Dailė

2 x 40 žalių atspalvių

Airiai ir lietuviai "Arkos" galerijoje

Elena Černiauskaitė

iliustracija
Seliena Coyle juvelyrika

Artėjant Lietuvos tūkstantmečiui (2009-aisiais), kai Vilnius vieneriems metams taps Europos kultūros sostine, gausėja tai progai skirtų renginių. Vienas jų – dvi apžvalginės parodos "Arkos" galerijoje: pirmoji reprezentuoja Airiją (Korko miesto, 2005 m. Europos kultūros sostinės, projektas), antroji – Lietuvą (lietuvių apžvalginė taikomosios dailės ekspozicija, 2004 m. įstojimo į Europos Sąjungą proga demonstruota Airijos mieste Kilkenyje).

Airių parodos kuratoriaus Briano Kennedy koncepciją inspiravo amerikiečių poeto Johnny Casho eilės, kuriose lyrinis herojus svajoja bent valandai sugrįžti į Airiją – keturiasdešimties žalių atspalvių šalį. Deja, pasak Kennedy, užsieniečio poezija, kad ir kokia romantiška ji būtų, įspraudžia šalies įvaizdį į klišę, kurdama klaidingą įspūdį apie dabartį, nes Airija jau seniai nėra tik fermerių kraštas. Todėl kuratorius neprašė dalyvių tiesiogiai suvokti ar kitaip interpretuoti parodos temos "Keturiasdešimt žalių atspalvių"; jo tikslas buvo surinkti kuo įvairesnius skirtingų autorių darbus, reprezentuojančius šiandienės Airijos kultūros realijas ne per šalies tradicijas, bet per individualią, asmeniškai tradicinę meninę patirtį, perteiktą pasirinkta dailės šaka: eksponuojama 37 profesionalių dailininkų, dizainerių ir amatininkų tapyba, keramika, stiklas, tekstilė, juvelyrika ir kt. bei trys esė.

Meniniai ir techniniai sprendimai parodoje gal ir nėra originalūs, tačiau ekspozicija išties įdomi, ir priekaištai Kennedy’iui už kartu rodomą profesionalųjį meną ir amatininkų darbus visiškai nepagrįsti: bendras parodos vaizdas vientisas, ir tik priklausomai nuo individualaus lankytojo skonio dėmesį patraukia vienas kitas objektas. Mano žvilgsnis ilgėliau stabtelėjo ties Angelos O’Kelly kaklo papuošalu iš dienraščio "Financial Times" sluoksnių ("Šimtai ir tūkstančiai"), Liamo Flynno drožinėto juodinto ąžuolo indais, savo estetika primenančiais Japoniją. Kuratoriaus tikslas – pademonstruoti tarptautinio lygio Airijos meną, ne rėkiantį: "Aš pagamintas Airijoje", bet atstovaujantį jo autoriui, – pasiektas, įtariu, be didesnio vargo. Veikiausiai Kennedy’iui pabodo nuobodžiai ar pernelyg tiesmukai interpretuojamas tautinis identitetas, gal bukas svetimos interpretacijos perėmimas arba, kas tampa akivaizdžia grėsme Lietuvos kultūrai, dar ir per dažnas paviršutiniškas tautinio identiteto naudojimas bet kuriame kontekste.

Šioje vietoje pats laikas aptarti antrąją parodą arba, kitaip tariant, antrąją ekspozicijos "Arkoje" dalį – lietuvių autorių kūrybą. Abi dalyvių grupės turi nemažai bendrumų. Ir ne geopolitine, ekonomine, socialine, istorine, apskritai kultūrine ar dar kokia nors kita prasme (ne tik tai, kad Lietuvai, kaip, pasirodo, ir Airijai, reikia kurti naują šiuolaikinės valstybės įvaizdį, "laužyti" susiformavusį požiūrio į kraštą stereotipą). Abiejuose kraštuose akivaizdžiai populiarios tos pačios (ar bent panašios) dailės tendencijos: pavyzdžiui, tekstilinis tauriųjų metalų (Martinos Galvin "Maža 6 megztų daiktų serija" ir Eglės Čėjauskaitės kolekcija "Istorinės citatos" iš sidabro) ar žmogaus plaukų panaudojimas (Lindos Baily "Be pavadinimo", greta prisiminkime Laimos Oržekauskienės darbus) ir t.t. Nemanau, kad šie kūriniai – kognityvinės sąmonės arba plagijavimo padarinys. Veikiausiai tai reiškia atvirumą pasauliui ir tarptautinį bendradarbiavimą.

Ir tik vienintelis akivaizdus, deja, nemalonus, skirtumas – bendras ekspozicijos įspūdis: airių dalis "šviesi" ir "lengva", estetiškai aiški, o lietuvių – "sunki" ir "tamsi", "Arkos" galerijos erdvėse vietomis atrodo perkrauta ir nemotyvuota.