Naujametinio "Kino" skaitymo malonumai

Pakrapštęs kiekvieną lietuvį, būtinai surasi kažkur giliai jame pasislėpusį buvusį kino mechaniką, artistą ar šiaip prijaučiantį. Taip atsitiko ir Vladai Kalpokaitei, kuri nusprendė pakalbinti teatro režisierių Rimą Tuminą. Ir paaiškėjo, kad vaikystėje jis dirbo kino mechaniku – važinėdavo po kaimus su aparatūra ir filmais, net rengdavo draugams, kaip dabar pasakytume, specialias peržiūras, mėgdžiodavo tai, ką pamatė, – ant kulnų kaldavo geležėles, kad tik galėtų smagiai pakaukšėti kaip vieno čekiško filmo herojus. Tačiau Rimas Tuminas kupinas ne tik nostalgiškų prisiminimų, bet ir labai konkrečių su kinu susijusių planų. Kokių, nesakysiu – perskaitykite naujajame "Kine" patys.

Kartais švenčių laukimas svarbesnis už šventes. Įsivaizduoju save nieko nedarantį, šalia ant sofutės – mylimas šuo, puodelis kvapnios arbatos ir naujas blizgantis "Kino" žurnalas… Paskui ateina šventės, aš taip ir neprigulu ant savo sofutės, o žurnalą turiu perskaityti paskubomis. Tačiau yra kaip yra, ir aš, mieli skaitytojai, turiu Jums pristatyti naują "Kiną". Man pasirodė, kad pagrindinė numerio tema – autorinis kinas ir tai, kas jį dabar labiausiai veikia. Savo pastabas autorinio kino paraštėse Saulius Macaitis pavadino "Tarp Tinto Brasso, elektronikos ir Autoriaus". Jis nenori patikėti įsivyravusia nuomone, kad autorinis kinas dabar išgyvena krizę, ir bando išsiaiškinti, kas iš tikrųjų atsitiko. Kritikas prisimena savo jaunystės metus, kai autorius kine buvo tarsi Dievas: "Tikroji autorinio kino ypatybė – režisieriaus susitapatinimas su demiurgu, iš naujo atkuriant realybę". Tačiau konstatuoja, kad "postmodernizmo laikais autorinio kino sąvoką baigia išstumti neatsakingas "arthauzo" terminas". Macaitis yra pesimistas, todėl jo išvados ne per linksmiausios, bet tai neturėtų atbaidyti ir optimistų nuo daugybės faktų bei apmąstymų prisodrinto jo straipsnio. Gyvas autorinio kino buvimo įrodymas yra amerikiečių režisierius Jimas Jarmuschas, jo "Sulaužytos gėlės" užbūrė šiųmetinius Kanus ir lietuvių kritikus (žr. "7md" anketą). Apie Jarmuschą ir jo gėles rašo Jurga Stakėnaitė. Sužinosite, kada režisierius gimė, kur mokėsi, su kuo draugauja ir su kuo gyvena, kokią muziką mėgsta, kas jam padarė didžiausią įtaką, kokius filmus kuria ir kaip kuria: "Ateitis slypi praeityje. O tai, kas svarbiausia, vyksta dabar – tokia galbūt vienintelė pamoka filmo pabaigoje. Pamoka sau pačiam: gyventi šia diena. Jimo Jarmuscho filmas "Sulaužytos gėlės" – čia ir dabar."

Kitas šio "Kino" Autorius yra režisierius Arūnas Matelis, šį rudenį "persekiojamas" garbingų apdovanojimų. Mano žiniomis, pats naujausias – Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimas geriausiam lietuvių metų filmui. Apie tą filmą – dokumentinę juostą "Prieš parskrendant į Žemę" – rašo Linas Vildžiūnas. Jis pabrėžia, kad šio filmo režisierius – "tai jau kitas, kitoks Matelis, sutramdęs savo poetinę raišką, atsisakęs pretenzijų į simbolizmus ir pasirengęs ieškoti atsakymų į esminius būties klausimus." Plačiau apie tai, kaip vyko filmavimas ir kas jam kine yra svarbiausia, Matelis kalbasi su Živile Pipinyte. Kadaise studijavęs matematiką režisierius prisipažįsta, kad "grynoji matematika – toks pat galvojimas, svajojimas, kaip ir kinas, tik gryna to galvojimo forma". Matelis praskleidžia ir savo kūrybinės laboratorijos uždangą: "Filmą kurti – tarsi rašyti. Filmo herojus dažniausiai yra tarpininkas, išreiškiantis mano patirtį, jausmus. Gal tai ir yra esminis dalykas – ne atrasti istoriją, žmogų, bet suteikti tam savo mintis, išgyvenimus. Man filmas ateina kartu su išgyvenimu, o jei jo nėra, nerandu filmo rakto. Tai itin ryšku "Prieš parskrendant į Žemę". Jei nėra patirties, nėra ir filmo. Filmas yra terapija, bet kartu tai ne vien tavo išgyvenimo išraiška, iliustracija, paaiškinimas. Jį kurdamas tarsi eini keliu ir eidamas pats suvoki, ką esi patyręs, įprasmini savo jausmus. Filmas man yra bandymas išsiaiškinti, bandymas atsakyti į klausimus".

Šarūnas Bartas man taip pat yra Autorius par excellence. Naujausią jo filmą "Septyni nematomi žmonės" "Kine" recenzuoja Rūta Birštonaitė ("Bartas amžinai") ir Audronis Liuga ("Apie ne tai"). Kruopščiai ir įžvalgiai išanalizavusi filmą, Rūta Birštonaitė reziumuoja: "Vientisas menininkas tas Bartas. Ir, kaip sakoma, amžinai tas pats. Tačiau žiūrint liepsnojantį filmo finalą norisi pakylėtai ištarti: turbūt tai – ženklas, kad režisierius negailestingai degina ir senus kino modelius." O Audronis Liuga teigia, kad "Šarūnas Bartas kuria vieną ir tą patį savo filmą su skirtingais pavadinimais. Keičiasi jo aplinka, geografinės koordinatės, žmonės, bet kartojasi istorijos, santykis su jį supančiu pasauliu ir jo išraiškos priemonės. Barto filmai primena mantras, kurių kartojimas neturi reikšmių, bet sukuria dvasinę energiją."

Lietuvių filmoteka užima daug naujojo "Kino" vietos. Nijolė Andrijauskienė pasižiūrėjo net keturis šiemet sukurtus lietuviškus animacinius filmus – Jūratės Leikaitės "Užgavėnes", Vitalijaus Suchockio "Vitalianą", Henriko Vaigausko "Gyvenimas yra labai, labai, labai…" ir Iljos Bereznicko "Baubo aritmetiką" ir užsinorėjo surasti "bendrą juos siejantį bruožą". Ir, keista, rado: "Visi jie yra individualistai ir į vieną aplanką netelpa". Vienas tų individualistų Ilja Bereznickas įsileido Neringą Kažukauskaitę į savo kino teritoriją – animacijos žemę – ir pasidalijo apmąstymais apie jos ateitį: "Animacija dabar pasidarė daug demokratiškesnė. Anksčiau viskas buvo vienose rankose. Lietuvos kino studijoje stovėjo vienas didžiulis aparatas, konstruotas kelerius metus, ir tik juo buvo galima dirbti. Dabar užtenka kompiuterio namuose, ir daryk animaciją! Atsirado daug studijų: ir filmus, ir animacines reklamas kuriančių, ir kitokių. Tačiau animacijos lygis Lietuvoje krinta." Tiesą sakant, nepamenu laikų, kai jis buvo aukštas, bet tai, matyt, mano senoliškos atminties problema. Tačiau vienokių ar kitokių lietuvių kino problemų aptinka beveik visi lietuvių filmų recenzentai: Algirdo Tarvydo filmą "Visos mintys iš vienos galvos" apie režisierių Petrą Abukevičių recenzavusi Irma Šimanskytė, Herberto Alksnevičiaus "Tokias tradicijas" aptarusi Sonata Žalneravičiūtė, Inesos Kurklietytės "Kristiną Kristuje" nagrinėjusi Gintė Žulytė, Ramunės Kudzmanaitės ir Rimo Morkūno "Už devynių jūrų" pasižiūrėjusi Rūta Oginskaitė ir Dianos bei Kornelijaus Matuzevičių "Horizontus arba gyvenimą luvruose" pakritikavusi Živilė Pipinytė. Visi tie filmai – dokumentiniai, tad jų problemos susijusios ir su kitais dviem dokumentiniam kinui skirtais rašiniais – Vidos Kaluzos įspūdžiais iš 48-ojo tarptautinio Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalio bei lenkų dokumentininko Krzysztofo Wierzbickio interviu.

Pasaulio kinas žurnale pristatomas pirmiausia naujųjų laikų meilužio Antonio Banderaso pavidalu. Gariga Jančas aprašo savo bandymus suvokti šio aktoriaus esmę nuo tos akimirkos, kai jam užsakomas straipsnis, iki finalinio nušvitimo: "Bet staiga prisimenu pirmąją, impulsyvią mintį ir suvokiu, kad ji buvo teisingiausia. Antonio Banderasas yra kvepalai. Jie – visi be išimties – sukurti vilionėms, flirtui, žaidimui. Skirti užburti kitą lytį savo aromatu ir netvaria egzistencija. Jų neįmanoma sučiupti, sugniaužti, bet galima žavėtis ir žavėti jais kitus, pripildyti juos sava fantazija – ir tirpti savo pačių susikurtose svajose apie – ak! – tikrąjį idealą."

Viena netiesioginių šio žurnalo temų yra kinas ir masinė kultūra. Bene geriausiai ją iliustruoja Ernesto Parulskio straipsnis apie komiksų ir kino ryšį. Jis iš karto supeikia lietuvių požiūrį į komiksus, esą tai tik linksmi niekučiai, ir įrodo, koks svarbūs šiuolaikinei kultūrai yra komiksai ir kokių įvairių jų būna, trumpai apžvelgia komikso istoriją Vakaruose ir Rytuose bei pavojingus ryšius su kinu. Tačiau aš nesiūlau mieliems skaitytojams keisti orientacijos ir pasinerti tik į komiksus, nes šią žiemą mūsų dar laukia ne vienas žiūrėtinas ar tiesiog geras filmas. "Kine" Saulius Macaitis iš anksto recenzuoja Walterio Salleso "Motociklininko dienoraščius" ir Ango Lee "Kuprotą kalną", Laima Kreivytė – Joe Wrighto "Puikybę ir prietarus" bei Mike’o Newello "Harį Poterį ir ugnies taurę", Živilė Pipinytė – Tomaso Vinterbergo "Brangiąją Vendi", Marius Burokas – Bento Hamerio "Faktotumą". Saulius Macaitis pasiūlė naują rubriką "Ne mums", kurioje bus pristatomi vertingi, bet Lietuvos platintojų, deja, nepastebėti filmai. Pirmasis toks – Romano Kačanovo "Arjė", kurio herojų kelias prasideda Kauno gete, o filmo aktorių sąraše – daug lietuviškų pavardžių. Trumpai pristatomos ir laukiamos premjeros, – tarp jų – Audriaus Juzėno " Vilniaus getas", Steveno Spielbergo "Miunchenas", Patrice’o Chéreau "Gabrielė" bei artimiausi renginiai – jau prasidėjęs naujo "AXX" etapo žygis per Lietuvą ir vasario pradžioje įvyksianti pirmoji pažintis su prieškario lenkų kino avangardu. Linkiu, kad tik užtektų ūpo viską pasižiūrėti ir perskaityti ateinančiais.

Jūsų – Jonas Ūbis