Pirmasis

Jei bijai savęs, neik žiūrėti Kuckaitės

Eglės Kuckaitės darbų paroda galerijoje "ARTima"

Monika Krikštopaitytė

iliustracija
Eglė Kuckaitė. "Tyli suknelė rytojaus judesiuos". 2005 m.

Kai kas rašoma tik į dienoraščius. Kai ko neišdrįstame net pašnibždomis ištarti. Yra dalykų, nuo kurių paslepiame visus žodžius, o juos pačius įmetame į šulinį. Gilų ir tamsų, kad galėtume užmiršti.

Parodoje "Demonių linijos seka. Nauja ir naudota minties įranga" eksponuojama dvylikos Eglės monotipijų (atspaudų nuo akmens) turinio kilmė kaip tik iš ten. Iš šešėlinės pusės, kur ištremtos ilgalaikės baimės ir stiprūs, bet nepatogūs jausmai. Eglei užteko drąsos pažiūrėti į savo šulinį. Kiekvienas kūrinys apima ilgą apmąstymų laiką. Tai – ne ekspresionistinės emocijų išspjovos, ne savos depresijos primetimas. Tai – meditacijos ir vidinės kovos piktogramos. Piešiniai iš vidinio žemėlapio su sakiniais iš dienoraščio.

Pagrindiniai Eglės personažai, kaip visada, – moterys. Nepamenu, kad būtų vaizdavusi vyrus. Šioje parodoje ji jas vadina demonėmis. Jos man neatrodo niekuo demoniškos. Gal turima galvoje daugiau dvasia, žmogaus paslėptoji pusė... Kita vertus, kai leidi sau pasivadinti blogiu ir šešėliu, įgauni daugiau laisvės. Nebereikia patikti. Gali kalbėti atvirai.

Kuckaitės moterys dažniausiai nuogos. Jų nuogumas nėra erotiškas, tai tarsi atvirumo drabužis. Plaukai kaip visada – su skyrimu per vidurį ir susukti į du kuodelius. Arba surišti į "arklio" uodegą. Jos atkeliavusios iš ankstesnių darbų. Tik anksčiau stovėdavo sustingusios priešais kalną ar įsikibusios į kitos kasą, o dabar jos juda. Nors ir purtomos įtampos, imasi veiksmo. Dabar jos aktyviai bendrauja su kažkuo.

Pavyzdžiui, su kita moterimi. "Tyli suknelė rytojaus judesiuos" – šie žodžiai įrašyti atspaudo erdvėje, kur mergina balansuoja ant lyno, priešais ją artėja kitas žmogus. Jie eina į susitikimą, jie gali nukristi. Viskas taip trapu, kad atspaudo apačioje dar atsiranda ir veidas, kuris vemia nuo įtampos. Manau, kad tai ta pati mergina, kuri balansuoja ant lyno – tik kitoje dimensijoje. Kažkuo primena Salomėjos Nėries bėgančiąją lūžtančiu ledu. Žiūrovas lyg aiškiaregys turi žiūrėti tiesiai į akis baimei. Ir pastaba: jei kūnui neduosi žodžių, jis pradės kalbėti sava kalba – traukuliais, spazmais, pertrūkiais.

Kitame paveiksle vaizduojama kova – vienos moters su kita, labai panašia į ją pačią. Atspaude užrašas: "Net jei nebūtų kartojimosi tęsinio arba vienišos karės sapnas". Uždaroje erdvėje lyg duobė grumiasi dvi nuogos dvikasės. Nė viena nelaimės, nes iš tikrųjų tai – ta pati moteris. Tačiau kova dovanoja gyvybės jausmą. Visi mes grumiamės su savimi. Kasdien.

iliustracija
Eglė Kuckaitė. "Nes tada mes bėgsime kartu". 2005 m.

Dar vienas veiklos baras – Kuckaitės moterys vaduojasi iš nepatogios erdvės. Kūrinys "Prie patriarcho tvenkinių" turi aiškią nuorodą į slopinamą emancipaciją arba teisę elgtis kaip išmanai, be dėdžių primetamos pasaulio tvarkos. Eglės personažė nepatogiai tupi ant baro tipo kėdės prie kažkokio stalo. Jai už nugaros šešėlis, kurį suvokiu kaip "padorumo" cenzūrą. Viskas, ką ji gali sau leisti tokioj apsupty, tai spjauti, atsainiai lyg būtų maža mergaitė.

Atspaude "Ta nata" naudojant klasikinius graikiškus vyro pasaulio motyvus Kuckaitės moteris supriešinta su šlovingo meno taisyklėmis. Keliuose kituose darbuose personažės naiviomis lyg vaiko akimis (atmetusios žinojimą) stebi sukultūrinto pasaulio veikėjus. Jie atrodo kvailoki ir svetimi. Vienur tai klounas, kitur – kaukėta būtybė, atėjusi iš meno istorijos knygos. Pats jaukiausias primestojo pasaulio veidas šioje ekspozicijoje – klozeto skylė. Virš jo stačiom šlapinasi mergina. Šalia prirašyta: "Nes tada mes bėgsime kartu". Šifruoju tai kaip intymų rituališką apsivalymą. Kai be padorumo filtro poezija įsigeria net į šalinamus vidaus skysčius.

Kuckaitės piešiamos moterys kartais apsėstos aistros (vyrui). Kūriniai "Aidas arba abipusė vienatvė" ir "Begarsis laikas" schematiškiausi. Tuo ir stiprūs. Pirmajame merginos kūnas veržiasi pirmyn, o galva lyg kažko laikoma atmesta atgal. Jos plaukų uodega atkirsta guli kitame atspaudo gale. Figūra tarsi rodo, kad bėgimas neišvengiamas. Neišvengiamas ir praradimas – kasos, metaforiškai uodegos, o po teisybei – savęs pačios. Atspaudo erdvė susideda iš šešių kraštais susijungiančių stačiakampių. Ji nėra vientisa. Ir tai paaštrina susiskaldymo jausmą. "Begarsiame laike" tas pats neišvengiamai bėgančiosios motyvas, tik mažas. Ta pati šešianarė erdvės sąranga. Tik čia sudėtas ilgais laikas. Pavaizduoti keli vyriški klynai nuo liemens iki kelių ir ant vieno jų lyg ant kaklo besikarianti moteris. Lyg iš senovės etruskų raštų atėjęs vaizdas man pasakoja apie aistros istorijas ir sąjungos paieškas. Tai lyg santykio su vyrais auditas vizualia forma. Tai veikia stipriau, nei visų metų "Cosmopolitan" numeriai kartu su visa savipagalbos knygų spinta kartu sudėjus.

Šie atviri ir tikri Eglės pasauliai svarbūs tuo, kad savitai reprezentuoja dabarties moters vidinę būtį. Mažais fragmentais. Jautriai ir stipriai. Net kai pasirinktos temos yra visuomenės užminuotas tabu laukas.