kalbos subtilybių, dabar jis atvirai ironizuoja. Ironijos kaukė saugi – niekad nesužinosi, šaiposi teatras iš publikos neišmanymo ar savo protingumo, pats lipa į ešafotą ar jai spendžia spąstus. Prasmių nutylėjimo meną pakeitė prasmių imitavimo menas – dar vingresnis, dar neapčiuopiamesnis, tarsi kuriamas pagal visas rinkodaros taisykles. Dabartinė publika jas išmano geriausiai ir noriai "perka" ne spektaklį, bet jo nuotaiką, triukus, kurie ir turėtų slėpti įsivaizduojamą prasmę.

Argi kada nors anksčiau teatras privalėjo vaizduoti esąs teatras? O gal jis pavargo būti teatru – išmintingu ir atsakingu, ne švaistančiu vėjais žmones, idėjas, o kaupiančiu juos kaip savo paties turtą, vardo skirtybę? Pavargo gyventi ateičiai ir nori kuo skubiau nugyventi dabartį – pateko į laiko pinkles?

Šiandienos laikas teatrui ypač negailestingas. Per greitas ir per informatyvus, pernelyg viską apimantis ir pernelyg paviršinis. Teatras negali eiti į pogrindį, savo prigimtimi jis yra viešas ir viešinantis. Viešindamas vaizdavimo ir įvaizdžių laiką, jis pats tampa viešumo auka – privalo vaizduoti, kad spėja, aktualizuoja, provokuoja, o kartu kad mąsto, kuria, nepataikauja. Viena ranka griauna sustabarėjusias konvencijas, kita jų laikosi, nes žino – paleisi, subyrės ne tik teatro įvaizdis, subyrės jo teisė viešinti ir radikalizuoti.

Radikalumas yra tai, ko iš teatro laukia, tikisi publika, taip, beje, radikalumą paversdama išskirtiniu konformizmu. Leisdama teatrui žaisti teatrą, publika pasufleruoja manipuliavimo savimi įrankius. Ir yra geranoriška, pakili, kai įsivaizduoja esanti teatro bendrakūrėja, arba negailestinga, atšiauri, kai netenka galios žaidimą valdyti – atstumiama kaip vartotoja. Čia ir ateina teatrui į pagalbą ironija, vartojimo saugumui sublimuojanti grynas emocijas ir travestuojanti tiesas, vertybes, baimes.

iliustracija
Scena iš spektaklio "Trys seserys", rež. R. Tuminas
D. Matvejevo nuotr.

Prancūzų teatro teoretikas, istorikas Robert’as Abirachedas, apžvelgdamas pastaruosius savo šalies teatro įvykius, išskiria du istorinius periodus: 6–7-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius kaip teatro prestižo ir 8-ąjį – kaip teatro krizės, iš kurios jis išbrido, tačiau prestižo nesusigrąžino. Teatro prestižą teoretikas sieja su dramaturgijos pozicijų sustiprėjimu ir naujų autorių tekstais: Sartre’as, Camus, Beckettas, Ionesco, Genet, Adamovas – teatrai siekė skleisti jų žodį, artinti publiką prie jų pasaulio įvertinimo, suvokimo, aktualizavimo. Beckettas, Ionesco, Genet kūrė naują teatrą – antiteatrą, diskvalifikuojantį personažą, dramos struktūrą, klasikines teatro konvencijas. Jų pjesės buvo vaidinamos mažutėse privačiose scenose, gyvenančiose vien iš publikos pajamų, bet nepaisant to skelbiančiose "publikos teatro" mirtį. "Teatras žaidė su savo dulkėmis ir tai gimdė šedevrus." Po 1968-ųjų teatro sąjūdžio teatras ėmė nykti iš pirmaujančių epochos medijų gretų – prie teatro vairo stojus režisieriams, teatro skiltys dingo iš žurnalų ir laikraščių. Rašančių apie teatrą nesumažėjo, jie, kaip ir publika, pasiskirstė – analizę ir tyrinėjimus pakeitusios spektaklių suvestinės ėmė atspindėti pasidalijusios, režisierius ir jų teatrą pasirinkusios žiūrovų bei vertintojų masės požiūrius. Nebeliko literatūros, kuri jungtų ir provokuotų teatrą pokyčiams, kurią spausdintų leidyklos ir kviestų akademinėms diskusijoms. Teatras atitolo nuo dramos ir dabar, turėdamas režisūrą, nebeturi dramaturgijos. Dramaturgija turi paskirus tekstus, paskirus autorius, trinančius ministerijų slenksčius, bet nebeturi teatro – ją legitimuojančios erdvės. Ir jauniems žmonėms užsiimti teatru jau nebereiškia būti naujuoju žiūrovu, jie mieliau kuria savo teatrą: "Įžengėme į autoteatro epochą".

Ar pas mus yra kitaip? Galime pasiguosti, kad ir pas kitus tas pats. Tačiau tai, ką savo dramaturgams siūlo Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija ir ką mainais į tai gauna teatras, mums yra tik svajonės. Nes mūsų kultūros politika, susitelkusi ties vadybos, rinkodaros, privačių investicijų ir verslo zonos teatro srityje plėtimu, tačiau palaikanti institucinę ir pasiduodančią valdymui teatro apibrėžtį, ne tik įspraudžia jį į barterinę pramogų gamybos ir vartojimo erdvę, bet ir marginalizuoja. Marginalizuoja modernaus, profesionalaus, tegul ir institucinio teatro idėją ir išstumia į periferiją tuos, kurie turi jėgų suteikti jai naują kokybę. O likęs ne itin aukštos "kvalifikacijos" vadovų rankose ir stengdamasis išlaikyti "prekinę vertę", teatras šią idėją priverstas diskredituoti iki sceninės konjunktūros – dirbti turi teisę tik tie, kurie jos laikosi.

Teatras išties yra savo laiko atspindys – fragmentuotos šiandienos realybės grimasos, trivializuotas jos būvis dauginasi scenoje ironiškai deformuotais pavidalais. Jie neįsivaizduojami be kino ir videovaizdais išsluoksniuotos, muzikinėmis citatomis prisodrintos erdvės. Retsykiais ji išties iškalbinga: vaizdų ir garsų nuotrupos sužadina asociacijų, atpažinimo blyksnius.

"Deja vu" tampa pirmuoju įsiklausymo į teatro pranešimą masalu, supratimo kodu ir, deja, vieninteliu šio pranešimo tikslu. Citatų ir autocitatų, emocijų ir vaizdų modeliavimas neatsitiktinai reikalauja "performance studies", Amerikoje jau išstūmusių, Vakarų Europoje grasinančių išstumti teatrologiją – nuobodžią, klasikiniais pradmenimis paremtą teatro, spektaklio, vaidmenų analizę, nes šie pradmenys jau neįveikiami pačiam teatrui. Teatras kuria savo performansus, dekoruoja juos "atrakcionų montažu" ir vis dėlto, kaip ir kritikai bei dalis žiūrovų, pasvajoja apie tikrą pjesę, spektaklį, vaidmenį.

Ne taip seniai rusų naujosios dramaturgijos ideologas Michailas Ugarovas kalbėjo: "Teatras be žodžių tolsta. Gyvenimas vėl verbalizuojamas. Ir šiandien įdomus tekstas be potekstės. Šiandien svarbiau sąmonė nei pasąmonė. Mes pavargome, nes gyvenime praktiškai nebeliko žmonių su aiškiai išreikštu "pirmuoju planu". Kai einu į teatrą, einu žiūrėti, KAIP viskas padaryta. O KAIP, palyginti su KAS, – marginalumas. Teatras kuriamas be jokių motyvacijų. Gal dar reikia palaukti – kai daugelis pjesių bus persiūtos ir iš naujo sukirptos, po kurio laiko žvelgsime į jas iš naujo. Taip buvo, pavyzdžiui, su Ibsenu – iš pradžių jo persivalgėme, po to ilgam užmiršome, o dabar jį įdomu ir skaityti, ir statyti..."

Vis dėlto teatras kuriamas. Ir kai klasikinio ar šiuolaikinio teksto interpretacijoje matai geležinę motyvaciją, bent tą akimirką džiūgauji, kad teatras, nepaisydamas išorinio spaudimo, visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti savo vertę. Tik esant tokiai motyvacijai parankūs tampa skirtingiausi metodai, skirtingiausi rašymo, režisūros, vaidybos įrankiai ir būdai – nuo tylios rezistencijos iki bufoninės satyros, nuo "skurdaus teatro" iki atrakcionų montažo.

Kiekvienais metais kovo 27-ąją švenčiame Teatro dieną. Nežinau, kokia ji bus šįmet ir ar taps švente visiems be išimties. Bet turbūt tik tą vienintelę dieną galima įsivaizduoti teatrą esant tokį, apie kokį kažkada svajojo Efrosas: be pykčio ir nuovargio, supratingą ir tolerantišką, neabejingą ir kūrybingą.

Tebūna lengva rasti į jį kelią.

Rasa Vasinauskaitė