Kas sukūrė Narnijos pasaulį

"Narnijos kronikos: liūtas, burtininkė ir drabužių spinta"

Matyt, ne vienam žiūrovui naujametinės kelionės į kiną baigsis kino salėje, kur rodomas Andrew Andersono filmas "Narnijos kronikos: liūtas, burtininkė ir drabužių spinta" ("The Chronicles of Narnia: the Lion, the Witch and the Wardrobe", JAV, 2005). Filmas pasakoja apie keturis vaikus, kurie, karo metais iš Londono atvežti į kaimą, atranda kelią į paslaptingą Narnijos šalį. Ten gyvena mitiniai gyvūnai ir kalbantys žvėreliai.Vartai į šį nepaprastą pasaulį yra sena drabužių spinta iš kažkada keistam Profesoriui priklausiusio kaimo namo. Jau šimtą metų Narniją valdo blogi kerai, o jos gyventojai gyvena nuolat jausdami baimę. Vaikai padeda teisėtam valdovui liūtui Aslanui nugalėti baltąją burtininkę, kuri pavertė pasakišką Narniją blogio ir amžinos žiemos šalimi.

"Narnijos kronikos: liūtas, burtininkė ir drabužių spinta" – vienas iš pačių laukiamiausių ir prestižiškiausių šio sezono "Disney" studijos filmų, kainavęs per 150 milijonų dolerių. Pasirengimas filmuoti užtruko dvejus metus, filmavimas – 18 mėnesių. Filmas buvo kuriamas Naujojoje Zelandijoje, Čekijoje ir Lenkijoje. Tai – pirmoji iš planuojamos kurti filmų serijos dalių. Jos pagrindas – septynių romanų ciklas, kurį parašė britų rašytojas, filosofas, atgimimo literatūros specialistas, dėstęs ją Oksfordo ir Kembridžo universitetuose, Clive’as Staplesas Lewisas (1898–1963). "Narnijos kronikos" pasirodė 1950–1956 m., jos išverstos į 29 pasaulio kalbas. Lewisas verčiamas ir į lietuvių kalbą, jo knygas leidžia "Katalikų pasaulio" bei kitos leidyklos, akcentuojančios Lewiso atsivertimą iš ateisto į vieną karščiausių krikščionybės gynėjų. Potencialiems filmo žiūrovams trumpai pristatome rašytoją.

Lewisas gimė Belfaste, teisininko šeimoje. Sunku įsivaizduoti tokius skirtingus žmones, kaip kad buvo būsimojo rašytojo tėvai: rami, linksma motina ir iš tėvų – Velso fermerių audringą temperamentą paveldėjęs tėvas. Tėvo temperamentas baugino Džeką (taip Lewisą vadino tėvai, o vėliau – artimi draugai), ir jis išmoko vengti jausmų, žiūrėti į gyvenimą racionaliai ir kritiškai. Tačiau gal dar net stipriau nei tėvai Lewisą paveikė namai, į kuriuos šeima persikėlė, kai berniukui buvo septyneri. Vėliau jie tapo profesoriaus Kerko iš "Narnijos kronikų" namais. Lewisas yra sakęs, kad jo asmenybę suformavo ilgi koridoriai, tušti, saulės užlieti kambariai, ekspedicijos į palėpę… Be to, namai buvo užversti knygų. Tėvai niekad nesidomėjo, ką skaito jų sūnus, ir jis rinkosi knygas pagal savo skonį, – skaitė tai, kas buvo visiškai neįdomu nei tėvui, nei motinai. Conan Doyle’is, "Guliverio nuotykiai" liko jo atmintyje šalia britų vaikų literatūros klasikų Edith Nesbith ir Beatrix Potter.

Vienišas slapukas ir romantikas Džekas ir pats užsinorėjo tapti rašytoju. Be abejo, prisidėjo ir įgimtas luošumas (blogai judėjo jo didysis pirštas), neleidęs užsiimti tuo, kas dabar vadinama technine kūryba. Lewisas rašė, kad jis svajojo savo rankomis daryti daiktus – laivus, namus, motorus, bet vietoj to teko imtis apsakymų rašymo. Berniukas labai mėgo gyvūnus, jie ir tapo pirmaisiais jo kūrinių herojais. Vaikystėje Lewisas turėjo ir savo susikurtą šalį. Tačiau jis jos neslėpė nuo kitų ir dalijosi su tėvais ir vyresniuoju broliu pasakojimais apie įvykius šioje šalyje, kurią jis vadino Gyvūnų šalimi, arba Boksenu. Tačiau Boksenas – tai ne Narnija. Pastaroji – stebuklų šalis, o Boksene jokių stebuklų nebuvo. Po gyvūnų kaukėmis greičiausiai slepiasi iš namiškių pokalbių nugirsti personažai. Pelė neturi nieko peliška, o Zuikis – nieko zuikiška. Jų proziškas gyvenimas pripildytas kasdieniškų rūpesčių: laikraščių paskalos, pinigai, politika, karjera… Keistas rinkinys romantiškam vaikui. Įspėti šią mįslę padeda Lewiso autobiografija ("Surprised by Joy", London, 1955). Jos puslapiuose ryškėja paveikslas berniuko, kurio gyvenimas rutuliojasi tarsi dviejuose – "išoriniame" ir "vidiniame", intelekto ir vaizduotės lygmenyse. Tiesioginis "išorinio" gyvenimo atspindys – Gyvūnų šalis, apie kurią jis rašė gana atvirai. "Vidinis", paslėptas Lewiso gyvenimas – tai istorija pojūčio, kurį jis vėliau pavadins Džiaugsmu (Joy).

Džiaugsmas – svarbiausia Lewiso kūrybos ir dvasinės raidos sąvoka. Jos nesuvokus sunku suprasti ir "Narnijos kronikas". Pasak paties rašytojo, Džiaugsmas – tai siekis, kuris pats savaime yra vertingesnis ir labiau geistinas už pasiektus dalykus. Kitaip tariant, tai dvasios polėkis ieškant ne kažko konkretaus, bet absoliutaus grožio ir dvasingumo. Šį ypatingą jausmą Lewisas puoselėjo nuo vaikystės, jis iš esmės nulėmė jo vidinį gyvenimą ir filosofinius ieškojimus. Išbandęs daugybę variantų, Lewisas galiausiai savo siekių įgyvendinimą rado krikščionybėje. Tačiau jam krikščionybė – ne ramus uostas, bet žmogaus gyvenimo ir pasaulio prasmės patvirtinimas, atviras pripažinimas tų principų, kurie dabar vadinami "bendražmogiška morale". Bet kelias nuo vaikiško Džiaugsmo pojūčio iki krikščionybės buvo ilgas. Rašytoją veikė ir išorinio pasaulio įvykiai. Po motinos mirties dešimties metų berniukas pateko į mokyklą, kurios mokytojų žiaurumas ir sadizmas atsiliepia sarkastiškomis pastabomis "Narnijos kronikose". Tačiau giliausią pagarbą Lewisas jautė W.T. Kirkpatrickui, pas kurį privačiai mokėsi 1914–1917 metais. Savo mokinio susidomėjimą skandinavų ir senovės vokiečių mitologija ir literatūra mokytojas išugdė į meilę klasikinei antikai bei gilų senųjų kalbų žinojimą. Geri atsiminimai apie mokytoją tapo mokytojo Kerko paveikslo pagrindu. Be abejo, Kerkas yra vienas maloniausių iš visų suaugusių "Narnijos kronikų" personažų.

1917 m. Lewisas tapo Oksfordo universiteto studentu, bet vos pradėjęs mokytis buvo pašauktas į karo tarnybą. Pasauliniame kare dalyvavo tūkstančiai jaunų anglų. Lewisas buvo sužeistas mūšyje prie Araso. Sprendžiant iš prisiminimų, karas nepaliko gilesnio pėdsako jo gyvenime. Tačiau faktai liudija ką kita. Žinoma, Lewisas netapo "prarastosios kartos" žmogumi, karo patirtis netapo jo idée fixe. Tačiau ji tapo pagrindine eilėraščių, kuriuos Lewisas rašė grįžęs, tema, jis pastūmėjo rašytojo dvasinius ieškojimus tam tikra linkme, pagaliau pakeitė jo asmeninį gyvenimą: beveik trisdešimt metų Lewisas rūpinosi fronte žuvusio draugo motina, kuri galbūt atstojo jam anksti mirusią jo motiną. Ko gero, rašytojo nepalankumas XX a. taip susijęs ir su tuo, kad tai – pasaulinių karų amžius.

Nuo 1919 m. Lewisas ilgam susiejo savo gyvenimą su Oksfordo universitetu. Iš pradžių studentas filologas, paskui beveik trisdešimt metų anglų kalbos ir literatūros dėstytojas viename Oksfordo koledžų, jis greitai pelnė kolegų pagarbą ir studentų meilę. Pasak amžininkų, Lewisas buvo vienas populiariausių Oksfordo lektorių, jo auditorijos lūždavo nuo norinčių pasiklausyti paskaitos.

Universitetiniame Lewiso gyvenime negausu įvykių, bet tai labai intensyvus dvasiniu ir kūrybiniu požiūriu laikotarpis. Trys Lewiso kūrybos aspektai yra glaudžiai susiję tarpusavyje ir ribos tarp jų labai sąlygiškos. Mokslininkas filologas, klasikinės ir viduramžių literatūros žinovas nuolat jaučiamas "Narnijos kronikose". Lewisą teologą ir aistringą pamokslininką gali matyti jo moksliniuose darbuose ("Meilės alegorija", 1936) ir romanuose, kurie dažnai (ir klaidingai) vadinami mokslinės fantastikos kūriniais, kitose jo knygose.

Grožinis Lewiso palikimas nėra didelis. Du ankstyvieji poezijos rinkiniai tarsi ir nepatenka į Lewiso "kanoną", kuriame atsidūrė jo 1938–1945 m. parašyta kosminė trilogija, romanas "Kai turėsime veidus" (1956) ir "Narnijos kronikos". Prie jų šliejasi didžiausią populiarumą Lewisui atnešę "Kipšo laiškai" (1942) bei "Didžiosios skyrybos" (1945), kuriuose susilieja teologinė ir grožinė literatūra. Savo kūriniuose Lewisas sąmoningai nutrindavo ribas tarp romano, filosofinių apmąstymų ir svarstymų apie tikėjimą bei kultūrą šiuolaikiniame pasaulyje. Už tai vieni jį gyrė, kiti – peikė. Jo romanai buvo vertinami už nepakartojamą atmosferą ir puikų etinių refleksijų bei įtraukiančio veiksmo derinį.

Lewisas draugavo su kitu Oksfordo profesoriumi filologu J.R.R. Tolkienu, jo kosminė trilogija labai artima Tolkieno (skelbusio, kad aukščiausia literatūrinės kūrybos forma yra antrinių pasaulių sukūrimas) parašytam "Žiedų valdovui". Lewisas ir Tolkienas dalyvavo literatūriniame susivienijime "The Inklings" – kiekvieną savaitę prie alaus bokalo rengiamose diskusijose ir literatūriniuose skaitymuose. Dar vienas šio būrelio dalyvis buvo Charlesas Williamsas. Šiuolaikiniai tyrinėtojai jų trijų kūrybą dažniausiai nagrinėja kartu. Beje, amžininkai juos visus kritikuodavo už pernelyg dažnai kūriniuose naudojamus populiarius fantastinės ir nuotykių literatūros motyvus. Tačiau jų įtaka šiuolaikinei literatūrai neabejojama, ypač prisiminus populiariuosius Joanne Rowling romanus apie Harį Poterį.

Populiarumas tik pakenkė Lewisui ir neleido tapti Oksfordo profesoriumi. Kad gautų profesoriaus vardą, Lewisui teko persikelti į Kembridžą, kur kolegas ne taip erzino literatūrinė jo sėkmė. Kembridže Lewisą užgriuvo buitiniai rūpesčiai, susiję su vėlyva jo santuoka, sunkia žmonos liga ir dviejų vaikų iš jos pirmosios santuokos auklėjimu. (Vėlyvos Lewiso meilės istorija atkurta filme "Šešėlių žemė" ("Shadowlands", rež. Richard Attenborough, 1993), kuriame rašytoją suvaidino Anthony Hopkinsas). Tačiau Lewiso mokslinis darbas tęsėsi iki pat paskutiniųjų rašytojo gyvenimo dienų. Jo mirtį 1963 m. lapkričio 22 d. užgožė tą pačią dieną Dalase nuskambėję šūviai.

Pagal S. Košelevo straipsnį ir reklaminę filmo medžiagą parengė Kora Ročkienė