Kinas

Tarp civilizuotų žmonių

rodo TV

iliustracija
Alfred Hitchcock

Vienas didžiausių amerikiečių žurnalistikos skandalų, Buzzo Bissingerio aprašytas žurnale "Vanity Fair", iš dalies tapo Billy Ray’aus filmo "Glaso saulėlydis" (BTV, 21 d. 20.15) pagrindu. 1995–1998 m. Stephenas Glassas išgarsėjo kaip būsima žurnalistikos žvaigždė. Jis sparčiai darė karjerą garsiuose leidiniuose "New Republic", "Rolling Stone", "George". Tačiau netrukus Glassas nukrito nuo pjedestalo, kai paaiškėjo, kad dauguma jo tekstų ir interviu yra sufabrikuoti, o juose pateikti faktai – išgalvoti. Filmas rodo Glasso karjeros pradžią, kai Billo Clintono ir Monicos Lewinski skandalas atveria jaunam žurnalistui dideles galimybes. Glassą suvaidino pas mus nežinomas, bet įdomus jaunas aktorius Haydenas Christensenas, jo partneriai – Chloé Sevigny, Peteris Sarsgaardas, Hankas Azaria.

Įtariu, kad Glassą jo karjeros viršūnėje buvo galima lyginti su Patriku Beitmenu – puikaus Breto Eastono Elliso romano "Amerikos psichopatas" herojumi. Patrikas tobulai įkūnija 9-ojo dešimtmečio jaunųjų Niujorko verslininkų, teisininkų, biržos ryklių ir pan., kurie buvo pavadinti japiais, dvasią ir vertybes. Jis dirba Volstryte, yra puikiai išsilavinęs ir elegantiškas. Jis dėvi tik garsiausių mados namų drabužius, lankosi tik jo lygį atitinkančiuose naktiniuose klubuose ir kavinėse, mankštinasi sporto klube. Uždirbtus pinigus jis skiria butui, ypatingiems, gražiems ir brangiems daiktams. Tačiau išorė apgaulinga. Šio žmogaus viduje tūno monstras, kuris naktimis siautėja tamsiose Niujorko gatvėse ir apsvaigęs nuo narkotikų žudo valkatas ir prostitutes. Patrikas Beitmenas, be abejo, simboliškas personažas, ir visa tai, kas vyksta romane, nėra tik dar vienas trileris apie serijinį žudiką, juolab kad rašytojas neįtikėtinai tiksliai sugeba pasinaudoti ir ironija, ir visai rimtomis sąsajomis su klasikine literatūra. Tą pastebėjo ir Normanas Meileris, kuris Elliso knygą pavadino pirmu tikru amerikietišku romanu po daugelio metų pertraukos, nes savo "gilumu jis gali rungtis su Dostojevskiu. Ellisas rodo vyresniosios kartos rašytojams, kaip reikia laikyti ranką ant pulso". Neatsitiktinai Ellisas pradeda romaną trimis citatomis: Dostojevskio, "Talking Heads" ir "Mis Nepriekaištingos manieros" (Judith Martin).

2000-aisiais kanadietė, Oksfordo absolventė, "Punk" žurnalo autorė, "Velvet Underground" ir Andy Warholo kūrybos žinovė (beje, pirmasis jos vaidybinis pilno metražo filmas vadinasi "Aš nušoviau Andy Warholą") Mary Harron ėmėsi ekranizuoti "Amerikos psichopatą" (TV3, 26 d. 22.40). Filmas buvo rodytas Berlyno festivalio konkurse, tačiau ir vėl sukėlė amžinas diskusijas, kas yra ekranizacija. Aš, kaip ta ožka iš vieno anekdoto (dvi ožkos ilgai kramto kino juostą, paskui viena, truputį pagalvojusi, sako kitai: "Žinai, o vis dėlto knyga buvo geriau"), negaliu nepasakyti, kad daugiau malonumų patirsite skaitydami, bet nuo filmo taip pat neatkalbinėsiu. Jame vaidina daug gerų aktorių – Christianas Bale’as, Willemas Dafoe, Jaredas Leto, Chloé Sevigny, Reese Witherspoon, tačiau jis suteikia ir galimybių kitaip pažvelgti ir į kai kurias lietuviškas realijas, kad ir į komercinės žiniasklaidos nuolat brukamus elgesio ar gyvenimo būdo (arba stiliaus) etalonus.

Režisierius Lasse Hallströmas laikomas geru ekranizuotoju. Nuo 1990 m., kai palikęs Švediją jis įsikūrė Holivude, režisierius ekranizavo ir "Sidro namų taisykles", ir "Šokoladą". Filmas, kurį šią savaitę parodys LTV2 (23 d. 22.10), taip pat yra ekranizacijos. "Uosto naujienos" (2001) sukurtos pagal E. Annie Proux (kitos jos knygos ekranizacija "Kuprotas kalnas" ką tik gavo kelis "Auksinius gaublius" ir tikisi "Oskarų") romaną. Kitaip nei knyga, filmas "Uosto naujienos" buvo sutiktas gana santūriai, bet aš mėgstu ir filmus, ir knygas apie tai, kaip gyvenimo krizės ištiktas žmogus atsitiesia ir suranda tikrąjį save. Jie visada suteikia vilties.

Filmo herojus nevykėlis (Kevin Spacey) praranda mylimą žmoną (Cate Blanchett). Sugniuždytas jis atvyksta į savo gimtinę – tolimą salą Kanados šiaurės pakraštyje – ir ten bando pradėti gyventi iš naujo, išsivaduoti iš jį persekiojančių košmarų. Oliverio Stapletono nuostabiai nufilmuota egzotiška salos gamta tarsi antrina herojaus viduje vykstančioms permainoms.

Islandijoje gimusios, bet Prancūzijoje ir Belgijoje kuriančios Sólveig Anspach filmo "Nepraraskite vilties" (LTV, 25 d. 23.25) herojė muzikantė Ema taip pat atsiduria gyvenimo kryžkelėje. Ji sužino, kad yra nėščia, bet netrukus jai diagnozuoja krūties vėžį. Tik viena gydytoja jos atkalbinėja nuo aborto ir suteikia vilties, Ema ryžtasi ja pasitikėti. Filmą verta pasižiūrėti vien dėl puikios aktorės Karin Viard, kuri sugeba labai tiksliai perteikti šiuolaikinės moters dramas ir abejones.

Dėl Renée Zellweger verta pasižiūrėti Boazo Yakino filmą "Brangiau už rubinus" (LNK, 22 d. 22.15), nors sunkoka įsivaizduoti aktorę Bruklino ortodoksų žydų bendruomenės narės Sonios, besibodinčios religija ir šeimyniniu gyvenimu, vaidmenyje. Sonia ką tik pagimdė savo pirmagimį. Chasidų taisyklės iki menkiausių smulkmenų reguliuoja jos gyvenimą, tačiau nepaisydama vyro priekaištų ji ryžtasi įsidarbinti juvelyrinėje parduotuvėje ir netrukus tampa tikra verslininke, sutinka įdomų vyriškį. Taip baigiasi visos šiuolaikinės pasakos.

Sekmadienio (22 d.) vakarą, 18 val., nepamirškite įsijungti LTV2 ir maloniai prisiminti Alfredo Hitchcocko 1934 m. filmo "Žmogus, kuris per daug žinojo". Dar Ekleziastas sakė, kad didis žinojimas atneša didį liūdesį. Hitchcockas taip pat buvo išminčius ir neturėjo iliuzijų. Kartą paklaustas, koks svarbiausias jo filmų tikslas, jis atsakė: "Priversti žiūrovą kentėti".

Jūsų – Jonas Ūbis