Teatras

"Kontrabosas"

premjeros

Spalio 22 dieną 16 valandą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre premjera – Patriko Süskindo "Kontrabosas". Iš vokiečių kalbos vertė Jurgis Kunčinas, režisierius – Valentinas Masalskis, dailininkė – Renata Valčik, kompozitorė – Rimantė Šerkšnytė, vaidina Šarūnas Puidokas.

XX a. 8-ąjį dešimtmetį praleidęs, kaip pats sako, rašydamas "trumpus nespausdinamus prozos kūrinėlius ir ilgesnes nestatomas pjeses", Patrickas Süskindas netikėtai išgarsėjo 9-ojo dešimtmečio pradžioje parašęs monodramą "Kontrabosas" (1981), kuri iškart sulaukė sėkmės daugelyje Vokietijos teatrų.

1985 m. Süskindo, kaip literatūros "vunderkindo", statusą pateisino romanas "Kvepalai. Žudiko istorija" (1985), kuris netruko patekti į perkamiausių Europos knygų sąrašą ir kurio iki šiol parduota milijonai egzempliorių.

Drauge su Helmutu Dietlu rašomi scenarijai populiariems TV serialams "Monaco Franze" (1983) ir "Kir Royal" (1986) taip pat prisidėjo prie Süskindo šlovės. Kiti jo kūriniai – novelės "Balandis" (Die Taube, 1987) ir "Pono Somerio istorija" (1991), nors ir ne tokie sėkmingi kaip ankstesnieji, buvo gerai sutikti kritikų ir padėjo jam išlaikyti įdomaus rašytojo reputaciją. Naujausi Süskindo darbai – apsakymų rinkinys "Trys apsakymai ir apmąstymas" (1995) ir scenarijus filmui "Rossini" (1996).

Gimęs 1949 m. kovo 26 d. Ambache (Vokietija), Patrickas Süskindas yra vyriausias žurnalisto Wilhelmo Emanuelio Süskindo sūnus. W.E. Süskindas žinomas iš rašinių apie kalbą, jie buvo surinkti ir išleisti atskira knyga "Iš barbaro žodyno". 1968–1974 metais Patrickas Süskindas studijavo viduramžių ir šiuolaikinę istoriją Miuncheno bei Aix-en-Provence (Prancūzija) universitetuose. Gyvendamas Pietų Prancūzijoje, jis rinko medžiagą romanui "Kvepalai".

Po netikėtos "Kontraboso" ir "Kvepalų" sėkmės, sukėlusios didžiulį susidomėjimą rašytojo gyvenimu, jis pradėjo vengti viešumos. 1986 metais, apdovanotas laikraščio "Frankfurter Allgemeine Zeitung" premija už geriausią pirmąjį romaną, Süskindas premijos atsisakė, pareiškęs, kad už rašymą apdovanojimų nepriiminės. Apie jo asmeninį gyvenimą žinoma nedaug – jis atsisako susitikti su žurnalistais, duoti interviu ar dalyvauti susitikimuose su skaitytojais, turi butus Miunchene, Paryžiuje bei Montolieu (Prancūzija).

Literatūros atsiskyrėlis, retai kalbantis apie savo kūrybą, Süskindas vadinamas postmodernizmo epochos Diogenu. Kaip ir pats autorius, jo protagonistai paprastai yra atsiskyrėliai ir mizantropai, besišalinantys pasaulio, tačiau turintys savo troškimų ir svajonių. Tarsi parabolinis postmoderniosios epochos veidrodis, Süskindo kūriniai skirti ir plačiajai skaitytojų masei, išsiilgusiai tradicinio įvykiais pagrįsto siužeto, ir intelektualams bei mokslininkams, jo kūriniuose atrandantiems žaismingus filosofinių bei psichologinių problemų perdirbinius.

Pirmą kartą "Kontrabosas" pastatytas 1981 metais Miunchene, "Cuvillietheater", netrukus parodytas Edinburgo festivalyje, Londone, Niujorke ir kitur. Vien 1984–1985 metais "Kontrabosas" vokiškai kalbančių šalių teatro scenose suvaidintas daugiau nei 500 kartų.

"Kontrabosas" – groteskiška ir juokinga pjesė apie paranojišką muzikantą, kurio beviltiškas poreikis būti pripažintam virsta agresyviomis antivisuomeninėmis fantazijomis. Kontrabosą jis įsivaizduoja kaip savo paties metaforą: kaip ir jo instrumentas, niekad negavęs solo partijos, jis priverstas likti nepastebėtas, todėl tapo visuomeniškai nerangus ir negali rasti sau tinkamos vietos. Ieškodamas emocinės kompensacijos, jis mėgaujasi estetinio terorizmo fantazijomis, tokiomis kaip nutrauktas koncertas, kuris priverstų į jį atkreipti dėmesį.

Pasinėrusio į savo juokingas keršto fantazijas kontrabosisto monologas, prisodrintas pasibjaurėjimo savimi ir pagiežos abejingam pasauliui, randa atgarsį žiūrovų širdyse – jie plūsta į šio spektaklio pastatymus daugelyje pasaulio šalių.

D. Š.