Sklandanti tapyba

Vygantas Paukštė. "Maudosi su žalčiu". 2005 m. L. Miklaševičiūtės nuotr.

Vienas ryškiausių 9-ojo dešimtmečio kartos tapytojų Vygantas Paukštė pristatė naują savo kūrybos parodą "Stačiakampiai" "Lietuvos aido" galerijoje. Eidamas į V. Paukštės parodą visada žinai, kad gali tikėtis tikrosios, išgrynintos tapybos, kurioje svarbiausi pirmapradžiai, esminiai pasaulio, gamtos, žmonijos dėsniai atsiskleidžia per ypatingą "paukštiškąją" naiviąją tapymo manierą. Būtent pirmapradėmis opozicijomis žaidžia tapytojas, jo drobėse – žmogaus ir gamtos, vyro ir moters, žemės ir dangaus santykis, jų harmonija.

Melancholiškoje meditatyvioje tapyboje akį glosto jautrūs spalviniai niuansai – šį kartą ypač šviesūs, skaidrūs. Pirmųjų žolės stiebelių žalumas drobėje ištirpsta į vasarišką vandens mėlį, rusvi žemės riešutų tonai virsta saulučių geltoniu. Tokioje skaidrioje pievoje sklando sielikė – taip efemeriškai atrodo plonutėliu teptuko brūkštelėjimu paveikslo erdvėje atsirandantis žmogus. Kartais sielikė visiškai asimiliuojasi su aplinka, t.y. jos kontūrai subtiliai pakartoja pievos, upės ar kalnelio liniją. Kartais V. Paukštė sielikei leidžia nevaržomai drąsiai rodytis visu gražumu, t.y. žmogaus figūra įgauna spalvą, apimtį.

L. Miklaševičiūtės nuotr.

V. Paukštė – vienas nedaugelio mūsų tapytojų, kurių paveiksluose žmogus virsta keistoka efemeriška būtybe. Ji tarsi yra supinta iš mitų, ritualų ir buities niuansų. Kiekviena scena, iškirpta iš mūsų kasdienio gyvenimo, dėl naiviosios tapymo manieros virsta iracionalia, metafizine erdve. Gal dėl to žmogus menininko darbuose primena lengvutę, perregimą, nuskaidrėjusią sielikę.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad V. Paukštės paveikslai tęsia savitą menininko kūrybinę tradiciją. Vienaspalviai, monochromiški skaidrūs paviršiai koketuoja su tapybiškais potėpiais, daugiaspalviais ploteliais, plokščias lygus drobės paviršius – su sodria faktūra, impresionistiniai prisilietimai – su kontūriniu piešiniu. Tačiau paveikslų koloritas gerokai šviesesnis, skaidresnis, šildantis. Ankstesni ryškūs, fovistiniai, spalvingi kontrastai šioje parodoje virsta subtilesniais, jautresniais spalviniais niuansais.

Pagrindinis menininko kūrybos motyvas išlieka tas pats – žmogus. Ištapyta skaidri lengva jo figūra sugestijuoja mintis apie sklandančią, perregimą, pirmapradę dvasią, kurios trapumas ir lengvumas žavi, pakeri ir leidžia tapyboje sklandyti tavajai sielai.