Romano pabaiga

Per pirmąjį Baltijos kanalą dvi savaites rodytas dešimties dalių Vladimiro Bortko televizijos serialas sudomino ir mūsų žiūrovus. Pateikiame rusų kino kritikės Tatjanos Moskvinos nuomonę, sutrumpintai perspausdintą iš savaitraščio "Moskovskije novosti" (2006, Nr. 1).

Tikiuosi, kad Vladimiras Bortko yra stiprios sveikatos žmogus, nes kitaip jis neištvertų tokios kančios: dvi praėjusių metų savaites "išsilavinusi publika" vieningai plūdo jo ekranizuotą Michailo Bulgakovo "Meistrą ir Margaritą". Dažniausiai apie kultūrą rašantys menkai išsilavinę žmonės peikė Bortko "Meistrą ir Margaritą" taip pat vieningai, kaip kad gyrė jo ekranizuotą "Idiotą", bet juk naujasis režisieriaus darbas nė kiek ne geresnis ir ne blogesnis už senąjį. Tai toks pat amatininkiškas ir vidutiniškas "dailusis skaitymas". Tiesiog "Idiotą" skaitė mažiau žmonių nei Bulgakovo romaną, užimantį unikalią padėtį: jis yra ties aukštosios literatūros ir skaitalo riba, ten, kur populiarioji autorinė literatūra virsta masine kultūra. Vos tik skaitytojui kyla kad ir menkiausi intelektualiniai poreikiai, jis neišvengiamai atranda "Meistrą ir Margaritą", ir vėl kažkas gal jau milijoninį kartą aptinka, kad nei Meistras, nei Margarita čia "visai ne prie ko". Juk jau Gogolis atrado, kad "moteris įsimylėjo velnią" ("Bepročio užrašai"), štai apie tą meilę (o ji juk abipusė) mums ir parašė draugas Bulgakovas, kurio laiku nepataisė draugas Stalinas.

"Meistras ir Margarita" – ne pats geriausias, ne pats protingiausias, ne pats meniškiausias ar etiškai iškiliausias rusų romanas. "Meistras ir Margarita" – pats žaviausias rusų romanas. Čia spinduliuoja ir smagaus rusų feljetono šaunumas, ir puošeiviškas pseudoistorinės romanistikos dalykiškumas, ir narkotizuojantis, goslus dekadentiško salono gražumas; čia autorius išlaisvina savo draugą – skaitytoją, tokį pat užguitą apdujusį inteligentą, nuo jo istorinio laiko kvailybių ir duoda jam kažką kitą – spalvingą savo paties gamybos burtą. Štai tokio iracionalaus žavesio televizijos perpasakojimui ir nepavyko perteikti. Nerastas autoriaus intonacijos atitikmuo. Nufilmuota taip, tarsi scenarijaus pagrindas būtų NKVD archyvinė byla apie 1936 m. Maskvoje apsilankiusį juodąjį magą, net dalį epizodų pažodžiui stilizavo pagal kroniką. Nejudrios kameros judesiai nuobodūs, primityvūs, negrakštūs, o specialiaisiais efektais dabar jau nieko nebenustebinsi. Prieš dvidešimt metų, kai Bortko filmavo "Šuns širdį", jis neturėjo ir šimtosios dalies dabartinių techninių galimybių, o meninis rezultatas… Taip, mano draugai, juokitės iš manęs, kiek telpa, bet prieš dvidešimt metų ir vanduo buvo šlapesnis, ir žolė žalesnė, ir "Lenfilmo" filmų statymo kultūra aukštesnė, ir aktoriai talentingesni. Drąsiai parinkti vaidmenys ir nulėmė "Šuns širdies" sėkmę. Tačiau režisierius liovėsi rizikuoti, liovėsi atradinėti aktorius. Vaidmenys seriale "Meistras ir Margarita" paskirstyti paprastai, dažnai nedrąsiai, šabloniškai, o gal net ir banaliai – visi serialo užkaboriai prigrūsti "žiniasklaidos veidų". Kam nors gal ir bus malonu pasižiūrėti, kaip papjovė Nagijevą ir nukryžiavo Bezrukovą, tačiau šiai žiūrovų rūšiai autoriai pasistengė nepakankamai.

Kur kremas "Azazelo"? Kur drabužių linija "Margarita"? Papirosai "Bezdomnas"? Tortas "Volandas"? Muilas "Pilotas"? Begalinės banalybės simbolio Sergejaus Bezrukovo (aktorius suvaidino vaidmenis serialuose – rusų mafiją šlovinančioje "Brigadoje" ir atvirai nacionalistiškame "Jesenine" – red. past.) pasirodymas Ješua vaidmenyje provokavo ryžtingam serialo posūkiui į mases ir totalų "production". Ne, Bortko kol kas negali, ne tos jis kartos režisierius – vis dėlto, dar apnuodytas "meniškumo" ir kitokių idealistiškų niekų. Tačiau jam iš paskos ateis kiti, ir jie jau tikrai nesidrovės.

O kol kas turime tokį pereinamojo laikotarpio televizijos kiną. Dar juntamas kažkoks "menas" ir dar skamba ir autoriaus tekstas (nors ir su mikroskopiškais pakeitimais), bet jau aišku, kad Didysis Surogatas netrukus įsigalės visiškai. Juk ne vienam dideliam klasikiniam vaidmeniui rusų dirvoje jau beveik neįmanoma rasti aktorių…

Tai, kad Kirilas Lavrovas yra Pilotas, o Olegas Basilašvilis – Volandas, ginčytina. Kad ir amžiaus požiūriu. Tačiau režisierius, žinoma, buvo teisus, kad pasitikėjo šių aktorių akademine mokykla ir profesine sąžine. Vaidmenų jie nesugadino, intonavo ir pozavo sąžiningai. Basilašvilis sugalvojo sau juokingą žaidimą: nežinau, ar patyrę žiūrovai pastebėjo, kad jo personažas turi Leningrado didžiojo dramos teatro režisieriaus, jau mirusio Georgijaus Tovstonogovo bruožų (aišku, be gruziniško akcento). Tobulas triukas – akivaizdu, kad pagrindiniai XX a. režisieriai buvo glaudžiai susiję su demonų vadovu, o Tovstonogovo išdidus pasitikėjimas savimi, poniškumas, niekinantis, bet išmintingas žvilgsnis visai tinka įkūnyti kai kuriuos Bulgakovo Volando bruožus. Vaidmenį aktorius sukūrė, nors jo prigimtyje nebuvo daug tam tinkamos medžiagos. Charakterinių aktorių reikalai pas mus geresni, todėl ir Volando svita taip pat suvaidinta visai neblogai. Aleksandras Abdulovas (Korovjevas) metams bėgant tampa vis panašesnis į puikų epizodo meistrą Igorį Jasulovičių. Kartu su Rusijos liaudies Kaščejumi Aleksandru Filipenka (Azazelas) jie laimėtų atvirame visaliaudiniame šio filmo vaidmenų konkurse, nes abu labai tiksliai išsaugo savo herojų turimą juokingų ir siaubingų dalykų santykį. Bet katinas – per sudėtingas: tai ir tikras katinas, ir lėlė, ir Semiono Furmano balsas, ir Aleksandro Baširovo fizionomija paskutinėje scenoje; marga ir suvokiama kaip kažkas nevientisa. Tačiau negali nepaminėti Baširovo ir jo replikos: "Gal mano primusas pilnas valiutos?" – nedidelis klouniškas etiudas apie tai, kaip įskelti masių klasinės neapykantos ugnį. Įtikinami ir kai kurie piliečiai – pirmiausia neprilygstamasis Aleksandras Adabašjanas (Berliozas), nevystantis Georgijus Štilis (Sokovas) ir juokingasis Andrejus Šarkovas (Varenucha). Į pastarąjį rekomenduoju atkreipti dėmesį, nes, regis, tai labai originalaus talento aktorius. Nuoširdžiai, jaudinamai, gerai perteikdamas herojaus reakcijas poetą Ivaną Bezdomną vaidina Vladislavas Galkinas. Tačiau apskritai, "išraiškingai" perskaitytas Bulgakovo romanas iš esmės prarado autoriaus intonaciją, bet interpretacijos aiškumo taip ir neįgijo. Gavosi keista, beprotiška istorija, o viduryje filmo pasirodę Meistras (Aleksandras Galibinas) ir Margarita (Ana Kovalčiuk) viską supainiojo galutinai. Ši linija Bulgakovo parašyta blyškiai, nespalvingai, būtent iš jos interpretaciją reikia traukte traukti, juk vis dėlto dėl šios porelės velnias teikėsi aplankyti Maskvą. Galibino veidas labai simpatiškas, subtilus, bet patikėti, kad šis trapus, minkštakūniškas lunatikas parašė kažką reikšminga, yra neįmanoma. Kovalčiuk – patraukli moteris (šių dienų požiūriu), bet kad ji būtų šėtono baliaus karalienė? Kaip anksčiau rašydavo, šis vaidmuo neatitinka aktorės duomenų. Žiežirbų tarp herojų nėra. Ir meilė, ir romanas – tik sąlygiškumas, siužeto sąsagos. Tad kodėl Volandas atvyko į Maskvą? Kas iš tikrųjų yra ši istorija? Kuo ji patraukė režisierių? Jei jam brangus Bulgakovo Ješua – intelektualinė antitezė, iššūkis dogmai, tai ar buvo galima ši vaidmenį atiduoti ponui B.? Jei jį sužavėjo Margaritos skrydis, ar nereikėjo eiti toliau ir paaiškinti žiūrovui, ką konkrečiai ji mylėjo iš tikrųjų? Vis dėlto šis kinas subyrėjo į atskiras iliustracijas, sceneles, punktyrus. Mano galva, taip pat nereikėjo kankinti kompozitoriaus Igorio Korneliuko nediduko grakštaus talento. Iš visų jo kančių išsiskiria nebent nelabąjį lydinti nevykusio Kuriochino dvasia sukurta "karminaburaniškoji" temelė. Tačiau ir ji nusibosta, kaip ir viskas, kas ne visai tikra.

Toks įspūdis, kad kartu su Bortko filmu baigėsi ir bulgakoviška "vilionė". Kad negrabiai, bet uoliai perskaitytas romanas pradeda lėtai grimzti ir judėti kultūros dugno link. Ir kad ant slenksčio stovi kitos vilionės ir tas, kuris žmogeliams šypsojosi iš po Volando kaukės, rengia sau naują vaidmenį.

Parengė Kora Ročkienė