Būties ritmas

Agnės Kondrataitės, Simonos Kaunaitės ir Elvitos Brazdylytės ekspozicijos fragmentas L. Miklaševičiūtės nuotr.

Solidi "Lietuvos aido" galerija neretai suteikia galimybę elitinėje erdvėje debiutuoti jauniems autoriams. Eksperimentinės, laisvamaniškos idėjos traukia akį ir neleidžia konservuoti klasikos. Skersvėjų efektas stimuliuoja parodų dinamiką, o natūralios pauzės skatina dar kartą apmąstyti strateginius vertinimo kriterijus. Šįkart Žemaitijos gatvėje debiutuoja trys Vilniaus dailės akademijos absolventės – būsimos keramikos magistrės Agnė Kondrataitė ir Simona Kaunaitė bei tekstilės bakalaurė Elvita Brazdylytė.

Parodos "4 x 4" koncepcijos ašis – keramikos ir tekstilės jungtis naudojant liaudies meno raštą. Stabtelkime ties skaičių magija. Keturi – tai moteriškumo, harmonijos, kosminis skaičius, susijęs su kvadratu ir kryžiumi. Keturios pasaulio šalys, keturios stichijos, keturi temperamentai, keturi amžiaus tarpsniai, keturi evangelistai... Tai nevalingai suteikia darbui svorio, nepaisant autorių impulso, atėjusio iš kasdienybės standartų – 4 cm kraštinės arbatos dėžutė ar sausainių formelė. Ekspoziciją pusiau dalijanti keraminė užuolaida susideda iš dvidešimt keturių juostų, suvertų iš penkiasdešimt dviejų kvadratėlių. 24 – tai paros valandų skaičius, suvokiamas kaip visuotinumo ir harmonijos ryšys tarp dangaus ir žemės, o 52 – savaičių kiekis metuose. Šią skaičių simboliką interpretuojame kaip parodos idėjinį pamatą. Tačiau visą laiką neapleidžia mintis, kiek tai autorių suvokta ir sąmoningai panaudota, o kiek čia lėmė intuicija ir atsitiktinumas. Ta trapi riba pripildo kūrinį sunkiai nusakomais, bet stipriai juntamais jautrumo ir subtilumo niuansais. Mano manymu, kompozicija labiau persmelkta rytietiška, nei lietuviška dvasia. Todėl įtariu, kad studentes įkvėpė ne doc. Alfredo Širmulio, o prof. Antano Andrijausko paskaitos.

Baigto ir kartu nebaigto darbo idėja nuolat persekiojo stebint šią instaliaciją. Tekstilinė siena su keraminių kvadratėlių inkliuzais ir keraminė užuolaida tarp galerijos kolonų akcentuoja centrinį žiūrėjimo tašką. Kabantys pasikartojantys šviesūs ir tamsūs glazūruoti elementai sukuria optinę ritminę struktūrą, pro kurią matome nemažą paprastu geometriniu raštu dekoruotą plotą. Prisimename Vasarely tapybą, net Aspazijos Surgailienės ar Aldonos Tamonytės skiautinius. Jaunosios menininkės pasiekia dvigubos iliuzijos efektą, palikdamos atstumą tarp kabančios užuolaidos ir tekstilinės sienos. Kita vertus, tuščia siena už nugaros šiek tiek baugina, truputį slegia. Keli glazūruoto molio ar dažyto audinio kvadratėliai būtų organiškai užpildę visą erdvę ir galbūt atvėrę dar vieną žvilgsnio kampą. Visa kompozicija grindžiama kontrasto principu. Autorės tarsi sukeičia medžiagų savybes: minkšta tampa kieta ir atvirkščiai. Viena detalė jungiama su kita ir intuityviai, ir intelektualiai. Tas dualizmas labai patrauklus, turint omenyje, kad kuria trys menininkės, kurias sieja bendra pasaulėjauta arba kurios diskutuodamos žengia labai pamatuotą žingsnį. O tai psichologiniu požiūriu ir stebina, ir džiugina. Apskritai vengčiau kalbėti apie keramiką ir tekstilę, nes darbas, pretenduojantis į erdvės iliuzines galimybes, pranoksta šių dailės šakų ribas. Jei kalbame apie amato išmanymą, tobulo atlikimo siekimą, vėl sunkiai suprasime, ar formos trūkimas ir už trafareto liekantis dažo pėdsakas yra palikti sąmoningai, ar atsitiktinai. Šviesiai gelsvų ir tamsiai rudų tonų kontrastas nuteikia ramiai, todėl optiniai efektai neerzina. Žavi ir ritmo pojūtis audinyje, jo išretėjimus siečiau su interjero erdvės pagava, ir ornamento tapybiškumas, artimas skaidriems akvarelės tonams ar tapybai arbata.