Ne atkartota, bet savaip išgyventa

Petras Geniušas K. Vanago nuotr.

Nesiimčiau spręsti, nuo ko priklauso rečitalių tankis pagrindinėje mūsų koncertinėje erdvėje – Nacionalinėje filharmonijoje. Tačiau visi nesunkiai pastebėtume, kad šio koncertinio žanro tėkmė pastaraisiais sezonais driekiasi išretėjusiu punktyru. Regis, pačių interpretatorių iniciatyva šiuo atveju – ne paskutinėje vietoje, juk jeigu rečitalį vertinsime kaip tam tikrą personalinės ekspozicijos analogiją, jame įžvelgsime pirmiausiai galimybę reikštis esminėms paties menininko priedermėms – atsakingai ir koncentruotai reprezentuoti savo kūrybines traktuotes bei užimti tvirtą poziciją "diskusijoje" su publika. Žinoma, tam reikia nestokoti drąsos, savikritikos, atsinaujinimo (o ne mechaniško repertuaro gausinimo) reikmės ar sveikų ambicijų; reikia ir gebėti išsiveržti iš būsenos, kurią lemia vis kasdieniškesniu tampantis žmogaus santykis su muzika. Tokių šiandienos mūsų muzikų solistų, ištikimų šiai drąsiai akistatai su publika, galėtume išvardyti ne tiek jau daug – turbūt tai būtų Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninis duetas bei pianistas Petras Geniušas, vasario 18 d. Nacionalinėje filharmonijoje vėl pristatęs naują solinę programą. Įsivaizduoju, kad atlikėjui brangi kiekviena parengta programa – ir su kamerinių ansamblių partneriais, ir su orkestrais. Vis dėlto rečitaliui lemta tapti savotiška vertinimo atrama, koncertinių žanrų hierarchijoje vis dar neprarandančia savo galingos ir objektyvios įtakos.

Pianistas P. Geniušas ganėtinai dažnai (bemaž kasmet) sukomponuoja solines koncertų programas, jų struktūrinė, stilistinė įvairovė lemia spontaniško ir sykiu racionalaus bei meniškai išbaigto vientiso kūrinio įspūdį. Jos geba atsiverti priešingais ir netikėtais deriniais (W. Byrdas ir B. Kutavičius, S. Rachmaninovas ir G. Sodeika, H. Purcelas ir P. Robinsonas etc.), prasmingai užpildytomis repertuarinėmis nišomis (F. Schuberto kūryba ar R. Schumanno ciklai) ar tiesiog klasikiniu stilistinės sandaros pavidalu. Kaip tik šiuo principu pagrįstas vasario 18 d. P. Geniušo koncertas, ir būtent toks pasirinkimas bylojo apie pianisto meninėje vaizduotėje gyvai kintančių prioritetų judėjimą, o sykiu liudijo jo interpretacinį įkarštį nesibodėti tuo, kas itin dažnai ženklina fortepijoną studijuojančių jaunųjų pianistų repertuarą – tai J.S. Bacho Partita Nr. 1, B-dur, L. van Beethoveno Sonata Nr. 17, d-moll, R. Schumanno Fantazija C-dur, op. 17. Na, gal tik B. Bartóko "Penkiolika vengrų valstiečių dainų" galėtų papildyti P. Geniušo rečitaliams būdingų originalių repertuarinių atradimų kraitį.

Interpretuoti gerai žinomą muziką – nelengva užduotis pianistui, taip pat ir klausytojui, linkusiam nejučiomis į patirtį įsileisti lyginimo momentą, anksčiau girdėtus įsimintinus kitų atlikėjų sukurtus vaizdinius. Tačiau, kaip ne kartą teko įsitikinti, P. Geniušas paprastai įžengia į sceną ne kartoti, bet pasidalyti savaip išgyventa atliekamos muzikos įvairove, tuo metu iškylančia į jo kūrybinio akiračio viršukalnes. Tad ir šiame rečitalyje pateiktos programos negožė kokio nors savitikslio perfekcionizmo siekiai – atsivėrė seniai laiko patikrintos akademinės muzikos linija, apšviesta patraukliomis kūrybinio proceso spalvomis. P. Geniušo atliekamos J.S. Bacho Partitos B-dur interpretaciją galėtume pavadinti romantiška, tačiau romantinė pianisto pasaulėjauta čia išsiskleidė ne tradiciniu reljefišku ir kartais pretenzingai perspaustu jausminiu bangavimu, bet tiesiog subtilios kalbėsenos siekiu. O šis lėmė trapių akcentų ažūro grožį (net retsykiais pakylantį virš įprastos fortepijoninės prigimties), tarpstantį bėgančiose melodinėse slinktyse ir ypač plastiškai atsivėrusį paskutinėje dalyje – žigoje. Klausantis L. van Beethoveno Sonatos d-moll, nustebino savitai pianisto sukurta svorio centrų dramaturgija, didžiausios psichologinės įkrovos bei dvasinės pilnatvės pasiekusi II dalyje Adagio. Tokia pianisto meninė nuostata turbūt skatino ypatingomis reikšmėmis pažymėti ir fortepijono rečitatyvų artikuliaciją, nepabūgstant laisviau traktuoti muzikinio laiko tėkmės proporcijų.

Nedažnai turime progos koncertinėje scenoje pasigėrėti B. Bartóko folklorinėmis studijomis, perkeltomis į fortepijoninę muziką, juo labiau vengrų dainomis, svinguojančiomis autentiška dermine, ritmine, tembrine estetika ir neribotu fortepijoninės faktūros spalvingumu. "Penkiolikos vengrų valstiečių dainų" interpretacijai jokiu būdu nepakaktų žėrinčios pianisto technikos ir vien ambicijos įveikti šį originalų dainų ciklą. Kiekvieną iš 15 miniatiūrų, išmargintų ritminių kirčių kaita, pobalsių replikomis, harmoninės koloristikos detalėmis, pianistui teko "pažadinti" surandant vis kitokias artikuliacijos priegaides, vis kitokį charakteringą raiškos priemonių kompleksą, idant ciklas tvinksėtų gyvybinga energija, veržlumu ar iš detalių komponuojamu visumos polėkiu. Šiuo atveju meninio vaizdinio pilnatvei rastis padėjo ir akivaizdūs P. Geniušo improvizaciniai įgūdžiai – kaip gebėjimas, dvasinė pastanga įskelti kūrybinio proceso ugnį iš menkiausio muzikinio motyvo. Improvizacinė patirtis, jos erdvėje plazdantis impulsyvumo, spontaniškumo matmuo pianistui turbūt pravertė ir R. Schumanno kūrybos interpretacijai, persmelkusiai jau keletą jo rečitalių. Tam, kad susitapatintum su šio autoriaus fantazijos (o ir konkrečiai – "Fantazijos" C-dur) laisve, kad galėtum aprėpti emocinį jo partitūrų maksimalizmą, daugiažodės versmės apimtis, nepakanka tradicinės romantinės retorikos.

Tai suvokdamas P. Geniušas drąsiai pasitelkė individualios jausenos ir vaizduotės jam padiktuotą sampratą. Plastiškai struktūruodamas šį monumentalų trijų dalių ciklą, pratrūkstantį daugiabriaunėmis intonacijomis – nuo oracijų ar ekstazės patoso iki intymios išpažinties, pianistas prisodrino jį improvizacinio gaivališkumo, autentiškos energijos, suteikusios kūriniui natūralios, gaivios jaunatviškos tėkmės. Bemaž tokios, kokia buvo palytėti ir keli po koncerto nuskambėję bisai.

Gaila, kad daugelis (ne tik šio pianisto) solinių programų lieka tik jas girdėjusiųjų atmintyje, o ne kompaktinėse plokštelėse, kurių atlikėjai iš tiesų yra verti.