Atsiimu savo žodžius!

Ne, ne visus, tik kai kuriuos iš praėjusios savaitės. Apie tai, kad man nesvarbu, ar "talentų šou" dalyviai yra malonūs žmonės, ar ne. Tačiau tai dėl lietuviškos, o ne angliškos televizijos. Lietuvoje, pasirodo, svarbu. Ir labai atsiprašau, bet dabar sugadinsiu jums kalėdinę nuotaiką. Nes ir man ją sugadino jau patį pirmą vakarą atvykus į Lietuvą, pačią pirmą sekundę įsijungus televizorių. Normaliems žmonėms ir taip aišku, kad laida "Kelias į žvaigždes" yra kvaila. Bėda ta, kad ji dar ir agresyvi, destruktyvi, pavojinga. Žmonės, vaikų ir paauglių motinos, uždrauskite savo atžaloms žiūrėti šitą laidą! (Civilizuotuose, demokratiniuose kraštuose tokie vaizdai per "realybės šou" yra neįmanomi, tiesiog neįsivaizduojami.) Vos įsijungusi televizorių, matau nesibaigiančią grupinio prievartavimo sceną. Bernai dviese gaudo merginas po vieną, pasiguldo pagautąją, užsisėda ant jos ir, jai žviegiant ir bandant išsilaisvinti, vienas laiko, o kitas purškia jai ant veido grietinėlės putas. Patys prisirišę ant juosmens tokius dešros formos balionus – neabejotinus savo vyriškumo simbolius. Atvirkščio veiksmo – t.y. kad merginos taip pat darytų vaikinams – nerodo, nes taip nebūna. Merginos po tokios "sesijos" lieka lyg ir nepatenkintos, bet kartu supranta, kad čia atseit smagu, žaidimas, kad joms rodomas dėmesys ir kad taip ir turi būti. Patikėkite, lygiai taip pat galvoja ir daugybė tų, kurioms PER PRIEVARTĄ daromi daug blogesni dalykai. O tos jau iš tikrųjų prievartaujamos merginos mano, kad taip ir turi būti, nes tokių veiksmų repeticijas ir tokį požiūrį į moteris nuolat rodo per televiziją. Turiu galvoje ne meninius filmus ar teatro spektaklius, turinčius neabejotiną kritinę poziciją (kurie religinių fanatikų valdomoje Lenkijoje vis tiek, deja, uždraudžiami kaip pornografija), turiu galvoje per televiziją rodomą "realybę". O jeigu kuri nors šešiolikmetė pagalvos, kad vis dėlto taip neturi būti, ir pabandys pasiskųsti išprievartavimu, kitos tokios pat šešiolikmetės draugės jai paaiškins: "Ką tu čia nusišneki, viskas normaliai". O jų draugai, devyniolikmečiai bernai, ką tik šešiese ją išprievartavę, pasakys: "O ko tu tikiesi, jeigu eini su mumis į barus ir vakarėlius?" Taip ir turi būti. Ir ja niekas netikės. O jos geriausia draugė, prigąsdinta ar papirkta, nueis ir liudys teisme prieš ją, ir sakys, kad jai nieko neatsitiko. O paklausta, kodėl prieš tai policijai sakė, kad atsitiko, pasakys: "Atsiimu tuos savo žodžius".

Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad monopolizuotai ir korumpuotai žiniasklaidai neįmanoma pasipriešinti, kad neįmanoma jos pakeisti. Kad jeigu, atseit, demokratija ir žodžio laisvė, tai nieko negalima apriboti. Kad nėra kam dėl to pasiskųsti. Bet žiūrėkite – sako, per TV žinias ir kitas dokumentines laidas jau beveik neberodo lavonų. Vadinasi, įmanoma! Juk ne savo noru tie laidų kūrėjai atsisako nekrofilinių pomėgių. Juos pažaboja rinkos dėsniai. O rinką tiesiogiai veikia visuomenė. Todėl mūsų pareiga – veikti visuomenės nuomonę ir "kelti jos dvasinę kultūrą".

Tie iš mūsų, kurie turime gabalėlį žiniasklaidos, t.y. tribūną arba garsiakalbį savo rankose, – kodėl juo nepasinaudojame, kad pasakytume tai, ko niekas kitas nenori pasakyti, kad darytume įtaką, kad ką nors keistume? Bijome, kad neteksime pozicijų? Tai užimkime tokias pozicijas, kurių neįmanoma netekti. Arba apsimeskime. Infiltruokimės. Atlikime diversijas. Jeigu neįmanoma garsiai ir tiesiai į veidą, darykime tai tyliai ir nepastebimai. Nesitikėkime už tai garbės ir padėkos. Aš žinau, kad tokių žmonių buvo ir yra daug. Kurie niekada niekuo ir niekam nesigyrė. Ir nesiskundė. Žinau, nes toks buvo ir mano tėvas. Už tai, kad buvo progresyvus ir nesitaikstantis, nors ir sistemos dalis, ne vieną kartą neteko to, ką ilgai ir pasišventęs kūrė. Nelipo per kitų galvas, nešmeižė ir nesinaudojo kitų nesėkmėmis, nieko suktai neprivatizavo – todėl netapo "žymiu", negavo jokių premijų nei ordinų. Ir jokie valstybės veikėjai nepasakė jam ačiū už jo indėlį ir už tai, kad buvo toks, kad turėjo moralinę poziciją.

Menas (ir literatūra), kuris neturi jokios pozicijos, yra laiko, vietos ir energijos švaistymas. Tačiau ar menas, išsakydamas tą poziciją arba išreikšdamas menininko ambicijas, gali dėl to paaukoti savo subjektą? Arba autorių? Arba žiūrovą? Meno paskirtis yra pasakyti tai, ko niekas kitas neišdrįsta pasakyti. Tačiau kokią strategiją pasirinkti, kad būtume išgirsti: ar teigti, rėkti, šokiruoti, sukrėsti, ar klausti, pasėti abejonę, priversti susimąstyti ir ieškoti atsakymų, tokių, kurie būtų tarsi jų pačių? Bet kokiu atveju menas, mano manymu, turi būti įdomus ir prieinamas daug didesnei žiūrovų grupei. Turi turėti kelis interpretavimo ir poveikio lygmenis.

Reakcingos jėgos mūsų ir aplinkinėse šalyse šiuo metu, deja, daug galingesnės už progresyviąsias jėgas. Pažiūrėkite, kas dedasi Lenkijoje ("Menas teisiamųjų suole", 7MD, Nr. 45, 46). O lietuvių reakcija į gėjų paradą, kurio čia net nebuvo? Todėl iškyla dilema (ir jau ne pirmą kartą): ar mėginti pramušti galva sieną, rizikuojant susilaukti šimteriopo smūgio atgal, ar imtis kitokios, atsargesnės strategijos? Ar kovoti atvirą, ar partizaninį karą? Turbūt tai – kiekvieno iš mūsų pasirinkimas. Bet kokiu atveju, tylėti negalima.

Kalėdos – tai metas, kai ciklas baigiasi ir prasideda vėl iš naujo. Bet nebūtina suktis tuo pačiu ratu. Galima judėti spirale – neišvengiamu ratu, bet vis dėlto į priekį.

Paulina Pukytė