Dailė

Tuštumos pilnatvė

Birutės Stulgaitės paroda "Balta" "Lietuvos aido galerijoje-M"

Neringa Černiauskaitė

iliustracija
Birutė Stulgaitė. Segė

"Metalistai" yra žmonės, mylintys metalą. Tai žmonės, gyvenantys iš, su ir dėl metalo. Birutė Stulgaitė yra "metalistė". Savo kūrybos pobūdžiu ji apima visus išvardytus "metalistų" požymius, tačiau būdama ypatinga metalo gerbėja menininkė aklai neseka šiais punktais ir flirtuoja su kitomis dailės šakomis – grafika, reljefine skulptūra, net su masinio produkto estetika. Taip subtiliai flirtuodama ji išlieka "švari" – susikonstravusi savitą asmeninės estetikos karkasą, ji sąmoningai pasiima iš aplinkos tik tai, ką apima šis karkasas. Būtent "švara" ir yra tvirtas šio karkaso pamatas, ant kurio statomos tokios nešančiosios konstrukcijos kaip minimalumas, išbaigtumas, formų grynumas, grakštumas.

Parodoje pristatomi darbai dar kartą užfiksuoja šios konstrukcijos buvimą ir kūrybinį menininkės tolygumą. Visa paroda sukelia pastaruoju metu pamirštą visumos pojūtį: skirtingomis technikomis atlikti darbai tarsi susijungia į vieną ištisinį juvelyrinį vėrinį. Birutės Stulgaitės pateikti kaklo vėriniai atspindi visą parodos sumanymą ir sudėtį – kiekviena vėrinio dalelė individuali, unikali, uždara, išbaigta, tačiau "sušvinta" visu tobulumu tik visumoje.

Tai subtili moteriška pasaulėjauta – harmoninga, apibendrinanti, organiška. Tai ne tas Antano Škėmos pasiūlytas subyrėjusio šiuolaikinio žmogaus pasaulėvaizdis. Šis subtilus moteriškumas telpa rato formos papuošaluose, aiškių kontūrų neturinčiuose piešiniuose ir baltuose reljefiniuose paveiksluose. Šiuo požiūriu Birutės Stulgaitės paroda brėžia paralelę su Danutės Gražienės "Baltaisiais iškilimais", rodytais praėjusį vasarį taip pat "Lietuvos aido" galerijoje. Abi autorės pasineria į baltumo pusnis ir džiaugiasi nesibaigiančiais faktūrų, kontūrų ir formų žaidimais.

Balta, nebūdama tikrąja spalva, atveria nepaprastą ieškojimo spektrą – kaip kitos spalvos realizuojasi baltoje, taip menininkės realizuoja savo sumanymus pasinaudodamos šio fenomeno galimybėmis. Balta nepaprastai "įsipaišo" į B. Stulgaitės estetikos karkasą: būdama puošni savaime, ji nereikalauja papildomų elementų prabangai sukurti. Grynas, baltas sidabro žvilgesys grąžina menininkės darbus į juvelyrikos lauką, kuriame svarbi dekoratyvumo, taikomumo funkcija.

Tolimųjų Rytų peizažams būdingas estetinis skaidrumas sukelia tęstinumo pojūtį. Tam tikros pauzės, paliktos erdvės kiekvieno vidiniam monologui nuojauta. Asociacijos laisvai tarsi sniego gniūžtės skraido galvoje, neužkliūdamos už nereikalingų detalių. Tobula, švari, išbaigta minčių žaidimų aikštelė.

Postmodernizmui būdingas ribų tarp meno sričių nykimas palietė ir Stulgaitės kūrybą. Juvelyrė nemėgina įsprausti savo kūrybinio polėkio į tvirtus juvelyrikos rėmus ir, siekdama sukurti bendrą, vienodą estetinę visumą, nesivaržydama kreipia savo žvilgsnį į kitas meno šakas, sėkmingai realizuoja savo kūrybinius sumanymus.

Menininkės sukurtose segėse pinasi asociatyvi skardinių dangtelių forma, reljefinis abstraktus ar detalus vaizdas ir tuštuma, lyg neprirašytas popieriaus lapas. B. Stulgaitė nepaprastai "demokratiškai" elgiasi su metalu, kaip medžiaga, pabrėždama, o ne bandydama paslėpti jos specifiškumą. Ji nesistengia sužavėti savo amato meistriškumu, "išlipdydama" metalą tarsi plastiliną, išgaudama įmantrias formas. Sąmoningai palikdama beveik neapdirbtą "žaliavą", ji sukuria lakonišką žiedų plastiką, kažkokią organišką prabangą, slypinčią pačioje medžiagos prigimtyje. Subtiliai banguojantis žiedų paviršius primena trapias sniego pusnis, nutviekstas šaltos vasario saulės. Taigi pabrėžtas metalo sunkumas paradoksaliai įgauna asociatyvaus lengvumo.

Šį lengvumą dar labiau "palengvina" baltieji menininkės paveikslai ir piešiniai, kurie neįprastu štrichu sukuria trimatį faktūros pojūtį. Piešiniai, beje, smarkiai paaštrina tą dykumos, kosminės erdvės pojūtį, kuris persekioja vos pažvelgus į pirmuosius menininkės kūrinius autentiškuose "Lietuvos aido galerijos-M" rūsiuose.

Birutė Stulgaitė – "metalistė", paradoksaliai paneigianti juvelyrikos funkciją (dekoratyvumą), sukuria naują puošnumo kategoriją, kurios kontūrai nesistengia būti aiškiai apibrėžti. Tai puošnumas, sulipdytas žiūrovo galvoje. Ji tik subtiliai ir meistriškai nurodo kryptis, kuriomis sekdamas išvysi tikrąjį visumos grožį.

Tobulai apgalvotas karkasas.