Sulaikytos emocijos

Elina Brotherus. "Der Wanderer 2". 2004 m.

Į Helsinkį važiavau susipažinti su menininkais ir pakviesti juos į parodą. Kokią – net neįsivaizdavau. Suomija savo pirmininkavimo Europos Sąjungai proga nori surengti gerą šiuolaikinio meno parodą "Vartų" galerijoje. Ne pompastiškai reprezentuoti nacionalines vertybes, o tiesiog parodyti pasaulyje pripažintus savo menininkus taip, kaip tai būtų aktualu čia.

Suomijos šiuolaikinio meno scena labai dinamiška – jos menininkai kviečiami į svarbias tarptautines parodas (netgi tokioje nuo Vidurio ir Šiaurės Europos geografiškai ir idėjiškai nutolusioje 2004 m. Sidnėjaus bienalėje dalyvavo du Suomijos menininkai – Mari Sunna ir Jari Silomäki), šiuolaikinio meno muziejuje "Kiasma" Helsinkyje organizuojami ambicingi projektai, o tarptautiniais ryšiais intensyviai rūpinasi "FRAME" fondas. Nenuostabu, kad ir Lietuvoje mes matėme bene visas ryškiausias Suomijos šiuolaikinio meno žvaigždes: Eija-Liisa Ahtila ir Salla Tykkä, Elina Brotherus ir Liisa Lounila, Aurora Reinhard ir Fanni Niemi-Junkola, Jussi Niva ir Miklos Gaal (ir tai tikrai ne visi). Tačiau didesnė suomių meno paroda vyko gana seniai (pamenu tik bendrą Suomijos ir Švedijos menininkų parodą "Išankstinės nuomonės" ŠMC 1994 m.). Todėl stengiuosi neturėti "išankstinių nuomonių" ir veikti intuityviai. Tarptautinėse bienalėse matyti suomių darbai pirmiausia žavi savita laiko pulsacija ir vaizdo slinktimis. Šie migloti kriterijai ir tampa tuo sieteliu, pro kurį košiu savo intensyvios programos įspūdžius.

Fotografija: tapybos refleksijos

Dėlioti menininkus pagal meno šakas šiais laikais nepopuliaru – dauguma laisvai migruoja iš vienos srities į kitą. Tačiau nenužymint jokių koordinačių, tampa nematomos ir vizualios slinktys, kurios kaip tik ir stengiasi aktualizuoti, permąstyti ankstesnes vaizdavimo tradicijas. Pavyzdžiui, garsi fotografė ir videomenininkė Elina Brotherus didelę savo darbų parodą Fotografijos muziejuje pavadino "Naujoji tapyba", sąmoningai išryškindama klasikinę savo fotografinių paveikslų dimensiją – taip dar labiau pabrėždama romantiško peizažo ir šiuolaikinio personažo priešpriešą. Tapybos ir fotografijos (ne)meilės afera tęsiasi jau daugiau kaip šimtmetį – pirmieji fotografai stengėsi kurti nuotraukas, ne prastesnes už paveikslus, naudodamiesi tapyboje atrastais kompoziciniais, spalviniais ir apšvietimo variantais. Vėliau paveiksliškumas tapo negyvumo sinonimu, ir tada būtent tapytojai atsigręžė į fotografiją – naudojosi atsitiktinės, fragmentiškos kompozicijos, kadravimo įspūdžiais, momento sureikšminimu. Šių su realybe koketuojančių meno šakų santykiuose buvo ir žiaurių nusivylimų, ir tylos periodų, ir trumpų aistros blyksnių – bet fotografijos ir tapybos tango iki šiol svaigina nemažai menininkų ir vėl išgyvena pakilimo fazę. Be abejo, dabar šie santykiai laisvesni, nehierarchiški, asmeniški ir net pabrėžtinai lokalūs. Elinai Brotherus žvilgsnis į tapybą padeda apibrėžti savo identitetą ir istorines fotografijų potekstes. Atidžiai rinkdamasi fotografijų objektus, laukdama tinkamo apšvietimo ir preciziškai išryškindama formalias vaizdo savybes, ji ieško plastinės kalbos bendrumų. Dažniausiai menininkė fotografuoja save šiaurietiško peizažo fone – vienišą, vėjo perpučiamą figūrą ant kalno ar nuogą ant akmens oranžinės šviesos nutviekstoje jūroje it kokią pasakos undinėlę, prie kurios kojų dūžta bangos. Žinoma, į šiuos darbus reikia žiūrėti ne tik tapybos istorijos ar šiaurietiško romantizmo, bet ir ankstesnių autorės kūrinių kontekste. Anksčiau ji fiksavo "lemiamus momentus" – ne bresoniškąją akimirkos pilnatvę, o lemiamus savo gyvenimo momentus: netektį, ilgesį, meilę, nusivylimą. Svarbi buvo ne kompozicija, o emocija, kuri galėjo tęstis kelias dienas, mėnesius ar metus. Atsigręždama į tapybą, Brotherus tarsi bando savo nuojautoms suteikti istoriškai patikrintą, kone amžiną formą, tik toje sustingdytoje amžinybėje sąmoningai palieka laikinumo pėdsakus. Romantizmas čia ne naivus, o refleksyvus, apžiūrinėjantis savo dailų kūną veidrodyje. Tokį kiek ironišką, nors ir pagarbų menininkės santykį su tradicija atspindi ir jos fotografija "Menininkė ir modelis", apverčianti stereotipinį tokios scenos vaizdinį: dailiai sudėjęs kojas ant sofos sėdi nuogas pozuotojas, o raudonai apsirengusi menininkė jį stebi.

Mari Sunna. "Cinderella". 2003 m.

Tapybos ir fotografijos susiliejimai jau seniai neduoda ramybės bene garsiausiam šios srities meistrui (ne tik Suomijoje) Jormai Puranenui. "Anhava" galerijoje veikia įspūdinga Puraneno fotografijų paroda "Ledinės panoramos" ("Icy Prospects"). Prieš porą metų Stokholme mačiau jo nufotografuotus senovinius paveikslus – tiksliau, šviesos blyksnius ant suskilinėjusio drobės paviršiaus. Kilmingųjų portretai ne išryškėdavo, o visai pranykdavo tarsi nežemiškoj šviesoj. Realistiškai nutapyti veidai prarasdavo bet kokį materialumo įspūdį, tačiau paradoksaliai išryškėdavo atspindžio materija. Puranenui magėjo pagauti tai, kas neapčiuopiama: ribą tarp matoma ir nematoma ir vieno virsmą kitu. Pasirodo, jam rūpėjo ne tik šešėliai ir refleksijos. Jį ne mažiau intrigavo pats tapybos "amžinumas", tas laiko konteineris, kuriuo tampa ant lentos nutapytas paveikslas. Pasak menininko, jis ilgai ieškojo, kaip fotografijoje pasiekti tokį pat sutankėjusio, kone materialaus laiko įspūdį. Ir pagaliau jam šovė mintis fotografuoti atspindį nuo juodais blizgančiais dažais nutapytos lentos. Naujausi Puraneno darbai sukuria kone mistišką atmosferą – peizažas lydosi, klimpsta debesų ir vandens masėse, horizontas vibruoja it kardiogramos linija. Arkties peizažai susiejami ir su Šiaurės ekspedicijų istorijomis, šalia eksponuojant muziejuje nufotografuotus senovinius tapybos darbus, vaizduojančius leduose sustingusius laivus ir keliautojus (ir čia ledas susilydo su atspindžio šviesa).

Tapyba su pagreičiu

Puraneno Šiaurės peizažų fotografijos – sulėtinta akimirka, panardinta į klampią tapybos masę, kuri it sakai įtraukia ne mažus fragmentėlius, o miškus ir ledynus kartu su saulės blyksniais ir vėjo gūsiais. Tapyba irgi susiduria su naujomis vaizdo technologijomis ir matymo būdais – tik šis susidūrimas sukuria priešingą efektą. Amžinybei tarnavusi tapyba atsispiria nuo tvirtos tradicijos žemės ir mėgaujasi laisvo kritimo malonumais, bandydama perteikti ne šiaip judesį (kaip kadaise futuristai), bet greitį, regimo pasaulio ištirpimo akimirkas. Tokie yra naujausi Jussi Niva nutapyti abstraktūs peizažai – veikiau jų nuojautos, išsitęsiančios laike ir erdvėje. Tai tarsi vaizdai, pamatyti per milžinišku greičiu skriejančio automobilio ar traukinio langą. Tapyba ne konservuoja, o pratęsia laiką, pretenduodama į videomeno tįsumą, bet neatsisakydama klampaus materialumo, kuris turi tą ekrane dažnai pranykstančią fizinio tikrumo dimensiją. Toks minimalistinis tapybos svaigulys ištempia ne tik laiką, bet ir erdvę. Tai ne tas tapybos tapsmas, atsirandantis laisvai taškant dažus (galutinis rezultatas vis tiek tampa panašus į margą tapetą). Svarbus čia ne pats braukimo gestas (nors mes matome tą platų, dažų masėje tvirtai įsirėžiantį ilgą potėpį), bet pagreitėjimo ir sulėtėjimo procesai, kuriuos iki šiol geriausiai užfiksuodavo kino juosta.

Aurora Reinhard. "Julio & Lupita". 2004 m.

Panašūs laiko ir erdvės slinkčių efektai matomi ir Mari Sunna tapybos darbuose, tik čia jie dar įgauna daugiau asmeniškumo ir intymumo – nes transformuojami ne peizažai, o figūros. Žmonių kūnai išsilanksto neįtikėtinomis kryptimis, tarsi susidvejina ar susitrejina, atsiskiria ir susijungia – turbūt vizualiai įtaigiausias kintančio identiteto įprasminimas, kurį teko matyti. Ta intuityvi, netikėtai pulsuojanti linija suaktyvina ne tik regimuosius, bet ir kitus juslinius bei intelektualius refleksus – toks įspūdis, kad autorė tapo kūnu, o žiūrovas lygiai taip pat reaguoja visu kūnu, visa jame užsifiksavusia patirtimi.

Videomenas: sulaikius kvapą

Įdomu, kad matyti videodarbai irgi tobulai manipuliuoja laiko ir judesio, pagreitėjimo ir sulėtėjimo, originalo ir atspindžio (arba tikro ir dirbtinio) sugretinimais. Vizualiniai paradoksai – judantys sustingę paveikslėliai, Liisos Lounilos nufilmuoti su specialiomis "pinhole" kameromis. Kasdieniški kadrai – spragintais kukurūzais besisvaidantis jaunimas – sustingsta kaip lavos skulptūros, tačiau kino technikos dėka jie vis tiek juda. Paprastas buitinis veiksmas įgauna makabrišką dimensiją, – tačiau vaizdas įtraukia ir nepaleidžia. Panašiai nutinka ir žiūrint į naują Auroros Reinhard videodarbą "Julio ir Lupita", kur nufilmuotas vidutinio amžiaus kolumbietis, šokantis su natūralaus dydžio moters lėle. Iš pradžių net nesupranti, kad šokėja netikra – taip tobulai ją vedžioja ir sukioja pagal lotynų muzikos ritmus talentingas gatvės šokėjas. Tačiau ilgainiui pasimato visos jo gudrybės, ir erotiškas šokis praranda pramogos žadėtą malonumą. Staiga nenoromis tave užgriūna egzistencinės vienatvės priepuolis, ir jau neguodžia informacija, kad šokėjas turi šeimą, kad jis iš tiesų vaidina tokius spektakliukus Niujorko gatvėse ir taip ją išlaiko. Yra ir ne toks buitiškas kontekstas: šokis su lėle – Lotynų Amerikos šalyse paplitęs paprotys. Merginos paliktas vyriškis išsidrožia lėlę, sušoka paskutinį šokį ir ją sudegina. Gal ir ne pats blogiausias būdas atsikratyti praeities šmėklų?

O Suomijos menas, priešingai stereotipams, labai emocingas. Tik tos emocijos perteikiamos daug subtiliau – su pagreitėjimais ir sulėtėjimais. Pagal kiekvieno širdies ritmą.