Dailė

Laukiant ateinančiojo

Ksenijos Jaroševaitės darbų paroda "Lietuvos aido" galerijoje

Živilė Ambrasaitė

iliustracija
Ksenijos Jaroševaitės ekspozicijos fragmentas

"Lietuvos aido" galerijoje atidaryta skulptorės Ksenijos Jaroševaitės, šiais metais gavusios Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, darbų paroda "Adventas". Pavadinimas ne atsitiktinis, pasak autorės: "Sutapo Advento ir parodos laikas. Kaip ir kiekvienas mirtingasis, dažnai neturiu laiko pamąstyti apie šventus dalykus, t.y. mieliau paišau visokius bereikšmius paveikslėlius, tarp kurių vis šmėkšteli užuomina į tai, kas yra daugiau nei mes ir mūsų rūpesčiai. Advento laikas tinka tuo nedaugeliu man labai svarbių dalykų pasidalyti su visais."

Nors iš pažiūros K. Jaroševaitės darbo metodai ir stilistika nepakitusi, šį kartą idėjų atsiradimą paveikė naujosios technologijos: mokydamasi dirbti kompiuterine "Photoshop" programa, autorė pele piešė paveikslėlius, taikė įvairius jų spalvinimo būdus. Iš pradžių spalvino paprasčiausius kvadratėlius, paskui gyvūnėlius ir žmogeliukus. Šiuos paveikslėlius daugino, darė fonus monitoriui. Vėliau pasidarė fonus kiekvienam liturginiam laikui ir dienai. Taip atsirado Pelenų dienos, Gavėnios, Verbų sekmadienio, Didžiojo penktadienio (Golgotos), Prisikėlimo, Sekminių paveikslėliai, ir visi jie tapo monitoriaus fonais. "Iš kai kurių paveikslėlių atsirado eskizai mano skaitytų psalmių ar Šventojo Rašto "balvonėliams". Apie parodą negalvojau, tiesiog lipdžiau tai, kas man tuo metu buvo svarbu. Vieną jų iškaliau iš akmens ir tuomet ėmiau galvoti apie parodą – dar keturių dėl susiklosčiusių aplinkybių niekaip nebūčiau spėjusi iškalti. Tuomet prisiminiau seną gerą būdą – liejimą iš bronzos. Taigi kiti keturi yra išlieti", – sako dailininkė.

Krikščioniškoji tematika K. Jaroševaitės kūryboje, iš Lietuvos skulptūros konteksto išsiskiriančioje intymumu, neatsiejamu kūrinio ir kuriančiojo santykiu, puoselėjama daugiau nei dešimtmetį (pirmieji tokio pobūdžio darbai sukurti 1990–1991 m.). Darbai persmelkti asmeninės dvasinės būsenos, individualaus tikėjimo potyrio. Autorė į nerangius savo kūrinių kūnelius įdeda taurias regimas ir apčiuopiamas sielas. Skulptūros primena bizantiškus šventųjų atvaizdus, romanines ar viduramžių katedras puošusias figūras, tačiau K. Jaroševaitės darbai, kitaip negu į dangiškąją sferą pasitraukusios ikonos ar rūsčiai į tikinčiuosius žvelgiančios "tamsiųjų amžių" skulptūros, apdovanoti žmogišku masteliu, šiluma, tam tikru artimu, žemišku sakralumu.

iliustracija
Ksenija Jaroševaitė. "51 psalmė". 2005 m.

Į nedalomą visumą liejami forma ir tekstas – įprasminamas ne tik estetinis vaizdinys – formoje pasirodantys ir tirpstantys psalmių žodžiai, dalis juose užkoduotų prasmių įsismelkia į skulptūras: jos tarsi spinduliuoja iš vidaus. K. Jaroševaitės "paprastos evangelizacijos" politika šiuo metų laiku tampa ypač įtaigi emociškai – tekstai ne tik padeda užmegzti dialogą tarp žiūrovo ir meno kūrinio, žiūrovo ir menininko, ne tik priverčia metraštininko akimis tyrinėti figūrų paviršiuje įsigėrusias raides, žodžius, sakinius, bet, gyvenant artėjančių švenčių laukimo nuotaikomis, pastūmėja kur kas stipriau pajusti jų svorį ir prasmę, vaizduotei kuriant individualias, kiekvienam savaip prasmingas iškaltųjų žodžių interpretacijas.

"Advento" dalyviai tarsi pratęsia anksčiau K. Jaroševaitės rodytų "Piligrimų" tematiką. Kaip ir pirmtakai, jie keliauja savomis, vidinėmis būsenomis, ieškodami atsakymų savyje, ir tarsi yra užklupti džiaugsmingos ramybės akimirką, pasinėrę į savo emocijas. Parodos nuotaiką puikiai atspindi citata iš 23-osios psalmės, iškalta ant gulinčiosios figūros: "Viešpats yra mano ganytojas, – man nieko netrūksta. Žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano" [PS 23, 1–2]. Juntamas pakylėjimas tiesiogine žodžio prasme – darbai, eksponuojami ant ažūrinių, lengvų postamentų, tarsi plevena erdvėje. Neskubia žiemos vakaro nuotaika gyvuojantys "balvonėliai", ištrūkę iš chaotiškos kasdienybės, tarpsta stebuklingoje ramybėje, ją skleisdami ir už savo materialiosios esaties ribų.