Pasikėsinimas, sukilimas ir pasisavinimas

Kritikas Alexas Coxas straipsnyje ("Guardian Review" 06 01 07, p. 14) pasikėsino į Ingmaro Bergmano "Fani ir Aleksandrą", išvadindamas šį tiek liaupsintą filmą "prašmatniais sentimentaliais niekais", "didžiuliu cukruotu tortu, kuris atrodo gražiai, bet yra nesveikas, persaldytas, o jo pavalgius šiek tiek pykina".

77-erių metų prancūzų dailininkas, kažkoks Pierre’as Pinocelli, avangardinio meno parodoje Paryžiaus Pompidou centre plaktuku pasikėsino į Marcelio Duchamp’o dar 1917 m. "sukurtą" "Fontaną", vadinamą įtakingiausiu modernaus meno kūriniu ir įvertintą trimis milijonais eurų. Ir tai jau ne pirmą kartą. Prieš dvylika metų, kitoje parodoje, tas pats asmuo nusilengvino į minėtą meno kūrinį, o paskui apdaužė jį buku įrankiu. Savo veiksmus aiškino noru "atkurti garbę objekto, kuris yra tapęs paskirties išprievartavimo auka". Tą kartą teisėjas nusprendė, kad p. Pinocelli tiesiog norėjo "pasisavinti ano menininko šlovę", ir paskyrė jam 45 000 eurų baudą. Šį kartą bylos baigtis dar neaiški.

Per TV vėl rodė puikų M. Formano filmą "Žmogus Mėnulyje", apie garsųjį komiką Andy Kaufmaną (jį vaidina Jimas Carrey). Tik dabar pastebėjau, kad kai filmo pradžioje būsimas jo impresarijus paklausia Kaufmano: "Ar jūs iš Lietuvos?" (nes žmonės taip apie jį kalba), šis atsako: "Ne, ne. Aš iš Kaspijos. Ten buvo tokia sala, bet paskui nuskendo." Puiki mintis! Turėsiu dabar kaip atsakyti į giliai užknisantį klausimą: "Kur ta Lietuva?" Sakysiu: "Tai sala Kaspijos jūroje, kuri nuskendo, ir visa mano tauta turėjo evakuotis, todėl jos vardu maldauju, maldauju, priimkite mus į savo šalį, mes nebeturime tėvynės. Visi kiti laukia autobuse už kampo." Ir taip toliau. Tai filmas apie menininką, kurio kūrybos principas buvo savidestrukcija. Juokinga jam buvo tai, ko niekas, nė vienas žmogus, iš jo nesitiki, todėl jis visada turėjo būti "per vieną žingsnį priekyje kitų". Niekas niekada nežinojo, kada jis vaidina, o kada ne.

O britai staiga susigriebė: kodėl mes neturime "nepriklausomybės dienos", kaip, pavyzdžiui, JAV? Kadangi britai, niekaip nenori atsilikti nuo JAW, būsimasis (?) ministras pirmininkas Gordonas Brownas išmąstė, kad britams irgi reikia datos savo patriotizmui švęsti: "Pagalvokite: kas yra mūsų Liepos 4-oji? Kas mūsų Nepriklausomybės diena? Kur mūsų Teisių deklaracija?"

Kokių teisių? Kokios nepriklausomybės? Taigi jūs niekada niekam nepriklausėt! Niekas niekada jūsų nebuvo okupavęs, pavergęs, jokių teisių iš nieko jums nereikėjo reikalauti! Buvo atvirkščiai – jūs laikėte pavergę kitas tautas, žudėte, kad užimtumėte naujas teritorijas, o teisių visi reikalavo kaip tik iš jūsų. Ir karaliaus savo, bent jau kaip prancūzai, jūs nenukirsdinote. Bet vis tiek, štai, duokit jiems nepriklausomybės dieną, ir gana.

Galbūt tie patys 1917-ieji čia pritiktų? Kai tikras pusbrolis Nikis (caras Nikolajus) pasiprašė prieglobsčio nuo proletarų, karalius nemalonėjo priimti jo į Angliją, nes tas buvo "nepopuliarus autokratas", ir tauta, girdi, gali nesuprasti ir sukilti. (Pasekmės Nikiui – visiems žinomos.) Britai – sukilti? Manoma (ir tuo didžiuojamasi!), kad arčiausiai prie revoliucijos britai buvo priėję vos prieš kelerius metus – po princesės Dianos mirties. Dėl to, kad neva kaip tik tada išaiškėjo, jog karalienė, girdi, nemylėjo savo marčios, o žmonės ją mylėjo, vadinasi, karalienė buvo "atitrūkusi nuo tautos". Tai bent proga sukilti! Nuversti monarchiją! Deja, ir ja nebuvo pasinaudota. Tačiau gal vis tiek tiktų paskirti būtent Dianos mirties dieną nacionaline švente? Galėtų paskui sakyti: "10-osios beveik revoliucijos metinės".

O Irane, šalyje, kurios prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas yra pareiškęs, kad Holokaustas – tai mitas, ketinama surengti konferenciją, skirtą nacių vykdytų masinių žydų žudynių "mokslinam aspektui" aptarti. Tuo irgi labai didžiuojamasi. Bet štai kas įdomu – Irano prezidentas yra labai panašus į Irano kino režisieriaus Abbaso Kiarostami filmo "Close Up" herojų – į tą žmogų, kuris apsimetė esąs kitu garsiu Irano kino režisieriumi Mohsenu Makhmalbafu (į Makhmalbafą jis panėšėjo daug mažiau negu į prezidentą). Nuėjo pas tokius patiklius žmones į namus, tie jį visaip garbino, šokinėjo aplink jį, dovanas visokias jam dovanojo, kaip garsiam kino režisieriui. O prezidentas net apsirengęs lygiai taip pat! Tokia trumpa smėlio spalvos striukele (vakar rodė jį per televizorių). Iš tiesų tai aš manau, kad jis yra tas pats žmogus, kuris, siekdamas garbės, apsimetė kino režisieriumi Makhmalbafu. Filmas buvo sukurtas pagal tikrą istoriją. Štai tokiu atveju ir yra vartojamas tas mįslingas žodis "uncanny".

Paulina Pukytė