Debesų piemuo ir Snieguolytė

Severijos Inčirauskaitės "Snieguolės". 2005 m.

Parodos – kaip ir filmai: vienas prisimeni ilgai, kitas užmiršti vos išėjusi. O kai kurių įspūdžiai akumuliuojasi, kaupiasi it kamuoliniai debesys ir tik po kiek laiko sulauki liūties. Arba kelių lašų. Panašiai atsitiko su Sauliaus Vaitiekūno ir Severijos Inčirauskaitės parodomis "Vartuose", kurios atsidarė prieš Kalėdas, o užsidarė visai neseniai. Nors Vaitiekūno "Nimbomanija" dar ir dabar kaba mažosios salės palubėse. Tiesą šnekant, net nuskaidrėjusi – sidabriniai debesų vingiai daug geriau atrodo virš pilkų, o ne virš smėlio spalvos grindų.

Saulius Vaitiekūnas lietuvių dailės panoramoje stūkso kaip vieniša uola. Jo sizifiški užmojai kupini patoso ir galios retorikos. Jis panašus į tuos anglų pasakų milžinus, kurie minta akmenimis. Vaitiekūno skulptūros skirtos ne žmonėms, o didingos vaizdų ekvilibristikos ištroškusiems ateiviams, kurie kartu su autoriumi smaginasi kentaurų puotoje. Skulptorius nepasakoja istorijų, jam neegzistuoja linijinis laikas. Laikrodžius jis išardo ir jų krumpliaračiais padabina simbolinį falą, dabar įkūnijantį Vilniaus savivaldybės jėgą. Akmeninis stulpas su laikrodžio mechanizmų tatuiruotėmis vadinasi "Chronos". Graikų mitologijoje tai – laiko personifikacija, toks žilabarzdis senukas, atsiradęs iš pirmapradžio Chaoso. Maždaug tuo metu atsirado ir Vaitiekūno skulptūros – dar juntami chaoso pėdsakai, bet jau pradeda ryškėti pirmosios struktūros. Dar labai stichiškos, vitališkos, bet jau išsiritusios iš neaprėpiamos tamsos.

Laiką Vaitiekūnas matuoja ne sekundėmis, o tūkstantmečiais, todėl renkasi atitinkamo senumo medžiagas – ledyno išvoliotus ir "suapvalintus" riedulius jis sudeda į poledyninę situaciją: iš galerijos sienos prasiveržusi riedulių lavina simboliškai pranešė antro tūkstantmečio pabaigos žinią. Viena skulptūros tyrinėtoja Vaitiekūną metaforiškai pavadino akmens amžiaus (ar ledynmečio?) menininku, nuolat besigalynėjančiu ne tik su stichija, bet ir su savimi. Europos skulptūrų parke jis pervėrė milžinišką riedulį plieniniu strypu ir suspaudė dviem varžtais – kad pakrypusi pasaulio ašis visai nenusvirtų. Prisimenu vaikystės multiplikacinį filmą, kur ožiukas prisirišęs laikė Žemės rutulį – kad per audrą nenukristų. Kartais kyla įtarimas, kad ir Vaitiekūnas iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti tą Žemės obuolį – tik niekas nepalaiko virš jo dangaus skliauto.

Todėl jis pats imasi šios titaniškos užduoties. Ne remia dangų pečiais kaip koks Atlantas, bet kuria debesis ir gainioja juos po galerijas. Kažkada žali žvejų tinklų kamuoliai veržėsi pro "Vartų" langus ir duris, o dabar iš vielos išlankstyti debesys spindi sidabru. Nesvarbu, kad tai tik iliuzija, kad metalas ne toks taurus, kaip atrodo. Čia svarbiausia, kad kiekvienas debesis – tai pirminio piešinio impulso projekcija trimatėje erdvėje. Po pirmapradžio chaoso atsiradusi struktūros užuomazga. Kiekvienas debesis kitoks, kiekvienas paties menininko išlankstytas. Jie kaba ant perregimo valo ir lėtai siūbuodami skamba. O apšviesti meta pačius keisčiausius šešėlius, į kurių raizgalynę pakliuvęs neišsinarpliotum. Koks naivuolis šiais laikais gali gaminti debesis? Ar tik Vaitiekūno nebus pamušęs koks nors meteoritas, kad mitas jam svarbiau už istoriją ir dabartį?

Saulius Vaitiekūnas. "Nimbomanija". 2005 m.

Visai kitaip pasaulį mato Severija Inčirauskaitė, nors ir ji nestokoja herojiškų užmojų – tik vaizdinio didybę čia pat prigesina ironija. Severija irgi mėgsta didelius (ir padidintus) daiktus, tačiau jie demonstruoja ne jėgą, o prisilietimo lengvumą. Seniau tai vadinosi "rankų šiluma" (moters ir menininkės). Dabar šiluma mažai kam rūpi: nesvarbu, šiltas ar šaltas, juodas ar baltas, jei darbas žadina vaizduotę ir mąstymą, viskas gerai. O ši konceptuali tekstilė žadina ne tik mąstymą, bet ir alkį, kurio paprastu maistu nenumarinsi. Nes ant šventinio stalo sudėti lietuviški patiekalai tėra tik fotoatspaudai ant dailiai apnertų servetėlių. "Imkite ir valgykite juos visi" – jei jūsų protiniai dantys neatšipę. Taip, tokioms vaišėms nereikia nei galiojimo terminų, nei šaldytuvų – ar tai ne stebuklinga pasakų staltiesėlė, kurią patiesus atsiranda maistas? Gražus ir visada šviežias.

Severija eksponuoja ir veltinius kilimus, kuriuose matome iš vaikystes pažįstamus naujametinių vaidinimų darželiuose vaizdus, kai visos mergaitės vaidino snieguolytes. Pagal fotografijas "suvelti" (ar iškirpti) mergaičių paveikslai derinami su taip pat perteikta snaigių ornamentika. Autorė minėjo, kad popierinių snaigių karpymas – plačiausiai paplitęs šiuolaikinis liaudies menas. Sudėdama iškirptą ir personifikuotą snieguolę greta, menininkė išryškina ne tik iliuzijų trapumą ir mergaitiško grožio trumpalaikiškumą, bet ir tai, kad jis visada yra sukonstruojamas – pagal madingus ir susigalvotus grožio etalonus.

Kaip atsvara lengviems snaigių šokiams autorė priešais eksponuoja apvalius geležinius skydus, kurie pasirodo besą milžiniškų puodų dangčiai. Šiuos funkcionalius objektus menininkė papuošia margaspalvėmis gėlėmis, išsiuvinėtomis kryžiuku. Rūstus minimalizmas ir sentimentali miestietiška prabanga sukuria iš tiesų šventišką nuotaiką. Kičo perdirbimui ribų nėra – kaip nėra ir banalių daiktų, o tik ribota vaizduotė. Kuo jau kuo, o vaizduotės stoka nei Severijos Inčirauskaitės, nei Sauliaus Vaitiekūno neapkaltinsi.