Kinas

Nei geismo, nei grožio

Dar šeši "AXX" filmai

Živilė Pipinytė

Kine yra nerašyta taisyklė, kad kiekvienas tęsinys visada bus blogesnis už pirmąjį filmą. Šeši į antrą komercinio kino festivalio-konkurso "AXX" turą patekę režisieriai, aišku, netęsia pirmame ture pradėtų istorijų, tačiau įspūdis toks, tarsi valgytum tą patį atšalusį kotletą. Šita asociacija neatsitiktinė, nes (perfrazuojant lakia tapusią Rusijos prezidento frazę) ir šiame etape kotletai yra sau, o musės – sau. Komercija tarsi ir yra, tik, žinoma, viešųjų ryšių srityje, bet kino meno kaip ir nerasta. Vieniems filmams ("Estetomotto", "Triguba nuodėmė") tų dvidešimties minučių akivaizdžiai per daug, nes sumanymas tilptų į dešimt ar net mažiau, kiti greitakalbe išdrožia tai, kas turėtų būti bent šiek tiek pateisinta herojų psichologija ar dar kuo nors įtikinamesniu. Keistas dalykas: Arūno Rutkaus filme "Gimimo diena", regis, sutilpo visas Vilniaus "popso" demimondas, bet visi šios istorijos herojaus elgesio motyvai taip ir liko už filmo ribų.

Išliko ir pirmojo etapo filmams būdingos anekdotiškos istorijos, ir dažniausiai neprofesionali vaidyba, kuri tik paryškina viso renginio mėgėjiškumą. "Gimimo dienoje" tas mėgėjiškumas pasiekia savo apoteozę, kai Vilniaus "tusovkė" (Linas ir Simona, į manekenes pretenduojančios gerokai sumitusios turtingos mergaitės, televizijos ir reklamos "žvaigždės") bando vaidinti pati save. Todėl, matyt, dėsninga, kad tarp dviejų nuogų gražuolių trumpam kadre šmėkštelėjęs Valinskas taip ir nepasiekia kino žvaigždės orgazmo. Apskritai apie grožį ir geismą susirengusių papasakoti autorių filmuose kaip tik to ir stinga. Šešiuose filmuose suskaičiavau vos porą orgazmų, užtat juos užgožė gausūs realistiški keiksmažodžiai, kuriais autoriai bando šokiruoti grožio pasiilgusius žiūrovus. Tai ypač rėžia ausį Emilio Wėlyvio "Mazge". Tačiau kliūna ne patys keiksmažodžiai, o tai, kad lietuvių aktoriai nemoka jų pasakyti "į kadrą". Maivosi, pervaidina, visai pamiršę apie Stanislavskį. Užtat įvairių seksualinių mažumų atstovų – daugiau, nes autoriai, matyt, yra įsitikinę, kad gėjai (šou verslo atstovas filme "Normali pora" ir vampyriški kaimynai filme "Gimtadienio dovana") bei aistringa lesbietė mokytoja ("For sale") jau savaime yra juokinga.

Dar vienas visiems autoriams bendras dalykas – labai kvaili personažai, kurių poelgių nepaaiškinsi kitaip, kaip tik įgimtu protiniu atsilikimu. Na, nebent ta mano jau minėta greitakalbe. Simono Tarvydo ir Jono Banio "Trigubos nuodėmės" herojė klykdama pabėga nuo nužudytu apsimetusio atsitiktinio meilužio, tarsi neužuostų tariamo kraujo kvapo. Jos reguliarūs vizitai į bažnyčią visiškai nemotyvuoti, kaip, beje, ir kunigo perversija: jis samdo gražuolį "lavoną", nes, matyt, negali gyventi be sujaudintų išpažinčių, bet iš kur jis žino, kad merginos būtinai atbėgs pas jį? Anekdotui apie tai, kaip pagąsdinti merginą, gal to ir užtektų, bet dvidešimties minučių filmui neužtenka. Dar kvailesnis "Gimimo dienos" herojus, kuris žudosi dėl nežinomų priežasčių, bet ir jo svečiai ne ką geresni – neatpažįsta jo tol, kol jis negriūva į tortą ir nereikia nuvalyti vaikino veido. Herojus – akivaizdžiai autsaideris, bohemos žmogus, todėl visai neaišku, kas jį sieja su "tusovke", kodėl ji taip gausiai renkasi jo namuose. Kai herojus ima kartis, jo visiškai negaila, nes ilgoje, bedieviškai ištęstoje filmo įžangoje (režisieriui, matyt, patiko, kad mafijozas negali atitraukti "Versace" kelnių užtrauktuko) du mafijozai ilgai bando prievartauti merginą, o herojus bailiai slepiasi už kiemo vartų. Tad perėjimas prie pagrindinio anekdoto jau ir nebeįdomus, nes iki tol dar buvo ir prišlapinta mafijozų mašina, ir gaudynės Užupio gatvelėmis, ir iš merginos rankų sulėtintai išsprūdęs didžiulis grietinėlės tortas.

Debilizmu pasižymi ir Inesos Kurklietytės (deja, vienintelė profesionalė tarp AXX dalyvių šįkart nusileido iki bendro lygio) filmo "For sale" herojai. Lietuvos kaime autorė rado jaunutę trapią ir svajingą smuikininkę iš alkoholikų šeimos, kuri svajoja apie Paryžių ir nė truputėlio nesusimąstydama dalyvauja įtartinoje atrankoje. Čia iš jos bei kitų dalyvių reikalaujama tik kraipyti užpakalį, bet herojė sugeba nieko bloga apie tai nepagalvoti, o paskui dar ir leistis kažkur vežama bei išprievartaujama. Romantišką mergaitę negrabiai "kabina" toks pat romantiškas (nes kalba eilėmis), bet akivaizdžiai degeneratyvios išvaizdos dažytas blondinas, albanams parduoti ją atveža prancūzas, kuris į Lietuvos kaimą kažkodėl atvyksta apsirengęs baltu kostiumu. "For sale" tema tarsi ir aktuali, bet autorė ją taip supaprastino ir sušaržavo, kad, regis, filme nebeliko vietos kilnioms menininkės intencijoms.

Nepretenzingame Kęstučio Gudavičiaus filme "Normali pora" konfliktas užčiuoptas labai tiksliai. Jis išjuokia lengvai saldaus gyvenimo vizijai pasiduodančius lietuvaičius, jų norą viską rengti pagal kažkokius keistus, greičiausiai tik Lietuvoje egzistuojančius prabangos standartus, pritrenkti kitus savo turtais ir galimybėmis. Filmo herojų pora taip pat pasiduoda tai žiniasklaidos itin eskaluojamai prabangios "tusovkės" vizijai, bet galiausiai jie pasirodo pakankamai išmintingi, kad suvoktų savo kvailumą ir tuštybę. Filme daug tikslių pastabų, vykę dialogai, bet pernelyg mėgaujamasi primityviai rodomu gėjų ir nusigėrusios naujosios lietuvės komizmu.

Emilis Wėlyvis "Mazge" dar kartą pademonstravo norą tapti lietuvių Quentinu Tarantino. Niekaip negaliu suprasti, kodėl dabar jam taip siaubingai reikia atrajoti prieš beveik dvidešimt metų Tarantino krėstus ir ne viename šimte filmų taip pat jau atrajotus pokštus. Tai ir yra didžiausia šio kūrėjo mįslė. Be abejo, jam bene geriausiai iš visų šešių pavyko papasakoti istoriją, bet pagrindinė scena, kai vienas banditas pergudrauja kitus ir iš jų atima ką tik anų banke išplėštą grobį, nepavyko. Nes būtent tokios scenos reikalauja iš režisieriaus daugiausia profesinių, montažinio mąstymo sugebėjimų. Tačiau Wėlyvis bene vienintelis turi saviironijos jausmą, kuriuo akivaizdžiai gali užkrėsti ir kitus.

Būtent to jausmo vėl pristigo Artūrui Bukauskui, šįkart sukūrusiam "Estetomotto". Akivaizdu, kad režisierius nesugeba suregzti istorijos, akivaizdu, kad geismas ir grožis jam sukelia nelabai gerų minčių. Tačiau jis ir vėl imasi visa tai įrodinėti, tik šįkart surenka filmo herojus ne autobusėlin, bet į kažkurią "Forum Cinemas Vingis" kino salę, o už kadro klausinėja įtartinai kikenančią moterį apie seksą, darbą, vaikus, vibratorių… Ekrane matome tai, kokias asociacijas jam kelia moters pasakojimas (bent aš jau taip supratau, norėdama tą sąmonės srautą įsprausti į minimalų siužetą). Manau, kad autorius norėjo įrodyti, jog yra įvaldęs visas animacijos technikas. Bet jos nenuves niekur, jei autoriaus galvoje nebus artikuliuoto ir įdomaus sumanymo.

Dabar mūsų jau laukia paskutinis "AXX" etapas. Atvirai sakant, po dviejų pirmųjų visiškai nebesmalsu, kuo jis baigsis. Juk visiškai akivaizdus jo ligšiolinis laimėjimas – įrodymas, kad blogas skonis ir antrojo galo humoras (kartu su Valinsku) į lietuvių kiną atėjo ilgam. Viliuosi, kad ne visiems laikams.