Kinas

Nacionalinės smegenų plovimo ypatybės

nauji filmai

Živilė Pipinytė

iliustracija
"9 kuopa"

Volisas – išradingas kūrėjas, sūrio žinovas ir moterų gerbėjas. Gromitas – jo šuo, tarnas ir tikras Voliso gyvenimo tvarkytojas. Be melancholiškos Gromito šypsenos ir jo ryžtingo būdo Voliso gyvenimas būtų tikrai nelengvas. Šie britų animatoriaus Nicko Parko personažai pasirodė ekranuose prieš 16 metų filme "Kelionė į Mėnulį". Per tą laiką Nickas Parkas sukūrė tris filmus su Volesu ir Gromitu pagrindiniuose vaidmenyse. Filmai pelnė svarbiausius apdovanojimus ir panašiai kaip legendiniai "Monty Pythons" tapo britų humoro etalonu. Naujausias, jau pilno metražo filmas apie šių personažų nuotykius, kurį Nickas Parkas kūrė kartu su Steve’u Boxu, "Volisas ir Gromitas: kiškiolakio prakeikimas" ("Wallace & Gromit, The Curse of the Were-rabbit", D. Britanija, JAV, 2005) nuo pirmųjų kadrų paskleidžia apetitą žadinantį juodojo britų humoro aromatą ir panardina į senojo brito kino atmosferą.

Volisas ir Gromitas įkūrė apsaugos firmą ir saugo mažo miestelio gyventojų daržus nuo ėdriųjų triušių. Daržai ypatingi, nes miestelio gyventojai rengiasi didžiausiai šventei, kurioje nugalės tas, kuris išaugins didžiausią daržovę. Tačiau sėkminga Voleso ir Gromito veikla gaudant nekviestus įsibrovėlius netrunka pavirsti košmaru – baisus žvėris siaubia daržoves, atnešdamas sumaištį į gyventojų sielas ir daržus.

Animaciniame Voliso ir Gromito pasaulyje viskas vyksta kaip senuose geruose filmuose apie Baskervilio šunį, naktį atgyjančius vilkolakius, Džekilą ir Haidą, Frankenšteiną, Drakulą ar King Kongą. Visi tie siaubūnų vaidmenys tenka, deja, vargšui Volesui, kuris savo išradimu – smegenų plovimo mašina – pabandė pakeisti taikiųjų triušių prigimtį, bet netyčia pakeitė pats save. Parkas švelniai ir nostalgiškai pasišaipo ne tik iš senosios gerosios Anglijos dvasios, bet ir iš senojo kino – čia ir mėnesienos nutviekstos kapinės, ir baimę keliantis šešėlis per visą kadrą, ir net gražuolė miniatiūrinė blondinė milžiniškos pabaisos rankose… Filmo kūrėjai tikrai jaučia malonumą perkeldami archetipinius epizodus į, pasak Nicko Parko, "pirmąjį vegetarišką siaubo filmą". Čia viskas apgalvota iki menkiausių detalių, todėl plastilininiai herojai kartais atrodo gyvesni ir išraiškingesni už ne vieną gyvo aktoriaus suvaidintą Holivudo filmo personažą. Kiekvienas jų įsimena kokia nors detale, gestu, kaip kad kreivais dantimis apdovanotas miestelio pastorius ar peruką slepiantis pretendentas į vietos aristokratės ranką ar širdį. Kaip visada, žavi Parko triukai. Ko vertos kad ir Gromito ir piktojo Felikso lenktynės lėktuvais, kai lėktuvams sustojus abu mirtini priešai susikaupę ima ieškoti monetų, o nuožmusis Feliksas netikėtai išsitraukia rožėmis išsiuvinėtą piniginę… Nickas Parkas ir toliau pirmenybę teikia tradicinėms animacijos technikoms, tad jo rankų šilumą gali pajusti ne viename šio mielo ir juokingo filmo kadre.

Filmo "9 kuopa" ("9 rota", Rusija, Ukraina, Suomija, 2005) kūrėjai, regis, taip pat pagamino smegenų plovimo mašiną, antraip filmo pabaigoje neskambėtų absurdiška frazė: "Mes nugalėjome". Ji skirta Afganistano karui – vienam gėdingiausių Sovietų imperijos karų. Ką gali žinoti, gal po filmo kas nors ir patikės, kad rusai jį laimėjo. Tačiau svarbiausia, be abejo, ne tai. Profesionalus, pagal geriausius Holivudo karo filmų etalonus sukurtas Fiodoro Bondarčiuko filmas, be abejo, pirmiausia yra veiksminga didžiulio propagandinio naujosios Rusijos projekto dalis. Pirmiausia jis sietinas su sovietinės imperijos nostalgija. Neatsitiktinai ne viename "9 kuopos" kadre vėjas taip gražiai plaiksto milžiniškas raudonas vėliavas ir groja tokia pažįstama (nors ir šiek tiek modifikuota) kadaise Raudonosios aikštės paraduose skambėjusi muzika, neatsitiktinai net menkuose epizoduose sutiko vaidinti Sergejus Govoruchinas, Andrejus Krasko, Aleksejus Serebriakovas, Aleksandras Baširovas… Didžiuliai filmui skirti pinigai jau pasiteisino, prognozuojama, kad ką tik Rusijos ekranuose pasirodęs filmas sumuš visus lankomumo rekordus.

iliustracija
"Volisas ir Gromitas: kiškiolakio prakeikimas"

Filmo pagrindas – reali istorija apie didvyriškai Afganistano kalnuose kovojusią rusų kuopą. Tačiau istorija akivaizdžiai perdirbta ir pritaikyta propagandinio filmo tikslams. Režisierius ir filmo scenaristas Jurijus Korotkovas nevengia stereotipų – filmo herojai atstovauja skirtingoms socialinėms (vienas personažas yra būsimas mokytojas, kitas – menininkas, trečias – liaudiškas primityvas, ketvirtas – smulkus vagišius ir t.t., juos vaidina jau spėję išpopuliarėti Aleksejus Čadovas, Arturas Smolianinovas ir vienas jauniausių Michalkovų – Artiomas) ir net etninėms grupėms – vienas herojų kilęs iš Grozno. 1988-aisiais jie susitinka Krasnojarske, kad netrukus vyktų į Ferganos slėnį, kur pusprotis kontūzytas, bet giliai tėvynę mylintis praporščikas (Michailas Porečenkovas) juos gainios iki sąmonės netekimo. Paskui bus Afganistanas (vietiniai prekiauja narkotikais ir net vaikai šaudo į rusų nugaras) ir lemiamas mūšis, po kurio išgyvens tik keli filmo personažai. Šita schema jau matyta ne viename amerikiečių filme apie Vietnamo karą, bet, regis, Fiodoras Bondarčiukas ir nemano slėpti, kad jis mokėsi iš geriausių pavyzdžių – Stanley Kubricko "Metalinės liemenės", Ridley Scotto "Juodojo vanago" žūties" ar Franciso Fordo Coppolos "Šių dienų Apokalipsės". Tiesa, kartais jis akivaizdžiai persistengia tuos pavyzdžius kopijuodamas, ypač kadruose, kai pats Bondarčiukas praporščiko Chocholo vaidmenyje pirmąkart pasirodo kadre įsivaizduodamas, kad yra antrasis majoras Kurcas. Deja, iki Marlono Brando jam taip pat toli, kaip projektui toli iki filmo.

Kodėl pabrėžiu žodį "projektas"? Nes nepaisant gerų batalinių scenų, tikslaus montažo, meistriško garso takelio ar pakankamai įtikinamos populiarių aktorių vaidybos "9 kuopa" nepriverčia išgyventi tragedijos ir palieka pirmiausia propagandinio reginio įspūdį. Taip atsitiko ne tik dėl banalios ir visiškai neįtikinančios viso filmo ištarmės – gerus geros šalies vaikinus, kuriems visai nerūpėjo jokia politika ir kurie pasiaukojamai kovėsi nežinia dėl ko, "išdūrė" ir išdavė kvaili šalies vadovai, – bet ir dėl režisieriaus noro pasipuikuoti savo talentais. "9 kuopa" – pirmasis Fiodoro Bondarčiuko filmas, kurį jis paskyrė savo tėvui – režisieriui ir aktoriui, rusų kino klasikui Sergejui Bondarčiukui. Iki tol Fiodoras Bondarčiukas garsėjo ne tik kaip populiarių filmų aktorius ar elitinės Maskvos "tusovkės" personažas, bet pirmiausia kaip gerų videoklipų kūrėjas. Klipų kūrėjo prigimtis, regis, jam ir pakišo koją. Įpratęs pabrėžti, prisodrinti kiekvieną trumpo filmuko kadrą, Bondarčiukas negali sustoti ir "9 kuopoje". Jis sureikšmina kiekvieną kadrą, kiekvieną pozą, per dažnai naudoja sulėtintus, išraiškingus stambius planus, per dažnai griebiasi patetikos ir monumentalumo. Viskas turi būti efektinga, gražu ir tiršta. Propagandiniam filmui visa tai – tik į naudą (prisiminkime kad ir Leni Riefenstahl opusus, kuriuose taip pat nebuvo nė vieno atsitiktinio, t.y. nemonumentalaus ir neapeliuojančio į žiūrovo pasąmonę, kadro), tačiau žmogiškai dramai filme paprasčiausiai nebelieka vietos. Tačiau jos niekam ir nereikia. Iš esmės "9 kuopos" tikslas – net ne įrodyti, kad nepaisant nieko karą Afganistane laimėjo rusai, o pateisinti tokį pat beprasmišką ir žiaurų karą Čečėnijoje, kuris oficialiai jau seniai baigėsi. Juolab kad visą siužetinę ir vaizdinę filmo schemą galima nesunkiai pritaikyti ir Čečėnijos karui, gal tik nebūtų tokių efektingų kadrų, kuriuose sprogsta lėktuvai ir pažeme skraido sraigtasparniai, o susijaudinę kariai negalėtų atsakyti generolui: "Tarnauju Tarybų Sąjungai".

Kartais labai pravartu sulaukti pačių paskutinių filmo titrų. Pavyzdžiui, iš, regis, niekad nesibaigsiančių filmo kūrėjų padėkų sužinojau, kad juosta filmuota Kryme, o sovietų armiją šauniai suvaidino Ukrainos armija. Tačiau labiausiai mane sujaudino Fiodoro Bondarčiuko padėka "Gazpromui".