Pasaulyje

Pasikeitęs pasaulis ir patobulinimai sporte

aną savaitę Londone

Pamiršau pasakyti: per televiziją, laidoje "Kultūra" (kurios formatas pas mus neva "nesurenka reitingų", tačiau kuri Londone rodoma 19 val. ir paskui dar kartojama 23 val.) rodė, kaip kino kritikas Markas Kermode’as ima interviu iš Wernerio Herzogo. Jiems tik pradėjus kalbėtis kažkur gamtoje, pakelėje, į Herzogą staiga kažkas šauna! Mes girdime garsą ir matome, kaip jis susvyruoja! Kermode’as baisiai susirūpina: Jėzau, ar jūs sveikas? Kas čia taip į jus? Kodėl? O Werneris, kaip niekur nieko: "Et, būna, pasitaiko". Abu skubiai susėda į automobilį ir nuvažiuoja toliau nuo "taikliųjų akių" (Deadeye Dick! – šita pravardė, kažkada buvusi ir K. Vonneguto knygos apie lemtingą atsitiktinį šūvį pavadinimu, Dickui Cheiney’ui dabar tinka kaip gimimo žymė) pratęsti interviu studijoje. Markas, beklausinėdamas apie jo naują filmą "Žmogus-grizlis", vis kur buvęs kur nebuvęs nerimauja, ar Werneris dar gyvas, o Werneris: "Vieni niekai". Galų gale, interviu pabaigoje, Markas įkalba Wernerį parodyti tą vietą, į kurią jam pataikė. Werneris, nors ir susinepatoginęs, bet vis tiek televizijos ekrane prasisega kelnes ir parodo kraujuojančią žaizdą apatinės pilvo dalies šone. Nei aš, nei kiti mano pažįstami, matę šią laidą, taip ir nesupratom – kas tai buvo? Kas įvyko? Kodėl? Ar čia viskas suvaidinta? Kam to reikėjo? Šiaip ar taip, pasaulis nuo anksčiau paminėtos K. Vonneguto knygos laikų, atrodo, labai pasikeitė: tyčia ar netyčia pašautieji arba tiesiog ignoruoja tą faktą, arba nuoširdžiai atsiprašo šovusiųjų ir jų šeimų (Dicko Cheiney atveju).

O visą likusį televizijos eterį šiomis dienomis užpildo tas keistas užsiėmimas – kurio irgi neįmanoma suprasti, – kažkodėl vadinamas sportu, kurio metu moterys (ir vyrai), apsirengę valytojomis/jais, atlieka grindų šveitimo judesius prieš kažkokį apvalų judantį daiktą. Ir visa tai kažkodėl vyksta ant ledo. Ir kas įdomiausia – šios "sporto šakos" laimėjimai, kitaip nei kitų šakų, atrodo, visiškai nepriklauso nuo laiko – pašveitę ledą, "sportininkės/ai" sustoja rateliu ir ramiai apie kažką šnekučiuojasi. Niekur neskuba. Galbūt dėl to kai tik įsijungi televizorių – visada pamatysi juos, vis dar besišnekučiuojančius. Paskui dar šiek tiek pavalančius ledą... Ir apskritai, įsijungęs/usi žiemos olimpines žaidynes dabar jau tikrai supranti – jeigu anksčiau nesupratai, – kad pasaulis labai labai pasikeitė. Bent jau nuo to laiko, kai paskutinį kartą žiūrėjai olimpiadą – su visa šeima dar tais laikais, kai tai buvo vienintelė "tiesioginė" transliacija iš užsienio. Palyginkime kad ir vieną iš svarbiausių žiemos olimpiados elementų – dailiojo čiuožimo meistrų kostiumus. Tiksliau – meistrių. Audinio tiems jų kostiumams sunaudojama vis mažiau ir mažiau, tačiau jis vis brangesnis ir brangesnis, prašmatnesnis ir prašmatnesnis. Žiūrėti nuo to, be abejo, darosi vis įdomiau ir įdomiau. Netgi per kitas žaidynes jau galima tikėtis, kad kuriai nors čiuožėjai atsitiks kaip Janet Jackson. Yra ko laukti ketverius metus. Arba, pavyzdžiui, būdavo anksčiau greitasis čiuožimas: čiuoždavo tvarkingai, kiekvienas savam takely, ne daugiau kaip po du viename "čiuožime", o jei kuris nugriūdavo, tai manyta, na, kad jam labai nepasisekė, bet niekas čia nekaltas, greičiausiai lede buvo skylė. O dabar?! Dabar čiuožia visa krūva iš karto, ir visa varžybų esmė yra tokia: kas ką pargriaus. Vienas išlikęs nepargriautas laimi. Britanijoje ši sporto šaka neoficialiai vadinama "Battle of the Bitches". Bet juk tai – "realybės TV" sporte! Jau ir sporte... Tuomet galėtų šią rungtį (taip pat ir visas kitas rungtis) dar patobulinti: čiuožėjai čiuožia ir čiuožia ratu, o žiūrovai skambina ir balsuoja, kurį čiuožėją iš takelio išmesti. Tam, kuris išbalsuojamas, nors jis ir pirmas čiuožė, organizatoriai po kojomis kyšteli lazdą, jis pargriūna... ir iškrenta iš varžybų. Tuo tarpu kiti čiuožia toliau, stengdamiesi visaip patikti žiūrovams, kad jų neišbalsuotų. Va čia tai būtų įdomu žiūrėti! Čia tai būtų varžybos!

O štai žiauriajam nepakartojamajam televizijos kritikui Charlie’ui Brookeriui žiemos žaidynės patinka daug labiau negu vasaros. Nors jis nežino ir nenori žinoti nei ką jie ten daro, nei kas kokiai valstybei atstovauja. Jam tiesiog patinka baltas snieguotas vaizdas (Londone sniego nebūna) ir dar kad visų judesiai tokie ramūs, sklandūs ir svajingi. Jo nuomone, vizualiai tai daug geriau už vasaros olimpiadą, nes ten "taip karšta ir triukšminga" ir "spalvos baisiai nedera: mėlynas dangus + žalia žolė + purpuriniai triko = mano akys iš karto apsivemia". Man patinka jo kriterijai.

Dar vienas dalykas – Mozarto įrašų kolekcijos paštu vis dar negavau. Ar nebūsiu pakliuvusi į patiklumo spąstus, kurių taip akylai ir ausylai saugausi? Tiesą sakant, saugausi tik tada, kai iš manęs nori išvilioti pinigus, o šiaip, jei už tai nereikalaujama pinigų, aš linkusi patikėti kuo tik norite. Bet čia gali būti ir kitas paaiškinimas – telefonspynė prie mūsų durų jau visą savaitę neveikia ir todėl nebegaunam pašto. Paštininkas, atėjęs kiekvieną (vėlyvą) rytą, tik palieka prie lauko durų ilgesingus raštelius apie tai, kad ir vėl negali užnešti mums pašto, ir nueina. O ten juk mano Mozartas... lyg kokia banga, vis prišlama prie durų – ir atsitraukia, prišlama – ir atsitraukia... Gal visai ir nereikia man jo turėti. Daug maloniau žinoti, kad nuolatos banguoja už durų.

Paulina Pukytė