Surištos moterys, brutali architektūra ir augalai

Surišu tik moters kūną, nes negaliu surišti jos širdies
Nobuyoshi Araki

I

Ant mano stalo auga egzotiškas kaštono medelis, kurį parsinešiau iš "Ikėjos". Į europinį kaštoną jis nelabai panašus; skleidžia vieną po kito lyg ir lauro lapus. Pats stalas atkeliavo iš Cecilijos rūsio Siodermalmėje, gerai patrintas, toks tipiškas 8-ojo dešimtmečio išskleidžiamas stalas. Vaikystėje prie tokio, bet kur kas didesnio stalo susėsdavo giminės ir valgydavo baltą mišrainę, burokėlių salotas, dideles keptas vištas, gerai įtrintas česnaku, ir tortus, gausiai apteptus grietininiu kremu ir apibarstytus margaspalvėmis cukatomis. Kaip pridera lietuviams, valgydavo tikrai daug. Aš tuo tarpu žaisdavau po stalu su pusseserėmis ir pusbroliais. Ką jie ten gerdavo, nemačiau, o ir nerūpėjo. Nors raižyto krištolo taures ir saldžiai aitrų alkoholio kvapą prisimenu. Gal ten buvo konjakas, o gal kartais Žagarės vyšnių trauktinė? (Manojo stalo rudas lakas suskilinėjęs, dėmėtas, todėl pridengtas šachmatinėmis lininėmis staltiesėlėmis iš lietuviškosios "Maximos", tačiau iš tikrųjų pagamintos Indijoje.)

Iki šiol manau, kad pirkti užaugusias kambarines gėles yra šiek tiek nemoralu: pernelyg lengva. Lyg norėtum apgauti laiką. Arba apsimesti turinti laiko. Gėlės auga lėtai, joms tereikia šiek tiek vandens: negali skųstis, lyg ir neįnoringi organizmai. Tačiau reguliarumas ir yra problema. Trečdalį augalų (lepiausiųjų) numarino mano trumpalaikės kelionės, kitą trečdalį supūdė vienas uolus nuomininkas, tuo tarpu kitas nuomininkas gerai išdžiovino likusius. Grįžusi nusprendžiau: "Vadinasi, anos buvo blogos gėlės". Mat išgyveno tik du vadinamieji "uošvės liežuviai", vienas "laimės medelis" ir vienas neidentifikuotas augalas, kuriam, regis, ant visko nusišvilpt: prieš trejus metus gavau jį padengtą baltais emulsiniais dažais, mat mano kolegė dažė savo buto lubas. Tačiau praėjo keletas savaičių, ir štai, nusižengdama savo principams, grįžtu su kaštonu permatomame plastikiniame "Ikėjos" maišelyje, nors iš karto aišku, kad šiam pakaks praviro lango žiemą, kad patiestų kojas (ar numestų lapus). Reikalas tas, kad vešlūs subrendę augalai yra namų ir rūpesčio simbolis. Jie sinchronizuoja erdvę – mano asmeninį ir mano buto laiką, lyg visi mes čia kartu augome ir kantriai dalijomės lėtas minutes. Tačiau tai grynas melas, tai – ne geroji namų dvasia, o "Ikėja". Sėklų dygimo greitintuvai? Amžinoji šiltnamių diena? Ne tik baldų, bet ir laiko industrija.

2004 m. Ingvaras Kampradas, "Ikea" įkūrėjas, buvo trumpam aplenkęs Billą Gatesą; jo turtas įvertintas maždaug 29 milijardais svarų sterlingų.

II

Augalai, banalūs rožinių ir baltų balkonų gėlių kuokštai, vešlūs žydintys krūmai, vazoninės palmės ir iškaršę vijokliai, algėja dirbtiniuose tvenkiniuose, žliaugiantys kriokliai perfrazuoja nudyžusį rudą Barbikano betoną į organinę struktūrą. Savo metu – 8-ajame dešimtmetyje – akiplėšiškai drąsus architektūrinis eksperimentas pačioje Šv. Pauliaus kupolo pašonėje. Šiandien – turtingųjų apartamentai, biurai, įvairiapusiškas kultūros centras, o man – vienas mėgstamiausių Londono rajonų.

Barbikano rajonas priklauso Londono korporacijai – savotiškai savivaldybei, nuo XII a. valdančiai istorinį Londinium. Todėl simboliškai tebesilaikydama viduramžiško laisvojo miesto taisyklių, atvykdama į Londono miestą (City) Anglijos karalienė stabteli ties jo riba ir paprašo leidimo įžengti. Barbikano idėja gimė dar 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, svarstant, ką daryti su atgyvenusiu ir Antrojo pasaulinio karo metu subombarduotu rajonu pačioje Londono širdyje. Architektų firma "Chamberline Powell & Bon" pasiūlė drąsų sprendimą, kuris galutinai įgyvendintas 9-ajame dešimtmetyje (Barbikanas oficialiai atidarytas 1982 m.). Iš betono nukrėsti trys daugiabučiai, tuo metu aukščiausi Londono pastatai, sujungti tiltais ir aikštėmis. Rupi, neapdorota rudo betono faktūra ir griežtos, bet juslingai masyvios formos rėmina giliuose šešėliuose skendinčius pasažus. Futuristinis kaip didmiestis Fritzo Lango "Metropolyje" (1927), tačiau toli nuo art deco. Archajiškas kaip Karakalos pirčių mūras.

Konceptualiai įkvėptas Le Corbusier ir van der Rohe’s, šiurkščiai didingas Barbikanas yra galbūt geriausias 7–8-ojo dešimtmečių utopizmo pavyzdys. Svarbu, beje, kad, kitaip nei daugelis kitų pusiau įgyvendintų socialinės architektūros utopijų Vakaruose ir sovietiniame pasaulyje, Barbikano projektas stovi užbaigtas ir puikiai funkcionuoja. Šis nuostabus Britanijoje tuo metu klestėjusios brutalistinės architektūros kūdikis pritrenkia savo estetika – derinant racionalistinę funkcionalią architektūrą, grubias formas ir faktūras su komfortabilumu, ekologiškumu ir primityviu natūralizmu. Neapdorotas betonas greta XVII a. St. Giles Cripplegate bažnyčios sienų neatrodo moderni invazija. Atvirkščiai, savo pirmapradžiu šiurkštumu greičiau nurodo į dar archajiškesnę architektūrą, kurios estetika primena romėnų ir egiptiečių inžinerines vizijas.

Toks rafinuotas brutalumas turi savo kainą. Kaip sadizmas, XIX a. pradžioje įvardytas kaip kriminalinė praktika, o XX a. imtas kultivuoti kaip viduriniosios klasės pramoga (žr. kad ir M. Houellebeco "Platformą", 2001), brutalistinis Barbikanas – turtingųjų sukurtas žaisliukas turtingiesiems, liudijantis, kad radikalios idėjos gali būti įgyvendintos atitinkamai finansuojant. Šiuo atveju kalbama apie 400 milijonų svarų sterlingų, arba 2 milijardus litų šiandienos kursu. Sovietinio (ir ne tik) funkcionalizmo problema ta, kad jis buvo pigus. Kita vertus, ar 400 mln. yra daug?

"Manchester United" arba Madrido "Real" futbolo komandos vertinamos maždaug po 600–700 milijonų svarų. Tačiau "Chelsea" parduota tik už 140 milijonų. Naujasis 60 000 vietų "Arsenal" stadionas kainavo daugiau kaip 300 mln. "Wembley" (95 000 vietų) kainavo 700 mln.

400 milijonų svarų tave padarytų 101-uoju turtingiausiu Britanijos piliečiu.

BBC internetinės svetainės duomenimis, namas Londone vidutiniškai kainuoja 659 000 svarų, tad galėtum nusipirkti daug tokių. Kotedžas kainuoja 278 000, o butas – 239 000, – jų galėtum nusipirkti dar daugiau. Itin prabangūs apartamentai Čelsyje, Fulheime etc parduodami už dešimtis milijonų. Tad galėtum nusipirkti bent jau dešimt tokių.

BBC teigia, kad Romano Abramovičiaus namas Slouno aikštėje kainavo 28 mln., "Chelsea" komandą jis nusipirko už 140 mln., o jo jachta verta 30 milijonų. Galėtum visa tai nusipirkti ir dar liktų šiek tiek grynųjų giminaičiams.

Vis dėlto tai 2 milijardai litų. Už tiek galbūt galima nusipirkti Klaipėdą.

III

Nors atėjau aprašyti Barbikano galerijoje veikiančios japonų fotografo Nobuyoshi Araki parodos "Self. Life. Death", šio betoninio kultūros centro socioestetika atrodo kur kas įdomesnė negu galerijos turinys. Tačiau šiuo konkrečiu atveju galbūt reiktų kalbėti apie krosfertilizaciją: brutalumas, sadizmas, reprezentacija ir performatyvumas sieja Barbikano architektūrą ir Araki fotografiją.

Tiksliau, įdomiausiąjį Araki projektą – "Kinbaku". Kinbaku japoniškai reiškia "stipriai surišti". Tai tradicinis japonų būdas bausti nusikaltėlius: "Įvairios kinbaku technikos praktikuotos Edo periode, ši tema, romantiškoje aplinkoje vaizduojant gražias moteris, dažna Ukiyoe medžio raižiniuose". Šiandien ši technika, gana populiari tam tikruose sluoksniuose, dažniausiai žinoma japanese rope vardu. Norintieji gali pasisemti informacijos iš interneto svetainių, konsultuojančių, kaip ką surišti, demonstruojančių pavyzdžius ir parduodančių reikiamus aksesuarus – šiurkščias virves.

Araki fotografuoja įvairiai surištas moteris. Nuogas ir ne visiškai, dažniausiai pakabintas arba pusiau kabančias ore. Kai kurios fotografijos – išties ant sadistinės pornografijos slenksčio, o japonams – laužančios socialines konvencijas (Japonijoje draudžiama rodyti gaktos plaukus). Kuratoriai rašo, kad "Araki modeliai balansuoja ties normalumo ir nenormalumo, įtampos ir malonumo riba". Įdomu, kad kiekviena moteris – atsižvelgiant į charakterį – surišama vis kitaip ir kitokia virve. Modeliai tampa savotiškomis skulptūromis, virvė ne tik grafiškai skaido, bet ir formuoja minkštą kūną. Tačiau ypatingu būdu surištas kūnas neatrodo suvaržytas, greičiau išryškintas. Surišimo raštas funkcionuoja kaip įpakavimas: nors pozos neretai groteskiškos, kūnas atrodo ne kenčiantis, bet reiškiantis. Kita vertus, tai nėra kūno hieroglifizacija: virvė ir kūnas, nors ir sudarydami visumą, reprezentuoja skirtingas substancijas, jų "įtampą", kaip nurodo kuratoriai.

Tad norint suprasti Araki fotografijų seriją verčiau vartočiau įpakavimo sampratą. Pakuotė nepakeičia turinio struktūros. Jos funkcija yra greičiau išryškinti tam tikrus jos aspektus. Kalbant apie Araki, išryškinamas klasikinis erotinis moters aspektas: krūtys, genitalijos, pilvas. Kadangi modeliai surišti tvirtai (tikrai neatrodo, kad galėtų išsilaisvinti), virvė – aktyvi ir dominuojanti, tuo tarpu kūnas paklūsta ir – verta dėmesio – neatrodo pasyvus. Tai ne prievarta, bet greičiau kohabitacija reikšmę formuojančioje pakuotėje.

Japonų kultūroje įpakavimas tradiciškai itin reikšmingas. Viena vertus, tai rafinuotas būdas perduoti žinią, parodyti pagarbą, netgi banaliame prekybos centrų kasdienybės lygmenyje: pavyzdžiui, objektas pakuojamas į bent jau kelis skirtingus maišelius. Kita vertus, veikdamas kaip reikšmės nešėjas, įpakavimas renatūralizuoja įpakuotą objektą. Turiu omenyje, kad pakavimo veiksmas transformuoja objektą: jis neutralizuoja konvencionalią objekto reikšmę-funkciją, pabrėždamas situatyviai suteikiamą naują reikšmę: pakavimas – perdavimas – išpakavimas.

Įpakavimo veiksmas galutinai atlieka savo funkciją išpakavimo metu. Čia, mano supratimu, ir slypi Araki metaforos galia. Būtent tada, įvykus išpakavimui, modeliai tampa hieroglifais: atrišus, nuleidus jas ant žemės, kraujui atplūstant po virvės mazgų sustingdyta oda. Galbūt tai jis ir turi galvoje sakydamas, kad kinbaku leidžia atskleisti "tikruosius veidus, paslėptus po socialinėmis kaukėmis".

Tuo tarpu fotografijos kontempliaciją šio performatyvumo grandinėje galima prilyginti "perdavimo" stadijai. Būtent todėl, manau, randasi keistai erzinantis fotografijų poveikis žiūrovei: juk ji izoliuota – tam tikra prasme, taip pat supakuota, – ne jis ir ne ji spręs, atrišti ar dar stipriau suveržti mazgą. Ne jis ir ne ji skaitys rausvus hieroglifus modelio odoje.

Toliau apie įpakavimą žr.: Mergaitė Yuki rausvame nudrengtame lagamine oro uosto prieigose, Hirokazu Koreeda, "Dare mo shiranai" (Nobody Knows, 2004)

IV

Rupus, kresnas Barbikano betonas apneštas suodžiais, lietaus išblukinti ruožai, šniokščiantis vanduo, pilkas dangus, vitališka augalija – tarsi tai būtų ne Londono centras, o majų šventykla džiunglėse. Ta pati betoninė konstrukcija atrodytų visai kitaip, jei vietoj gėlių balkonuose būtų padžiauti skalbiniai, vietoj meno galerijos būtų įrengtas pigus prekybos centras, vietoj tvenkinio – parkavimo aikštelė, o vietoj postmoderniai derančios XVII a. bažnyčios stovėtų mūrinis rudų plytų bokštas su kryžiumi, jei betoninis tiltas jungtų su ligoninės ar universiteto masyvais. Jei betoniniai daugiaaukščiai būtų nudažyti vaivorykštės spalvomis, kad būtų gražiau. Tokiu būdu Barbikano centras transformuotųsi į Flemingsberio centrą Stokholmo pietuose (projektavo "Matell & Nordström"), pigų ir spalvotą 8-ojo dešimtmečio lego, kurio pasažais vaikšto ne šiuolaikiniai žyniai ir faraonai, bet subsidijų gavėjai ir vienas kitas mokesčių mokėtojas. Kur mano biure džiūsta kuklus kaktusas, primenantis apie apgaulingą sinchronizacijos įprotį. Kur šansas, kad švedas bosas suriš mane kinbaku, yra tikrai nedidelis.

Londonas – Stokholmas