Modernizmo superžvaigždė

Richard Wright. "Be pavadinimo. 6"

Stebėdami žvaigždes mes stebime praeitį. Žvaigždės mums pasirodo tokiu pavidalu, kokį jos buvo įgavusios maždaug prieš ketverius metus. Tiek laiko trunka jų vaizdui pasiekti mūsų regos lauką. Sunku suvokti, kad žvelgi dabar, o matai visai ne dabar. Matai laiko transformuotą, iškraipytą, sąlygišką vaizdą.

Didžiosios Britanijos menininkai stebi užgesusią modernizmo žvaigždę. Jie mato jos sprogimo dulkių debesis, susikondensavusius pilkuose modernistinio stiliaus statinių fasaduose. Modernizmo statiniai dabartyje tampa surogatais – t.y. jie tampa savotiškais pakaitalais, turinčiais tik kai kurias originalo savybes (išliko forma be tikrojo turinio). Žvelgimas į modernizmą dabartyje yra žvelgimas į žvaigždes. Žvelgimas į laiko transformuotą vaizdą, su kuriuo neįmanoma jokia tiesioginė sąveika. Neįmanoma jokia tąsa. Britai nusuka žvilgsnį nuo modernizmo žvaigždės, susikonstravę galvose individualias jos vizijas. Mėgindami perteikti savo susidūrimo su modernizmu patirtį, britų menininkai interpretuoja (juk bet koks individualios patirties perteikimas tampa interpretacija).

Šiuo metu Šiuolaikinio meno centre veikiančioje iš Didžiosios Britanijos menininkų ekspozicijoje "Supernova" pateikiamos variacijos geometrinės abstrakcijos tema. Tačiau tai nėra modernizmo prisikėlimas. Tai – jo vaizdinio prisikėlimas, impulso, gauto susidūrus su šiuo vaizdiniu, materializacija. Sudėtos į vieną ekspozicinę erdvę, šios variacijos praktiškai sukuria instaliaciją, pasižyminčia didinga sterilumo, tvarkos atmosfera. Fiktyvia atmosfera. Tokią atmosferą galima aptikti laidojimo namuose, kuriuose visi mirties atributai (žvakės, vainikai, giedojimas) jungiasi į vientisą instaliaciją, mėgindami sukelti didingumo, reikšmingumo ir gilumo įspūdį. Lieka tik įspūdis, be jokių prasminių ryšių, o visa didinga ceremonija sukelia daugiau nepasitenkinimą ir sarkazmą, nei gailestį ar ilgesį. Visas didingumas ir dvasingumas menininkų darbuose virsta simuliacija, po kuria slepiasi ironija, nusivylimas, melancholija.

Pagal savo sumanymus, meninę išraišką ir skirtingus impulsus šie britų menininkai gali būti grupuojami įvairiai, keistis pozicijomis ar išlikti autonomiški. Mano galvoje iškilo trys stovyklos: pirmojoje susitelkė tie, kuriems svarbiausiu impulsu tapo modernistinė architektūra, t.y. laiko transformuotas tos architektūros vaizdas. Šios stovyklos interesų laukas – idealas, utopija, realybė. Stovyklos nariai: Sarah Morris, Jane ir Louise’as Wilsonai, Keithas Coventry, Toby Patersonas ir Liamas Gillickas.

Antroji stovykla – "judančiųjų paveikslų" kūrėjai, kuriems išeities tašku tampa nuolatinė formos kaita geometrinėje abstrakcijoje. Jai priklauso Haluko Akacke, Danas Nortonas bei Johnas Woodas su Paulu Harrisonu.

Trečioji – menininkai, kuriantys simuliuojamą ar fiktyvią iliuziją, t.y. iliuzijos iliuziją. Dalyvaujantys – Richardas Wrigtas, Phillipas Allenas, Gary Hume’as ir Toby Ziegleris.

Sarah Morris. "Sostinė". 2000 m.

Kai 1996 metais internacionalinio stiliaus "šulas" Philipas Johnsonas pripažino, kad "mūsų vadinamoji modernioji architektūra buvo per sena, per šalta, per monotoniška", o Frankas Lloydas Wrightas ją vadindavo "plokščiakrūte – neturinčia krūtų", pasidarė aišku, jog idealas išnyko utopijos dūmu. Tokia anonimiška, šalta, tačiau paradoksaliai gyva architektūra pasirodo Jane ir Louise’o Wilsonų videodarbe "Monumentas (Pitlerio "Apollo" paviljonas)", 2003 m. Ekranai sukomponuoti lyg taisyklinga uždara erdvė, kurioje žiūrovas tampa "gyventoju". Jis veikia joje kartu su filmo herojais – vietiniais paaugliais, klaidžiojančiais vaiduokliško statinio labirintais. Vis dėlto paaugliai čia atlieka tik antraeilį vaidmenį, užgožiami paveikios erdvės.

Šis paviljonas buvo pastatytas 1957-aisiais, kaip jungiantysis ir dominuojantis Pitlerio miesto architektūros elementas. Dominuoja jis ir filme, tačiau visiškai kitokiu pavidalu – jis tampa modernistinės architektūros alegorija, su savais keliais ir klystkeliais, su preciziškais projektais ir vulgariomis klaidomis. Tai idealas, įkūnytas materijoje, kaip ir Le Corbusier Villa Savoye, Poissy, Prancūzijoje (1929–1931), kur realizuoti idealieji "penki architektūros principai". Vos sukurtas šis pastatas buvo apleistas: viskas, kas žmogiška, privalo turėti klaidos, netikslumo elementą. Platoniškasis idėjų pasaulis telieka anapus.

Atstumą nuo idealo ir realybės savo kūryboje matuoja ir Keithas Coventry. Londono sklypų planai jo darbuose įgauna beveik meditivaus prado, kurį nuolat akcentavo K. Malevičius. Coventry puikiai simuliuoja. Musių nutupėti ir dulkėmis apsitraukę jo paveikslų rėmai "įrėmina" patį modernizmą: dvasingumo vieta – muziejuje, sustingusioje meno bažnyčioje.

Toby Patersono kūriniuose modernistinė architektūra taip pat uždaryta konteksto neturinčioje erdvėje, tačiau jis nėra toks kritiškas. Modernistiniai pastatai išlieka idealiajame platoniškame idėjų pasaulyje, nemesdami šešėlio šiapusinėje erdvėje. "Festivalio parkas 2003–2004" rodo menininko susižavėjimą Victoro Pasmore’o 6-ojo dešimtmečio sienų tapyba ir reljefais. Tačiau T. Patersonas kiek plakatiškesnis, grafiškesnis, labiau artimas populiariajam skandinaviškam grafiniam dizainui, kuriame jungiasi beveik natūralistiniai vaizdai ir geometriniai elementai.

Sąlyginės pirmosios stovyklos atstovė Sarah Morris blaškosi Amerikos didmiesčiuose. Jos žvilgsnyje nėra ką tik atvykusio emigranto susižavėjimo, tokio ryškaus ir džiaugsmingo kaip Pieto Modriano vėlyvose drobėse. Jos žvilgsnyje atsispindi jos žvilgsnis. Jos pačios figūra. Veidrodiniai pastatų stiklai, sienos, žmonių akiniai. Jie trapūs, tačiau nepermatomi, jie atspindi ir iškreipia. Dramatiška muzika jos videoinstaliacijoje pabrėžia individo menkumą tose urbanistinėse džiunglėse, kurios grakščiai sukonstruotos menininkės drobėse.

Tony Swain. "Nykstantys pinučiai". 2004 m.

Šias S. Morris konstrukcijas Liamas Gillickas įkūnijo trimatėje erdvėje, sukūręs "Tvirtą korpusą" (2003 m.). Jis egzistuoja, funkcionuoja, tačiau "neįsileidžia vidun" ir taip tampa nefunkcionalus. Savo kūrybos problematiką pats autorius apibūdina kaip "funkcionuojantį alkoholiką", – teigiama ir neigiama prasmė, aktyvusis ir pasyvusis pradas kartu.

Antroji stovykla "sportiškesnė": nuolatinis formos kitimas tapo jos išeities tašku. Vieni eksperimentuoja pasitelkdami naujas technologijas, kiti – primityvią mechaniką, tačiau visos priemonės skirtos vienam tikslui – judėjimui (pavidalų, minties, kūno dalių).

Johno Woodo ir Paulo Harrisono videoinstaliacija "66,86" (2004) – baltame kube cikliškai traukomos baltos virvės, turinčios nedidelę juodą atkarpą. Nuolat judėdamos, jos suformuoja vis naujas linijines variacijas, kurios kartais susijungia į atpažįstamus pavidalus (kėdės ir pan.). Tačiau virveles trauko patys menininkai, pasislėpę už sterilių kubo sienų. Metafiziškumo pojūtis čia fiktyvus, kaip ir ideali kubo erdvė. Menininkai smagiai šaiposi iš "dvasingumo mene".

Su jais kvatojasi ir Danas Nortonas, sukūręs skaitmeninę "Ablab" realybę. Žiūrovas tiesiogiai implikuojamas į formos kūrimą, kuris iš esmės yra begalinis. Kaip ir variacijos abstrakčiais geometriniais elementais. Galų gale nusibosta. Kai suvoki, kad nebus galo ir pabaiga lieka atvira.

Haliko Akacke taip pat demonstruoja nesibaigiančias formalias variacijas, tačiau jo kūriniuose glūdintis matematinis tikslumas suteikia jiems medityvumo, kuris būdingas modernistinei geometrinei abstrakcijai.

Trečioji stovykla užsiima dekonstrukcija. Iliuzijos dekonstrukcija. Ir Richardo Wrighto, ir Phillipo Alleno haliucinacinės perspektyvos dar labiau pabrėžia drobės plokštumą. Nėra jokios perspektyvos iliuzijos, tik apgaulė, kurią taip mėgo Eshceris savo piešiniuose. Sugluminti žiūrovą tiksliai apskaičiuota fikcija. Tuo savo baltuose paveiksluose kantriai užsiima ir Toby Ziegleris; tirštuose dažuose objektus gramzdina Gary Hume’as; beprasmėse laikraščių skiautėse kūrybos sumanymus koduoja Tony Swainas.

Modernizmo žvaigždė užgeso, tačiau jos iškraipyti atšvaitai vis dar pakliūva į mūsų regos lauką. Sunku suvokti, kad žvelgi į praeitį, o matai dabar. Nėra prasmės ilgai stovėti užvertus galvą ir vėpsoti. Suvokimas kinta judant – nuo dešimtmečio prie dešimtmečio, nuo požiūrio prie požiūrio, nuo kūrinio prie kūrinio, nuo idealo prie realybės.

Neringa Černiauskaitė