Dailė

Meno kūrinio cenzūra

Juodkrantėje ne/atidaryta VDA absolventų darbų paroda

iliustracija

Ieva ir Baiba.  Susitikome cerkvėje, chore, tačiau susipažinome ne iš karto... Gruodį užsimezgė santykiai. Esame biseksualios. Daug pažinčių užmezgame "Gėjų ir lesbiečių jaunimo organizacijoje". Visuomenės nuomonė mums nesvarbi. Būdama penkiolikos supratau, kad mane domina mergaitės. (Baiba) Mama reagavo ne itin palankiai, tačiau supranta, nes yra, kaip yra. Tėvas taip ir nesužinojo – nebėra jo. (Ieva) Lengviau gyventi, kai atsiveri, neslepi savyje to, kas neišvengiama. Viena kitai esame stiprybės šaltinis.

Šių metų vasario 16 d. grupė VDA Fotografijos ir medijos meno katedros dėstytojų ir studentų nuvyko į Juodkrantę atidaryti pirmosios katedros 10-mečiui skirtos parodos. Parodoje buvo numatyta eksponuoti trijų autorių fotografijos darbus: Monikos Požerskytės "Privatu", Mildos Urbaitytės "Interjeras interjerui" ir Ugniaus Gelgudos "Gyvenimas kartu: šiuolaikinė tradicinė/netradicinė šeima".

Parodos atidarymo išvakarėse Juodkrantės parodų namų kuratorė Kristina Danilevičienė ir jos vyras nusprendė, kad U. Gelgudos fotografijų serija, vaizduojanti heteroseksualių ir homoseksualių šeimų portretus, gali sukelti problemų. Kuratorė paprašė, kad autorius nekabintų po fotografijomis porų aprašymų apie bendrą gyvenimą kartu, kurie "per daug" aiškiai nurodo į tai, kas vaizduojama. Anot jos, tegul žiūrovai patys savarankiškai interpretuoja fotografijų turinį. Ugniui Gelgudai lyg ir sutikus "apkarpyti" savo kūrinį, kuratorė paprašė nuimti dar ir keletą fotografijų. Galiausiai K. Danilevičienė pareikalavo ir trečiosios sąlygos – nekabinti fotografijų serijos pavadinimo (arba jį pakeisti į tokį nieko nereiškiantį pavadinimą kaip "Žmonės") ir nekomentuoti šio "provokuojančio" meno kūrinio parodos atidarymo metu.

Nepritariant tokiems meno kūrinio cenzūros reikalavimams, buvo nuspręsta neeksponuoti ne tik U. Gelgudos fotografijos darbų "Gyvenimas kartu: šiuolaikinė tradicinė/netradicinė šeima", bet ir kitų šiai parodai skirtų kūrinių. Parodos atidarymo metu vyko fotografijų nukabinimo performansas.

Apie meno kūrinių cenzūrą kalbasi VDA Fotografijos ir medijos meno katedros dėstytojai Irma Stanaitytė, Vytautas Michelkevičius ir Jurgita Remeikytė (parodos koordinatorė).

Vytautas Michelkevičius: Atrodo, jau šimtai tekstų buvo prirašyta apie tai, kad meno ir literatūros vertinimo kriterijuose moralinio kriterijaus būti negali. Meno cenzūra šiandienėje nepriklausomoje Lietuvoje atrodo toks neįmanomas dalykas, koks jis buvo įmanomas sovietinėje Lietuvoje. Susidūrimas su neįsivaizduojamu faktu realybėje žymi lokalios patirties atsiskleidimo mechanizmą. Prieš kabinant darbus nė mintis nešovė, kad gali kilti kokių nors problemų dėl jų tematikos.

Irma Stanaitytė: Etiniai kūrybos aspektai bei jos vertinimo "moraliniai" kriterijai nėra menui nei nepažįstami, nei svetimi. Kiekvienas atvejis yra ypatingas ir priklauso tiek nuo konkretaus konteksto, tiek nuo kūrėjų bei vertintojų. Galvojant apie mūsų bendrai patirtą situaciją, manau, nė vienam iš mūsų negalėjo kilti rimtų įtarimų: mes pažįstame autorių, jau žinojome jo darbus, netgi tų darbų "gimimo" aplinkybes.

Jurgita Remeikytė: Organizuodama šią parodą, numačiau galimą prieštaringą žiūrovų reakciją į Ugniaus fotografijų seriją, tačiau tikrai nesitikėjau, kad parodų kuratorė gali koreguoti meno kūrinį. Meno istorijoje žinoma įvairių žiūrovų pasipriešinimo atskiriems meno kūriniams ar parodoms atvejų; atmetimo reakcija ne kartą pasireiškė net paties kūrinio fiziniu sunaikinimu. Tačiau dar nebuvau girdėjusi, kad tuo "užsiimtų" parodų kuratoriai.

V. M.: Mūsų patirtis parodė, kad vis dėlto yra didelis skirtumas tarp meno rodymo šiandienėse miesto ir kaimo bendruomenėse. Nes Ugniaus darbai be problemų eksponuoti Vilniuje ir Klaipėdoje. Dar vienas svarbus skirtumas, kad Juodkrantės gyventojai kuria idealios bendruomenės, gyvenančios ramiame kurortiniame miestelyje, ir idealios ramybės su paplūdimiu ir pušimis vaizdą. Tai reiškia, kad jų realybėje nėra vietos tikrajai realybei. Įdomu, kad meno kuratorė šioje bendruomenėje prisiima etinės sargės vaidmenį, kuris paprastai visuomenėje tenka kitų profesijų atstovams. Gal čia kaltas profesionalumo trūkumas, t.y. nesugebėjimas atskirti savo asmeninės ir visuomenės nuomonės?

iliustracija

Edita, Mantas bei Sidas. Susipažinom prieš aštuonerius metus, kai dar būdami mažamečiai "tranzuodavom" į Palangą. Vedyboms daug svarbos neskiriame – užtenka gyventi kartu (su vaiku ar be jo). Aišku, kol vaiko nebuvo, kartu negyvenom... Manto tėvai pageidauja vedybų, bet mano mamai skirtumo nėra. (Edita)

I. S.: Teigta, kad priimant sprendimą dėl Ugniaus darbų vadovaujamasi būtent visuomenės nuomone. Ir tiesos, matyt, esama: neabejotinai didelė visuomenės dalis Neringoje ir visoje Lietuvoje nusiteikusi nepalankiai bet kokių mažumų atžvilgiu. Tačiau nederėtų pamiršti, kad kalbama apie meno kūrinį, o sprendimą priima menotyrininkė. Ir jei ne kartą pabrėžiama, kad fotografijos "meniškos", bet jų eksponuoti nevalia, nes mokinukai ir žvejai (labiausiai susirūpinta šiais visuomenės atstovais) netinkamai supras, tai čia akivaizdžiai abejojama ne kūrinių menine verte, bet turiniu. Tad susiduriame su turinio cenzūra, paremta vieno ar dviejų šituos klausimus "išmanančių" žmonių asmenine nuomone, o "visuomenės nuomonė" čia – tik priedanga. Profesionalumo klausimas tikrai aktualus: meno erdvės neturėtų tapti nei pavienių meno "žinov(i)ų" ideologinių konstruktų šventovėmis, nei privačiais buduarais, kurių sienoms "paveikslėliai" parenkami vadovaujantis asmeniniu skoniu.

J. R.: Parodų erdvės tam tikra prasme "augina" savo lankytojus. Eidami į parodas, žiūrovai turi tam tikrų lūkesčių, kurie priklauso nuo jau matytų parodų įvairovės. Miestai ir miesteliai skiriasi gyventojų ir galerinių erdvių skaičiumi. Žmonių poreikiai neturėtų nukentėti nuo to, ar jie gyvena mieste, ar miestelyje. Fotografijos ir medijos meno katedros 10-mečiui skirtos parodos rengiamos ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir tokiuose miesteliuose kaip Juodkrantė. Tokiu būdu siekiama neaplenkti provincijos, sudarant lygias galimybes meno bei kultūros plėtrai.

I. S.: Viena labiausiai pastaruoju metu mane dominančių temų – peizažo (natūralaus ir industrinio) įtaka grožio sampratai. Galbūt Juodkrantės incidentas – iš tiesų tik nesąmoningų pastangų išlaikyti, pateisinti kurortinės idilės įvaizdį atspindys. Žvejai, anot parodų namų kuratorės, esą taip "arti gamtos", kad bet kokie reiškiniai "iš miesto" jiems nepriimtini, o šiuo konkrečiu atveju būtų suprasti kaip iškrypimų eskalacija. Ką gi, galbūt. Tik ar "stručio strategija" – tinkamiausia prevencija? Reikalavimais nerodyti, nepristatyti, nekomentuoti, nutylėti atsisakoma "matyti", siekiant eliminuoti diskutuotiną objektą, o tai reiškia – ir pačią diskusijos galimybę.

J. R.: Baimės gimsta iš tabu. Sovietinėje visuomenėje buvo veikiama pagal oficialią ideologiją: ne taip, kaip pačiam atrodo, o taip, kaip kažkas nurodė "iš aukščiau". Realios situacijos konstatavimas buvo tabu. Jei tik buvai puikiai išmokęs vaidmenį, galėjai ilgai ir nuobodžiai plaukti "pasoviečiui". Minėdami ne tik mūsų katedros 10-metį, bet ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 15-ąsias metines, deja, vis dar susiduriame su draudžiamomis temomis ir baime diskutuoti.

iliustracija

Antons ir Gabriels. Pažįstame vienas kitą jau pusantrų metų, tačiau rimtai pradėjome susitikinėti prieš mėnesį. Matomės kartą į savaitę. Gabriels niekada negalvojo, kad gali kas nors pavykti su aštuoniolikmečiu ar devyniolikmečiu. Visuomenė?.. Tėvai viską žino. Mokykloje taip pat. Kadangi tai menų mokykla – niekam mūsų orientacija neužkliūva. Gabriels iki dvidešimt vienerių buvo heteroseksualus. Jam ne visada patiko "žydri", netgi buvo negatyvios nuomonės apie juos. Vis dėlto slapstomės. Sunku taip gyventi. Sužinojau apie organizaciją Šeimos planavimo centras. Parašiau jiems. Praradau daug draugų, bet jei taip atsitiko, vadinasi, jie nebuvo tikri. (Antons)

V. M: Jei meną pažodžiui suprastume kaip visuomenės gyvenimo reprezentaciją, tai reikštų, kad netradicinės šeimos iš viso neegzistuoja. Kadangi, kaip visi žinome, jos egzistuoja, tai reikštų potencialią galimybę galerijai virsti moralės institucija. Kitas svarbus aspektas – cenzūravimo priežastis. Roberto Mapplethorpe’o parodų, kuriose buvo nemaža nuogo vyriško ir moteriško kūno, nepaliaujamas cenzūras JAV XX a. 9–10-ajame dešimtmečiuose iš dalies galima suprasti kaip bandymą cenzūruoti homoerotišką nuogą kūną. Tačiau Ugniaus Gelgudos fotografijose nuogo kūno nebuvo išvis. Tai tik šeimyniniai portretai, spindintys draugiškumu ir meile. Lyginant šių dviejų fotografų cenzūros atvejus, galima nustebti, kokia menka priežastis cenzūrai buvo Juodkrantėje – tik pati tema.

I. S.: Galvojant apie reakciją į meno kūrinį visuomenės kultūrinių bei moralinių vertybių kontekste, neišvengiamai iškyla ir komunikacijos problema. Kiekvienos bendros kultūrinės patirties šerdyje tarpsta kodai ir konvencijos, kurie tą patirtį ir daro bendrą. Dažnai vienas ar kitas kūrinys tampa nepriimtinu dėl savo naujų, neįprastų estetinių kodų, kurie neatitinka masinės auditorijos, besiremiančios bendromis, o ne unikaliomis reikšmėmis, konvencijų. Tas pats tinka ir kalbant apie tradicinę visuomenę.

Ugniaus fotografijų serija – reportažiniai portretai. Savo forma jie nepretenduoja į estetinį unikalumą ir yra skirti įvairiems žiūrovams. Todėl konkreti situacija ypač įdomi: siekiant panaikinti akivaizdų kūrinio pranešimo aiškumą, bandoma atriboti auditoriją nuo pranešimo perskaitymo. Tokiu atveju tikrai susiduriame ne su ne(su)gebėjimu suvokti meno kūrinį ar jo estetinius kodus, o su atmetimu paties pranešimo, nepriimtino tam tikroje ideologinėje terpėje. Panašu, kad tai – elementarus tolerancijos trūkumo pavyzdys.

V. M.: Teisingai pasakei pritaikydama komunikacijos teorijos elementus. Kaip tik dėl įsigalėjusių masinių kodų būtų galima diskutuoti ir dar vieną cenzūros aspektą. Galerijos darbuotoja norėjo nukabinti gėjų šeimų portretus, palikdama lesbiečių šeimas. Tai būtų galima paaiškinti skirtingu pranešimo iškodavimu, kai demonstruojama tik fotografija ir kai demonstruojama fotografija su ją paaiškinančiu tekstu. Mano galva, visuomenėje toleruojama merginų draugystė, tačiau nepriimtina vaikinų. Todėl jei būtų buvęs įgyvendintas kuratorės prašymas, cenzūravimas būtų suteikęs fotografijoms visiškai kitokias prasmes. Trumpiau tariant, lesbiečių šeimos be aprašymo būtų atrodžiusios kaip draugiškų merginų portretai.

J. R.: Viena esminių meno kūrinio savybių – jo paveikumas. Ugniaus darbas nepalieka abejingo. Kuratoriai neretai skundžiasi, kad mažai kas domisi parodomis. Galbūt aktualūs savo temomis kūriniai galėtų jas bent kiek atgaivinti?